Kas nukniaukė Lietuvos garbę?
Kai Mikė Pūkuotukas paklausė Asilo Nulėpausio, kas atsitiko su jo uodega, anas nusistebėjo: o kas jai galėjo atsitikti? Jos nebėra, – pranešė Mikė Pūkuotukas. Tu esi tikras? -pasitikslino Nulėpausis. “Matai, – atsakė Pūkuotukas. – Uodega arba būna arba nebūna. Čia apsirikti neįmanoma. O tavosios nėra”.
Apsižiūrėjęs Nulėpausis liūdnai atsiduso: “Ko gero, tavo teisybė” “Žinoma, mano, – pasakė Pūkuotukas, – būsi ją kur nors palikęs.” “Kas nors bus ją pasiėmęs, – pasakė Nulėpausis. – Va kokie.”
Ir Mikė Pūkuotukas, norėdamas paguosti draugą, iškilmingai pažadėjo surasti jo uodegą.
Lietuva dabar kaip tas Nulėpausis irgi sunkiai dūsauja ir liūdnai klausia savęs – “Kodėl?”, retsykiais “Kam?”, o kartais “Nejaugi šitaip?” Nes jaučiasi praradusi. Ne uodegą, ne. Valstybės garbę. Tai, ką iki šiol įkūnijo Prezidento institucija, švietusi nesutepto autoriteto baltumu valstybės kalno viršūnėje. Ir apsirikti čia taip pat neįmanoma. Nes garbė, pasak Pūkuotuko, arba būna arba nebūna.
Ir netgi fanatiški Pakso gynėjai desperatiškai kalba apie garbę, atseit, Prezidentas yra išrinktasis ir jį už tai privaloma gerbti. Bet garbė, deja, nepriklauso nuo kėdės, į kurią atsisėdai. O ypač, jei naudojamasi ta kėde kaip naktipuodžiu. Kaip per Spalio revoliuciją, kai taip vadinamas proletariatas užėmė Žiemos rūmus ir pradėjo švęsti.. Daužė, laužė, dergė ir džiūgavo. Kas buvo nieks, tas bus viskuo! Bet pagal amžinuosius dėsnius, iš ko esi kilęs, tuo ir pavirsti…
Seimo komisija viešai aiškinasi valstybės pareigūnų nuodėmes, ir tas yra gerai. Tačiau pats svarbiausias pareigūnas kol kas atsakinėja tik žurnalistams ir tik trumpais atsakymais kaip koks Zalieska: Teaip. Nia. Ar Prezidentas atsakinės į klausimus Seimo komisijoje? Taip. Ateisiu. Ne. Raštu. Ir apskritai – visi jūs man…švelniai tariant, iki lemputės, ką noriu tą darau, noriu, skrajoju, kad ir į Iraką, noriu, savo pridirbtas krūveles tapšnoju, matote, mielieji Lietuvos žmonės, kaip aš atvirai su jumis ir kaip moku dorotis su tais jūsų nekenčiamais “jelitais”.
Ak, kandidato glostyti vaikučių plaukeliai ar tie per rinkimus jiems pažadėti saldainiai bei gausiai žmonėms dalijama druska, prieš dalijant, matyt, palaikyti neplautuose kandidato delnuose… Gal tuo galima paaiškinti ištikimųjų Pakso gerbėjų sektantišką atsidavimą ir visišką moralinės uoslės praradimą?… Pripratinti. Tačiau, dėkui, Dievui, tai dar ne visa Lietuva.
Kaip vienoje laidoje pastebėjo žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: “kai pradėjome tvarkyti vieną kokį kampą, pradedame matyti, kad visi nelabai švarūs.” Tačiau, jei jau pradėjome savo valstybės namus tvarkytis nuo svetainės – Prezidentūros, tai ir pabaikime. Nes labai ten jau daug purvo paskutiniu laiku prinešta. O paskui imsimės darbo kambarių ar virtuvės – Vyriausybės ar Seimo. Juk reikia išsivalyti, stojant į Europos ir NATO šalių draugę.
Nes nešvarumuose dabar jau maudosi visa Lietuva. O pradžia buvo tokia viltinga.
Pradėjus aižėti sovietiniam monolitui, laisvės viltis, Nepriklausomybės siekis pakėlė visų mūsų dvasią. Šilo širdys, spindėjo akys, žmonės buvo kažkokie pakylėti ir kartu susikaupę, paslaugūs vienas kitam, jie tiesiog buvo kartu ir buvo geri. Tame bendrame buvime net ir baimės traukėsi. Pirmieji buvo išrinkti kilniam tikslui – atkurti Neriklausomybę, ištarti Taip laisvai ir nepriklausomai Lietuvai.
Jie tą misiją įvykdė. Tačiau valstybės valdyti tie naujai atėję nemokėjo, o besimokydamas, žmogus, įvairių klaidų pridarai. Juolab, kad žmonės visi esame, ir žmogaus prigimtis, deja, nuodėmėn linkusi. Kiek tokių, labiau ar menkiau matomų, prisidengusių svetimomis svajonėmis, atėjo į valdžią? Amžinai alkanų, godulio kamuojamų – ištroškusių valdžios, garbės, pinigų, lengvo gyvenimo, privilegijų.
Spindėjo visi tarsi su nimbais, kilo valstybės laiptais į viršų ar stengėsi ten išsilaikyti, o smulkesnių ar stambesnių nuodėmių purveliai nuo jų slinko ir kaupėsi apačioje. Žiniasklaidos veidrodis atspindėjo ir rodė tą vis storėjantį sluoksnį.
Ir nelabai kas pastebėjo, kad kai kuriuos žiniasklaidos veidrodžius pinigai pakeitė kažkuo kitu, ir jau nebe vaizdus žmonės matė, o įvaizdžius. Fantomus. Toje šiltoje vis sunkiau perregimoje terpėje tarpo ir tuko ir visokių šešėlinio pasaulio parazitų – nuraizgusių urvelius valstybės rūme ir korupcinėmis gleivėmis įklampinusių ir surišusių dalį politikų, valstybės tarnautojų ar pareigūnų.
Beje, ar nebus pagarsėjusios Smailytės, pasak komisijos, tarpininkės, funkcijos viso labo įvairius pavedimus ar pinigus perduoti. Tokia vaikščiojanti sąskaita su aplinkraščiais. Iš vieno paima, kitam nuneša, tam pažadų paberia, o trečiam galbūt nuodėmes primena. Ar ne tai buvo jos verslas, ar ne už tai ji ir nuošimčius gaudavo?
Gal dėl to socdemų vadovaujama komisija ir nenori jos kviestis į Seimo posėdį, kad netyčia nepradėtų per daug pavardžių vardinti, tarp jų ne tik libdemiškų? Tokia šneki moterytė…
Mat Ministras Pirmininkas, iš pradžių toks ramutėlis buvęs ir tėviškus patarimus R.Paksui dalijęs, kažko akivaizdžiai nervintis pradėjo, komisijos veiklą spektakliu vadina, ir šiaip visas įrausta ir pyksta, kai kas nors jo apie tą istoriją klausia.
“Aš nežinau, kam čia reikia valytis, jei esi švarus”, – rėžia premjeras. Na, higienos inspekcija pataria dažnai plautis rankas ir prižiūrėti ausis. O ekspatarėjas R.Ačas, staiga pakeitęs savo nuomonę ir pats pasiprašęs komisijos, kad jį apklaustų, viešai prisiminė, kad yra kontrabandos byla, kurioje „kyšo garsių politikų ausys“.
Na, o šią savaitę televizijos laidoje tiek socdemas V.Andriukaitis, tiek soclibas A.Skardžius, tiek ir buvęs centristas K.Glaveckas bandė įrodinėti, kad visas tas skandalas susijęs tik su kriminaliniais Rusijos sluoksniais. O šiaip Rusija gera, labai gera, tiesiog teigiama. Na, na… kažkokios nuolankios gaidelės pasigirsta apie Rusiją kalbant.
O įvairiausi santykiai su Rusija vis kažko išlenda pačiose netikėčiausiose situacijose. R.Paksą, kurį, labai panašu, į prezidentinius rūmus prastūmė ne itin draugiškos Lietuvai valstybės pinigai ir toli gražu ne vien partinės manipuliacijos, diriguojamos iš rusiško “Almaxo” bei tie abejingieji, kurie per antrąjį turą nėjo balsuoti. Dabar iš valstybės rūmų viršūnės šeštojo Prezidento telefoninio pokalbio su savo buvusios kontoros dabartiniu vadui drakoniška pavarde ryškėja, kad jis turi keistų įpročių, tarp jų ir kištis į privačių kontorų reikalus.
Kaip skelbia vienas iš dienraščių, spalį įrašytame R.Pakso pokalbyje su „Restako“ vadovu aptariama, kaip bus perimta 21 proc. bendrovės „Žemaitijos keliai“, kurią kontroliuoja “Šiaulių plentas, akcijų. Kam valstybės prezidentui taip smulkintis?
Galbūt, statybinė bendrovė mėgina dalyvauti kokiame nors kelių tiesimo konkurse Rusijoje? Viena iš sąlygų – turėti patirties tiesiant kelius, o “Restakas” – namus stato. Perėmęs kelininkų akcijas “Restakas” įgauna ir konkurso sąlygose reikalaujamą “patirtį”.
Juolab, kad akcijų, atrodo, net neprašoma parduoti, o reikalaujama perduoti. Neatlygintinai? O jei taip Šeštasis prezidentas pradės reikalauti iš piliečių dalies mūsų gyvenimo?
O gal Prezidento institucijos, valstybės, garbės sąvoka, pagaliau, sąžinė, Rolandui Paksui sunkiai suvokiamos sąvokos? Yra žmonių, kurie gimsta neturėdami muzikinės klausos. O gal yra ir tokių, kurie neturi sąžinės, Dievo balso savyje? Kurie mano, kad tikslas pateisina bet kokias priemones? Deja. Net pats garbingiausias tikslas, siekiamas negarbingai, iškrypsta, o ką jau kalbėti apie norą bet kokia kaina įlipti į aukščiausią valstybės kėdę… Prezidentas paskelbė, – ne, neatsistatydinsiu.
Ir desperatiškai ėmėsi keisti. Ką? Maskvos rankelę amerikietiškų Kojelių giminės atžala? O gal tokios naujų patarėjų paieškos parodo dar vieną dalyką – Paksas ieško naujo šeimininko, naujo “stogo”, kuris apgintų jį nuo tų, kurie jam raudoną kilimėlį valdžion ištiesė ir dabar atidirbti prašo. Gal jam ir vėl pavyks išsisukti, prezidentiniu imunitetu prisidengiant. Juolab, kad šiuo metu Prezidento turimas imunitetas nuo operatyvinės veiklos remiasi jo, kaip valstybės vadovo, statusu bei naiviu, pasirodo, tikėjimu, kad valstybės vadovas turi būti teisiškai ir moraliai doras žmogus, bei norėjimu apsaugoti Prezidentą nuo politiniais motyvais grįsto kišimosi į jo veiklą.
Todėl, kaip pastebėjo Teisės universiteto dekanas, yra spragų įstatymuose. Prezidentui gali būti skelbiama apkalta, tačiau žinių apie jo nusikalstamą veiklą įstatymas rinkti neleidžia. „Yra tam tikras prieštaravimas, sako dekanas, Seimui suteikta galimybė Prezidentą nušalinti už Tėvynės išdavimą, už priesaikos nesilaikymą, bet priemonės, kurios galėtų padėti tai įrodyti, faktiškai yra susiaurinimos iki minimumo arba jų beveik nebelieka“.
Taigi net ir apkalta Prezidentui gali būti ilgas, sunkus ir skausmingas valstybei ir jos vardui procesas. Tačiau kartais privalu atsisakyti šios dienos malonumų net dėl rytdienos kančios. Tai irgi gyvenimas. Kur gi tas Mikė Pūkuotukas?
Neringa Lašienė
