„Duok kyšį!“ – Korupcija politikoje, visuomenėje ir universitetuose

“Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą” (Įst 16,19).

“Korupcija universitetuose pasiekusi neregėtą mastą. Visi vaikinai, norėdami išlaikyti studijų egzaminą, turi duoti kyšį. Merginoms kaina didesnė: iš jų dėstytojai reikalauja sekso; svarbesnių egzaminų išlaikymą garantuoja tik seksas be prezervatyvo” (“Special Report”, Vol. 2, Issue1).

Tai Huberto Miyumi paskojimai apie studentų gyvenimą Konge (buv. Zairas). Siaubinga padėtis šioje krizių ir karų krečiamoje Afrikos valstybėje. Lietuvoje padėtis, be abejo, daug geresnė. Bet štai vasario pabaigoje ir pas mus ūžtelėjo skandalas apie “netoleruotinus” vieno VU dėstytojo veiksmus. “Arba šį vakarą susitinkame dviese, arba aš negaunu parašo”,– skundžiasi nuskriaustoji studentė. Regis, ir Lietuvoje kai kur egzistuoja toks pat “tarifas” kaip Konge – nori dešimtuko, teks pabendrauti intymiai.

Bendrovės “Sprinter” surengtos studentų apklausos duomenimis, kas aštuntam Lietuvos universitetų studentui teko susidurti su seksualiniu priekabiavimu. Ypač seksualine korupcija išgarsėjęs KMU. Internete viena šio universiteto studentė teigia: “Tiesiai šviesiai pasakoma, prabilk apie tai, nepraleis per egzus, po to išmes iš univeros ir neturėsi darbo medicinos sektoriuje, kur pažintys yra viskas”.

Jau buvo imta galvoti, kad Lietuvos universitetuose korupcijos siautėjimas rimsta. Atlyginimų kėlimas universitetų darbuotojams ir žymiai išsiplėtusios legalios galimybės užsidirbti, regis, galėjo apmažinti tokio “prisidūrimo prie algos” poreikį. Galų gale korupcija universitete – argi tai ne sovietinis paveldas?! Tie laikai praėjo, tai ir korupcija turėtų pasibaigti. Bet kur tau. Nuo JAV ir Vakarų Europos, kur kyšininkavimas (ir priekabiavimas) yra tabu ir kur už tokius dalykus ypač griežtai baudžiama, kur į klausimą “ar jūsų profesoriai paperkami?” sulauktumėte tik sutrikusio “kas, kas?” – nuo viso šito Lietuvos aukštosios mokslo įstaigos dar gana toli. Ir nepaisant stačiai šėlstančių vakarietiškų vėjų ir madų. Lietuvos studentų atstovybių sąjungos užsakymu atlikti tyrimai atskleidė gana liūdną vaizdą: apklausus 1000 studentų iš 39 Lietuvos aukštųjų mokyklų, 33 proc. dalyvių pripažino, jog teko duoti kyšį. Populiariausia kyšio forma – susimesti dovanai prieš egzaminus. Tai yra tekę daryti net 52 proc. studentų. Antroje vietoje – asmeninės dovanos ar pinigų davimas tiesiogiai dėstytojui (20 proc.). Mažiau negu 2 proc. pripažino, jog kyšis jiems padėjo įstoti į aukštąją mokyklą. 60 proc. respondentų teigė, jog kyšis visiškai išsprendė problemą.

Tačiau kad ir kur bebūtų kyšininkaujama – politikoje ar universitetuose, beveik niekur ir tik labai retai šie atvejai išlenda į viešumą. To, žinoma, tikėjosi ir J. Borisovas, kai, trokšdamas įtakos, pilietybės ir patarėjo posto, tuometinį kandidatą R. Paksą “patepė” gana nemaža pinigų suma. Dėkui Seimui ir Konstituciniam teismui, kad apie tokį dalyką sužinojome ir mes. Pakso skandalas apskritai atskleidė, kas dedasi politikoje ir su konkrečiais politikais. Žinoma, po tokių šurmulių netrunka nuskambėti ir tarptautinis atgarsis:

“Praėjus vos kiek daugiau negu dešimtmečiui po sovietinės sistemos žlugimo, dauguma Rytų bei Vidurio Europos valstybių skęsta pusbrolių verslo, šešėlinės ekonomikos ir kyšininkavimo liūne. O priekyje būtent tos valstybės, kurios greit taps Europos Sąjungos narėmis”.

Šitaip apie mus rašo Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” (51/2003). Ir ne vien apie politikus jis tokios nuomonės:
“Daug kur gydytojai ima gydyti tik tada, kai jiems primokama, mokytojai už primokėjimą rašo geresnius pažymius, policininkai ir muitininkai lupa pinigus “sukurdami” dideles baudas, biurokratai tvirtina, išduoda ir pasirašo tik tada, kai pasiūlomi pinigai. Dalinai ir stojimas į universitetus nėra visiškai laisvas. Lenkijoje, nepaisant nesėkmingo egzaminų rezultato, norimą studijų vietą galima nusipirkti. Pradinis įnašas – 200 eurų”.

Mokesčių nemokėjimas ir korupcija yra labai rimta problema, liečianti mūsų santykius su valstybe bei viešosiomis institucijomis. Įvairiausia “valiuta” perkamasi palankesnes sąlygas išgauti naudą, apeiti įstatymus, taisykles, išvengti atsakomybės. Mintinai žinomi pasakymai: diplomatų skandalas, sklypų skandalas, Pakso kompromatų karas, Seimo Antikorupcinė komisija, STT ir taip toliau. A. Kubilius rašo:
“Realybė paprasta: lietuvis valdininkas, jeigu yra neprižiūrimas, labai greitai suklumpa atsiradus pagundai pasinaudoti savo padėtimi. Tarptautine kalba tai vadinama korupcija. Lietuviškai tai galima būtų vadinti plėšikavimu” (“Veidas”, Nr. 4, 2004).

Korumpuočiausiomis tradiciškai laikomos Afrikos ir Azijos valstybės. Iš tiesų tose valstybėse beveik neįmanoma normaliai užsiimti verslu, keliauti, apskritai gyventi neduodant kyšio ar dovanos. Bet šiuo metu vis daugiau ir daugiau Vakarų pasaulio industrinių valstybių priverstos pačios akylai žiūrėti, kad nedegraduotų iki “bananų respublikų”. Patekę į įtarimų korupcija sūkurį, su postais atsisveikino jau ne vienas Vokietijos žemių ministras pirmininkas. O Italijoje netgi postų neprarandama – vyriausybei vadovauja premjeras Berlusconis, kurio korumpuotumas yra įrodytas. Ir futbolo federacijai FIFA vadovauja neteisėtu balsų pirkimu įtariamas vadovas. 1999 didžiulis korupcijos skandalas neaplenkė net pačios Europos Komisijos. Labai triukšmingai teko atsistadydinti visiems jos nariams su prancūze Editha Cresson priešakyje. Neseniai nuosprendžio už kyšių ėmimą susilaukė jos tautietis buvęs premjeras A. Juppe. Tokių pat kaltinimų neišvengė ir Latvijos vyriausybės vadovas E. Repše, Lenkijos premjeras L. Milleris, Izraelio – A. Scharonas (jau nekalbant apie kiaurai korumpuotus palestiniečių autonomijos valdininkus).

Visame pasaulyje nyksta riba tarp “švarių” ir korumpuotų valstybių. Tokioje valstybėje kaip Vokietija nuo 1994 iki 2000 metų korupcijos bylų padaugėjo beveik penkiagubai. Lietuva per paskutiniuosius metus “Transparency International” korupcijos skalėje palypėjusi gerokai į viršų, 2003 vėl smuktelėjo net per 5 vietas (dabar 41). Čia mūsų šalis dar smarkokai nutolusi nuo Vakarų Europos valstybių, bet jau toli pralenkusi, pavyzdžiui, Rusiją. Spėjama, kad šioje šalyje kasmet vien valdžios struktūromis papirkti verslininkai išleidžia maždaug apie 33 milijardus dolerių! (“Die Zeit”, 30/2002).

Nepaisant pagerėjimo, Lietuvos visuomenė situaciją vertina kol kas gana neigiamai. Pagal “Transparency International” tyrimus (2001), 49 proc. apklaustųjų laiko teismus ir 40 proc. valstybę paperkamais. Kelių policiją 42 proc., o muitinę net 58 proc. respondentų vadina “labai korumpuotomis”. Trys ketvirtadaliai suaugusiųjų korupciją smerkia. “Kyšio ėmimo naudojantis tarnybine padėtimi” niekuomet nepateisintų 66, 7 proc. apklaustųjų (“Europa ir mes”, Vilnius, 2001).

Iškalbinga ir kyšių davimo statistika. Beveik 90 proc. respondentų teigia per pastaruosius 5 metus davę kyšį tik 0–3 kartus, o net 61 proc. – nė karto. Žinoma, kalbant apie Lietuvą, negalima apibendrintai teigti, jog čia be kyšio nei dirbti, nei gyventi neįmanoma. Visgi gana nemaža dalis šalies gyventojų nei ima, nei duoda kyšį, ir visai neblogai gyvena. Todėl subjektyvūs vertinimai, esą korupcija Lietuvoje pasiekusi epidemijos mastą, vis dėlto turėtų būti priimami atsargiai.

Tad kas gi tą korupciją skatina? Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko tyrimus (10/2001) ir nustatė:
“Atsakomybę už korupciją šalies gyventojai dažniausiai linkę priskirti politikams, valstybės vadovams (kad sudaro prielaidas, toleruoja korupciją) bei teisėsaugos institucijų vadovams (kad su ja nekovoja), tuo tarpu tiesioginę kiekvieno pareigūno atsakomybę įvertina tik kas dešimtas tyrimo dalyvis”.

Tačiau Biblija šitaip neskirsto. Dievo įsakymas duodamas asmeniui, taigi kiekvienam iš mūsų: “Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą” (Įst 6,19). Jau šiame Mozės įstatyme nurodoma, kaip teisininkų paperkamumas gali iškraipyti (lot. corruptio) teisinę valstybę. O kadangi be funkcionuojančios teisinės valstybės negali klestėti ir ekonomika, tai korupcijos grėsmingumas tampa dar akivaizdesnis.

Senasis Testamentas sako, kad čia dar ne viskas. Minėtų grėsmių šaknys plinta toliau ir pasiekia ypač jautrią sferą – socialinę. Pranašas Amosas skundžiasi: “Juk žinau, kokia daugybė jūsų nusikaltimų ir kokios sunkios jūsų nuodėmės; jūs engiate teisiuosius, imate kyšius, nustumiate į šalį pavargėlius vartuose!” (Am 5,12). Senasis Testamentas labai jautriai ir ypač griežtai reaguoja į korupcinių veiksmų keliamas pasekmes: “Prakeiktas, kas apsiima už kyšį pralieti nekaltą kraują!” (Įst 27,25).

Taigi matome, kad korupcija yra tikrai senas reiškinys, gerai žinomas ir paplitęs bibliniais laikais. Pavyzdžių apie tai kiek tik nori. Štai Sk 22 aprašomas moabitų bandymas per Bileamą išsipirkti iš izraelitų prakeikimo; Hamanas nori prastumti izraelitams nepalankius įstatymus ir paperka persų valdininkus (Est 3, 9); korumpuoti kunigo Samuelio sūnūs daro gėdą savo tėvui (1 Sam 8, 3; bet žr. taip pat 1 Sam 12,3); Naujajame Testamente už 30 sidabrinių parsiduoda Judas (Mt 27, 3); už pinigus meluoti įkalbinami Jėzaus kapą saugoję kareiviai (Mt 28, 12); korumpuotas Judėjos prokuratorius Feliksas (Apd 24, 26); šios problemos neišvengia ir krikščionių bendruomenė (Simonas, Apd 8, 20).

Šie pavyzdžiai taip pat įrodo, jog korupcija paplitusi įvairiausiose sferose. Ne išimtis ir dvasininkija: “Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą…” (Mch 3,11). Mūsų dienų žmonių sąmonėje įsitvirtinusi nuostata, kad korumpuoti yra muitininkai, bet tik ne dvasininkai. Tačiau, jei žiūrėsime į minėtus pavyzdžius, vargu ar tokia nuostata turi nors ką bendro su tiesa. Nepaneigsi, kyšininkavimas muitinėje yra labai rimta problema. Tačiau jei beatodairiškai idealizuojame pastorius ir kunigus, tarp kurių rastume ne vieną tiek pat “išradingą” ir ne mažiau įžūlų naudos ieškotoją, tai nusižengiame prieš tuos muitininkus, kurie dirba padoriai ir sąžiningai. Kaip matome, Biblija yra žymiai realistiškesnė ir savikritiškesnė negu mūsų sąmonė.

Beveik visi sutaria, kad su korupcija kovoti būtina. Tik kaip tą padaryti? Kas turi būti už tai atsakingas? LLRI prezidentas Ugnius Trumpa tvirtina:
“Rezultatų galime tikėtis tik iš pažadų sumažinti biurokratiją, išlaisvinti iš valstybinio reguliavimo varžtų verslą ir sumažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje. Tik šios priemonės gali potencialiai sumažinti korupciją, nes panaikina korupciją skatinančius veiksnius.” Ir dar: “Tėra vienintelis efektyvus kovos su korupcija būdas – išlaisvinti mokesčių mokėtojus ir verslininkus nuo reguliavimų ir kontrolės.” (“Korupcijos šaknys ir priešnuodžiai”, “Kauno diena”, 1999 12 13; kursyvu pažymėta H. L.).

Na štai, išeitis ir yra! Ir, be abejo, minėtosios priemonės yra reikšmingos ir veiksmingos. Tik ar ne per daug čia viskas paprasta? Ar ne per smarkiai susiaurinama problema? U. Trumpa įvardija priemones, kurias jis laiko vienintelėmis kovoje su korupcija. Pasinaudojus jomis, korupcija bus sunaikinta, dingtų iš žmonių gyvenimo. Aš manau, kad šitokia nuostata yra ne kas kita kaip vienpusiška ir naiviai optimistinė paties žmogaus samprata. Manau, kad Trumpa per menkai įvertina žmogaus asmeninę atsakomybę, savo recepte jis netgi nekalba apie atskirą asmenį. Jo nuomone, kaltas ne kyšių davėjas ar ėmėjas, o negera, netobula ekonominė sistema. Tiksliau tariant, valstybinė biurokratija per daug kišasi į ekonomiką (žr. taip pat Lietuvos liberalų ir centro sąjungos programą: “Vienintelis [!] veiksmingas būdas įveikti korupciją yra valdžios galių apribojimas”).

Tačiau Biblija, kaip matėme, atsakomybę dėl korupcijos pirmiausia verčia asmeniui. Antraip kiekvienam lengva pasakyti: visi taip daro; kalta valstybė, sistema. Be to, Biblija nurodo ir dvasinę šios problemos pusę: korumpuotumas susijęs su tikėjimu (netikėjimu). Pat 17,23 sakoma: “Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas iškreipti teisingumo taką”. Galų gale korupcijos priežastis atmetimo glūdi pačiame Dievo charakteryje, dėl ko etinių įsakymų argumentai ir pagrįsti pirmiausia Dievo apibūdinimu: “Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio” (Įst 10,17). Taip pat 2 Met 19,7: “Užtat tebūna su jumis VIEŠPATIES baimė. Elkitės rūpestingai, nes VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo”.

Tad perfrazuojant U. Trumpos sakinį, būtų galima teigti: tėra vienintelis efektyvus kovos su korupcija būdas – tikėjimas į nekorumpuotą Dievą. Šiai minčiai pritaria ir T. Schirrmacheris: “Žmogus, nusigręždamas nuo krikščionių Dievo, kartu nusigręžia ir nuo Aukščiausiojo Teisėjo, kurio absoliutus teisingumas ir nepaperkamumas buvo ir yra pagrindinis atspirties taškas vengiant bet kokio teisės pažeidimo per pinigus ar valdžią” (“Ethik”, II , p. 145).

Malonu pastebėti, kad Lietuvoje irgi yra žmonių, kurie mato ir platesnį kontekstą, kaip antai A. Kubilius: “Jeigu šeima ir mokykla neišauklėjo būti sąžiningu, jeigu nebėra Dievo bausmės baimės, tai kodėl nepasiduoti pagundai”. Vėliau minties autorius priduria išvadą, kurią P. Kreeftas pavadino “Colsono dėsniu” (pagal buvusį JAV prezidento Nixono patarėją Colsoną, suformulavusį šį dėsnį):

“Kuo mažiau valdininko viduje yra moralinės tradicijos suformuotų prievolių elgtis sąžiningai, tuo daugiau reikia įstatymo galios, kuri prižiūrėtų, kad valdininkas elgtųsi dorai. Kuo mažiau prižiūrėtojų žmogaus viduje [Colsonas: “conscience”], tuo daugiau reikia išorinių prižiūrėtojų [Colsonas: “cops”]” (“Veidas”, Nr. 4, 2004) .

Tam tikrą korupcijos ir religijos ryšį galima įžvelgti ir valstybių suskirstymo pagal korupcijos lygį eiliškume (omenyje turimas “Transparency International” sąrašas). Manau, neatsitiktinai mažiausiai korumpuotos yra protestantiškos Šiaurės Europos valstybės (2003 metais 1–3 vietas užėmė Suomija, Islandija, Danija; be to, į aukštas vietas pateko Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Nyderlandai – visos valstybės protestantiškos). O tokios šalys kaip Kinija, kurios religinė tradicija (konfucianizmas) korupciją vertina itin nekritiškai, sąraše nusmukusios beveik į pačią apačią. Katalikiškos valstybės susibūrusios apie sąrašo vidurį (su tendencija kilti į viršų). Taip tikriausiai yra dėl to, kad šiose šalyse nors ir tikima į nekorumpuotą Biblijos Dievą, tačiau tiek teologijoje, tiek ir praktikoje egzistuoja pakankamai progų tikintiesiems “įgyti” naudos ir iš kunigų, ir iš tikėjimo darbų. (Tuo tarpu protestantai akcentuoja bent jau “nemokamą” malonę). Bet, žinoma, yra ir išimčių – katalikiškoji Slovėnija, 2003 užėmusi 29 vietą, smarkiai lenkė tik 57 buvusią protestantiškąją Latviją. Šis faktas rodo, kad religija tėra tik vienas faktorius iš daugelio įvairių.

Kruopščiau patyrinėją minėtąjį valstybių sąrašą, pastebėtume ir kitą dar labiau akivaizdų dėsningumą: valstybių eilės priekyje dominuoja demokratinės valstybės, o diktatūrinio, autoritarinio ir totalitarinio režimo šalys yra tikri korupcijos lizdai. Dauguma “didžiųjų vadų” kaip antai Putinas rinkimų kampanijose žada negailestingą kovą su korupcija, bet ją laimėti galima tik krikščioniškose ir tikrai demokratiškai valdomose šalyse. Pagrindinė nedemokratiškų valstybių ar silpnų demokratijų problema – uždarumas. Jose niekas gerai nepažįsta to, su kuo norima kovoti, kitaip tariant, jose niekas aiškiai ir nežino korupcijos mastų, nes ji slepiama ir apie ją niekas viešai nediskutuoja. Viešumas yra pagrindinis ginklas su korupcija, bet kita vertus, jis atveria ir visiems aiškiai parodo kartais labai nešvarią tikrovę. Diktatūrose kaip, pavyzdžiui, buvusiosje Trečiojo reicho Vokietijoje, nacių buvo taip gerai suformuotas ir įdiegtas absoliučios tvarkos įvaizdis, kad kai kurie iki šiai dienai tuo dar tiki. Tai, kad režimas buvo perdėm ir kiaurai korumpuotas, žinojo tik saujelė žmonių. Šį dalyką puikiai iliustruoja filmas apie nacių laikus “Šindlerio sąrašas”.

Paanalizuokime dar vieną įdomų klausimą: ar gali būti situacijų, kuriose dovanų (pinigų) davimas naudai gauti būtų pateisinamas? Taip, yra. Tai tokios situacijos, kai leistiniems ir teisėtiems dalykams gauti nėra jokio kito kelio, kaip tik pinigų ar kitų dovanų davimas. T. Schirrmacheris pateikia pavyzdį iš Indonezijos, kur patekti į lėktuvą galima tik prie teisėtai įsigyto bilieto pridėjus dovanėlę (tam tikrą pinigų sumą). Šiuo atveju kiti asmenys nenukenčia. Būtina pabrėžti, kad kalbama tik apie teisėtus dalykus! Teisės pažeidimai, dokumentų klastojimas, egzaminų pirkimas, naudos gavimas kito sąskaita bet kokiu atveju nepateisinami ir atmestini.

Etiškai neatmestinas kyšio davimas ir tuomet, kai siekiama aukštesnio moralinio gėrio. Schirrmacheris pasakoja apie gydytoją, kuris gyvybę imasi gelbėti tik tuomet, kai gauna kyšį. Senajame Testamente pasakojama istorija apie karalių Jehoašą, kuris didelia pinigų suma paperka sirų karalių, taip išgelbėdamas Jeruzalę nuo puolimo ir jos gyventojus nuo žūties (2 Kar 12, 18–19). Toks veiksmas morališkai nėra peiktinas.

Tai teorija. Praktinis testas dažniausiai būna žymiai sudėtingesnis. Gali būti, kad universiteto metai praleisti “švariai”, išsvajotasis diplomas rankoje – bet staiga paaiškėja, kad darbo rinkoje tavęs nelaukia visiškai niekas. Ir darbą pagal specialybę gali gauti (jei neturi pažįstamų) tik davęs kyšį. “Deja, niekuo negaliu padėti…”, – maloniai išlydi visagalis darbdavys, o akyse žibėte žiba: “Duok kyšį ir padėti galėsiu!” Todėl nieko nuostabaus, kad pagal tyrimų duomenis kyšininkavimą teigiamiausiai vertina būtent 25–35-mečiai. “Respublikos” straipsnyje “Šalies studentų prioritetas – ne žinios, o sėkminga karjera” rašoma, jog į klausimą, kas lemia žmogaus galimybes gauti gerą darbą, tik studentai dar atsako, kad žinios ir įgūdžiai, o absolventai “realistiškesni” – pažintys ir ryšiai. Suprantama, kad būtent šios amžiaus grupės žmonės labiausiai suinteresuoti gauti gerą darbą ir padaryti karjerą. Tai vardan to ir kol ne per vėlu kodėl gi “nepasistengus”?…

Biblijai ši problema ne naujiena. Ji pateikia daug pavyzdžių, kaip per kyšius tikrai nemažai pasiekiama: “Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai: kur tik jis pasisuka, ten jam sekasi” (Pat 17,8). Bet būtent dėl to Biblija ypač perspėja ir pabrėžtinai pasako, kad geriau patirti nenaudą ir “vargšu” likti, negu nemoraliais būdais sau naudos ieškoti. Štai keletas pavyzdžių iš Patarlių knygos: “Geriau turėti mažai ir pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, negu būti turtingam ir gyventi be ramybės” (15,16); “Geriau turėti mažai, bet įgyta sąžiningai, negu didelių neteisėtų pajamų” (16,8); “Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu kvailas, kuris suktai kalba” (19,1); “Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu nesąžiningas turtuolis” (28,6).

Tai absoliučiai esminis principas. Be jo kasdienybės pagundų gausoje mes prapuolę! Prie viso to dar labai svarbu nuolatinė krikščionių tarpusavio pagalba, padrąsinimas ir paraginimas. Ir atvirumas. Labai svarbu atviras kalbėjimas apie šias problemas tiek Bažnyčiose, tiek studentų grupėse.