Apie perkamus įstatymus, naikinamą Vilniaus senamiestį ir… Raudonąją armiją

Gyvenimas – tai žaidimas, pasakytų koks nors šaunus amerikietiško vesterno herojus. O viena visuomenės veikėja jau prieš 10 metų mėgo kartoti: „Kur doleris – ten šėtonas” (kalbėdama apie dolerį, ji turėdavo galvoje pinigus). Ištrūkę iš sovietinio lagerio, mes labiau už viską troškome dolerių ir žaidimų. Tačiau galiausiai įsitikinome, kad dolerio (dabar jau euro) valdžia yra ne mažiau baisi už sovietinį režimą, o gyvenime dažniausiai žaidžiama žymėtomis kortomis, todėl ir laimėtojas aiškus iš anksto, t.y., laimi tas, kuris turi daugiau dolerių.

Žemgrobiai įteisino statybas prisigrobtuose žemės sklypuose

Tiek užsienio, tiek Lietuvos sociologai periodiškai mus informuoja, jog mūsų visuomenė yra labai pasyvi (nedalyvaujame visuomeninių organizacijų veikloje, nesidomime įstatymais, neginame savo interesų ir pan.). Teigiama, kad dėl mūsų pasyvumo atsiranda ir visos mūsų valstybės nelaimės. Kas gi belieka tiems, kurie niekada nebuvo pasyvūs, ir tiems, kurie nebenori toliau pasyviai stebėti valstybėje vykstančių negatyvių procesų (žemės grobstymo, valstybės ir visuomenės interesų nepaisymo ir t.t..). Atrodo, tik reikia veikti, ir viskas bus gerai. Štai Pilaitės bendruomenė susitelkė ir „išgrūdo” golfininkus iš savo pamėgto miško, žvėryniečiai „davė į ragus” Vilniaus miesto kultūros paveldo niokotojams, žalieji kartu su mokslininkais ir bendruomenių atstovais beveik metus grūmėsi dėl pažangaus Teritorijų planavimo įstatymo, kad visuomenė neliktų „durniaus vietoje” ir galėtų ginti savo interesus, svarstant bendruosius bei detaliuosius planus. Įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 dieną. Vadovaujantis jame išreikštomis nuostatomis, teko paisyti bendrųjų planų sprendinių, niekas nebegalėjo kur panorėjęs planuoti statybas, o visuomenės nuomonė tapo svaresnė. Tačiau „demokratija” truko labai trumpai – tik 4 mėnesius.

Šių metų spalio pradžioje Seimas skubos tvarka priėmė minėto įstatymo pataisas ir visas visuomenės pastangas pavertė niekais. Daug ką atskleidžia ir tas faktas, kad į įstatymo pataisų svarstymą nebuvo pakviestas nė vienas visuomenės atstovas! Dabar vėl bus galima nepaisyti bendrųjų planų nuostatų ir visuomenės nuomonės, o žemgrobių prisigrobti žemės sklypai bus be vargo apstatyti ir pelningai parduoti. Taip pasielgta todėl, kad žemgrobiai (daugiausia Vilniuje ir Kaune) yra prisigrobę ir ruošiasi grobti sklypus bendro naudojimo želdynuose, skveruose, stadionuose, miestų miškuose, kur pagal miestų bendruosius planus draudžiama vykdyti statybas. Todėl Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio ir 12 str. 4 dalies pakeitimais leista rengti gyvenamųjų teritorijų išdėstymo planus bendro naudojimo želdynuose, stadionuose ir pan., nekeičiant bendrųjų planų sprendinių. Valio žemgrobiams ir jų sėbrams!

Visuomenės interesus galės ginti tik milijonieriai

Jei rytoj atsibudę po savo daugiabučio langais ar mokyklos stadione išvysite kylantį daugiaaukštį namą ar pramogų centrą, žinokite – tai ne miražas. Vilniaus senamiestyje važinėjantys buldozeriai ir ekskavatoriai – taip pat ne miražas: tokiu būdu formuojamas modernus Gedimino miesto veidas. Ir nereikia verkšlenti, kad Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Valdininkams ir verslininkams jis visiškai neįdomus – pagal šį sąrašą pinigų niekas nedalina. Yra daug svarbesni sąrašai, į kuriuos patekusiems nebegalioja jokie įstatymai ir jokios moralės normos. Tai stabmeldžių klanas, kurio dievas – PINIGAS.
Akivaizdu, kad visuomenės interesų gynimas tampa panašus į kovą su vėjo malūnais. Tačiau ir tas negarsus murmėjimas pradeda erzinti „stabmeldžius”, todėl vis dažniau ir garsiau girdime pareiškimus, kad visuomenės aktyvistams reikia dar labiau užveržti apynasrį, kad tie nebegalėtų net garsiai stenėti.

Štai kaip tai turėtų atrodyti. Jei jūsų daugiabučio kieme, šalia esančiame miške, parke ar Vilniaus senamiestyje kokia nors piniguočių grupuotė sumanys statyti viešbutį, dangoraižį, gamyklą ar įsirengti golfo aikštyną, jūs galėsite tik ploti rankutėmis ir džiaugtis ekonomikos plėtra bei naujomis darbo vietomis. O jei norėsite prieštarauti, tai pirmiausia reikės įrodyti, kad turite bent porą milijonų litų (gal eurų) savo sąskaitoje, kad galėtumėte padengti nuostolius investuotojams, kurie savo nuožiūra niokoja jūsų gyvenamąją aplinką, blogina gyvenimo sąlygas ar naikina Vilniaus senamiestį. Geriau būtų viso to nežinoti ir apie tai nerašyti: pasivaikščiotum po „Akropolį”, pasigrožėtum Zuoko fejerverkais, pasiklausytum seksualių „Mango” merginų ir grįžtum namo laimingas, kaip durnelis geležėlę radęs.

Ar pasitiksime Raudonąją armiją su gėlėmis?

Dabar tiek daug diskutuojama apie tai, iš kur atsirado populistinė Darbo partija. Tai netgi nėra partija, tik natūrali mūsų visos valstybės vystymosi pasekmė; ponas Viktoras – ne partijos lyderis, o tik nemažos visuomenės dalies troškimus įkūnijantis herojus, galintis nušluoti nuo politinės arenos skurstančios liaudies engėjus. Žmonės nėra akli – jie jaučia neteisybę ir mato savivalę. Kol kas jie balsuoja už p.Uspaskichą, o rytoj… rytoj jie gali pasitikti Raudonąją armiją su gėlėmis ir plakatais „Tegyvuoja Raudonoji armija – lietuvių tautos išvaduotoja”. O po to vėl 50 metų spėliosime, kodėl taip atsitiko: kodėl mūsų negynė NATO, kodėl šaunioji Lietuvos armija neiššovė nei vieno šūvio, o lietuvių inteligentai, nuvažiavę į Maskvą, įrašė mus į broliškų tautų draugiją. Taigi todėl, kad durnių ir bažnyčioje muša. Gal mes iš tikrųjų esame ne šiek tiek, o kaip reikiant laukiniai, kuriems vogimas yra maloniausias užsiėmimas? O mūsų herojai – ne kokie nors inteligentai ar mokslo vyrai, o ciniški verslininkai, sugebantys „prasukti milijonus”, suslėpti visus galus į vandenį ir parodyti valdžiai špygą… Todėl ir renkame į valdžią vagis, tikėdami, kad sugrįš sovietų laikai, kai visi vogė ir didžiavosi, kad, nors ir būdami okupuoti, bet materialiai gyvenome geriau už savo pavergėjus. Tik labai dažnai pamirštame, kad mes buvome vergai, o ne laisvi žmonės. Dabar galėtume tapti žmonėmis, tačiau ar mes to norime?

Vietoje pabaigos

Tikrai atsiras tokių, kurie pasakys, jog žalieji sutirština spalvas ir mato problemas ten, kur jų nėra. Labai norėtume, kad taip ir būtų, deja, viskas dažniausiai būna atvirkščiai: su Būtinge baigėsi blogiau, negu mes prognozavome, privatizavus dalį miškų, savavališki kirtimai išaugo neregėtu mastu, masiškai išgrobstytos nacionalinių ir regioninių parkų paežerės, nepaliekant net paplūdimių visuomenės poreikiams; miestų želdiniai ir Vilniaus senamiestis naikinami neįsivaizduojamais tempais, nepaisant nei įstatymų, nei visuomenės nuomonės. 17-os metų žaliųjų veiklos patirtis rodo, kad pavojus aplinkai ir visuomenei dažniausiai būna didesnis, negu žalieji prognozuoja.

Deja, panašiai gali atsitikti ir su Raudonąja armija. Jei visuomenė nepasiruošusi ginti savo valstybės, tai negins jos ir kariuomenė. O kad visuomenė yra supriešinta, apiplėšta korumpuotų valdininkų, yra nenuginčijamas faktas. Jeigu šiandien būtų 1863-ieji metai, žmonės greičiausiai griebtųsi šakių ir dalgių (bent jau žemėtvarkininkams tai tikrai blogai baigtųsi). Kadangi „Aras”, NATO ir „teisingiausi pasaulyje” Lietuvos teismai patikimai saugo korumpuotų valdininkų ramybę, tai kažkas balsuos už p.Viktorą, o kažkas pataupys savo emocijas Raudonajai armijai. Vis dėlto, norėtųsi tikėti, kad daugiau jokia svetima armija į Lietuvą neįžengs, o mes rasime jėgų patys išspręsti visas savo problemas.

“Žalioji Lietuva”
2004 spalis Nr.18 (222)