Tiek užsienio, tiek Lietuvos sociologai periodiškai mus informuoja, jog mūsų visuomenė yra labai pasyvi (nedalyvaujame visuomeninių organizacijų veikloje, nesidomime įstatymais, neginame savo interesų ir pan.). Teigiama, kad dėl mūsų pasyvumo atsiranda ir visos mūsų valstybės nelaimės. Kas gi belieka tiems, kurie niekada nebuvo pasyvūs, ir tiems, kurie nebenori toliau pasyviai stebėti valstybėje vykstančių negatyvių procesų (žemės grobstymo, valstybės ir visuomenės interesų nepaisymo ir t.t..). Atrodo, tik reikia veikti, ir viskas bus gerai. Štai Pilaitės bendruomenė susitelkė ir „išgrūdo” golfininkus iš savo pamėgto miško, žvėryniečiai „davė į ragus” Vilniaus miesto kultūros paveldo niokotojams, žalieji kartu su mokslininkais ir bendruomenių atstovais beveik metus grūmėsi dėl pažangaus Teritorijų planavimo įstatymo, kad visuomenė neliktų „durniaus vietoje” ir galėtų ginti savo interesus, svarstant bendruosius bei detaliuosius planus. Įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 dieną. Vadovaujantis jame išreikštomis nuostatomis, teko paisyti bendrųjų planų sprendinių, niekas nebegalėjo kur panorėjęs planuoti statybas, o visuomenės nuomonė tapo svaresnė. Tačiau „demokratija” truko labai trumpai – tik 4 mėnesius. Šių metų spalio pradžioje Seimas skubos tvarka priėmė minėto įstatymo pataisas ir visas visuomenės pastangas pavertė niekais. Daug ką atskleidžia ir tas faktas, kad į įstatymo pataisų svarstymą nebuvo pakviestas nė vienas visuomenės atstovas!