Jei tektų planuoti vestuves

Paskutiniu metu atrodo, kad aplinkui tuokiasi visi draugai ir pažįstami – vasarą buvau pakviesta net į šešias vestuvių puotas! Iš mūsų universiteto šią vasarą ištekėjo 11 man pažįstamų merginų, o kur dar tos, apie kurias nieko nežinau?… Dabar vėl aplinkui girdžiu vien tik pažįstamų ir draugų palnus tuoktis… Kas tai, mada ar kokių nors astrologinių planetų išsidėstymo įtaka?

Ar reikia vestuvių planuotojo(s)?

Jei vestuves palnuosite patys, neišvengiamai patirsite daug streso, ne retai teks ir su savo antrąja puse pasigynčyti. Nesutarimų kyla ne tik sudarinėjant svečių sąraša, bet ir renkantis šventės vietą, autobmobilius ar kitus šventei reikalingus atributus. Nes būtent tada pasireiškia skirtingi vyrų ir moterų poreikiai – vaikinams paprastai norisi visko kuo paprasčiau ir pigiau, o merginoms priešingai – kad tik viskas būtų gražu. „Mano draugui, buvo nesuvokiama, kam kelis tūkstančius litų reikia išmesti mašinoms, kai šias galima pasiskolinti iš draugų ar giminaičių arba kam reikia kelis šimtus litų išleisti stalo gėlių puokštėms: „Juk tą dieną gausime kalnus gėlių“, – tikino jis mane“, – pasakojo šią vasarą ištekėjusi Indrė.

Dabar planuojant vestuves tapo madinga pasitelkti vestuvių planuotojų pagalbą. Jie už tam tikrą atlygi suorganizuoja viską nuo A iki Z . Jums reikia tik išsakyti savo norus. Patikėję savo šventę profesionalams atsikratysite organizacinių rūpesčių. Tačiau kartu ir prarasite galimybę patiems kurti savo šventę. Be to nepamirškite, kad vestuvių planuotojai ne visada savo darbą atlieka tobulai. Rugsėjį giminaičių vestuvėse piršliavęs Vilius skundėsi, jog šventę organizavusio vestuvių palnuotojo idėja – po jungtuvių ceremonijos Kauno miesto Rotušėje limuzinu vykti į pajūrį fotografuotis – buvo šauni. Bet… nepatyręs vaikinukas netinkamai suplanavo laiką ir kone sugadino šventę. „Iš Palangos į pobūvio vietą grįžome 23 valalandą, nors, anot vestuvių planuotojo, turėjome grįžti 20 val. (Mat šis įsivaizdavo, kad limuzinas gali važiuoti 160 km per valandą greičiu!) Jaunųjų tėvams ir svečiams gerokai įkyrėjo laukti grįžtančių jaunųjų ir jų palydos. 18 valandą susirinkę žmonės pavargo ir išalko – juk be jaunųjų prie stalo sėsti nevalia. Keletas svečių net išvažiavo namo, o ir pačiai šventei liko labai mažai laiko, be to, po tokios kelionės visi buvome tokie pavargę…“ – su šypsena vestuves prisimena piršlys.

Kur švenčiamos vestuvės?

Mano draugų vestuvės, kuriose teko dalyvauti, beveik visos vyko kaimo turizmo sodyboje ir tik viena pora rinkosi kavinę. Vasarą kaimo turizmo sodybos kur kas populiaresnės nei kavinės ar restoranai. „Norėjosi, kad svečiams ir mums patiems būtų kur išeiti pakviepuoti gryno oro, pasigėrėti gamta“, – sakė birželio mėnesį ištekėjusi Jurgita. Pasirinkus kaimo turizmo sodybą svečiams yra kur pernakvoti, jie gali pasiirstyti valtele, pažaisti tenisą ar krepšinį, nueiti į pirtį ir išsimaudyti ežere.

Lietuviškų vestuvių tradicijų beveik nesilaikoma

Lietuviškus vetsuvių papročius vis dažniau išstumia plūstančios mados iš vakarų. Jau retai kuri pora vestuves švenčia su visomis lietuviškomis tradicijomsis. Paprastai už šventės vedima ir geros nuotaikos palaikymą būna atsakingi jaunųjų liudininkai, vadinamieji piršliai. Viena gražiausių tradicijų, kurios daugelis porų atsisako, – jaunosios išlydėjimas iš namų. Atvykus jaunikiui su piršliu ir būriu pabrolių pasiimti nuokakos, svočia jaunosios paprastai neatiduoda – liepia ją išsipirkti, įveikti kokias nors užduotis ar pačiam susirasti. Pavyzdžiui, pamergės ir nuotaka pasisplepia už užuolaidos ir jaunikiui merginos rodo tik rankas arba kojas , o šis iš rankos ar kojos turi atpažinti savo būsimą žmoną… Išlydint jaunąją vienas iškilmingiausių momentų yra tėvelių bei senelių palaiminimas. Piršliams tarus žodžius, po kurių paprastai susigraudina visi susirinkusieji, tėveliai palaimina prieš juos klūpinčius vaikus, duoda jiems pabučiuoti kryželį ir linkėdami laimės bei santarvės sunkiam gyvenimo kelyje išlydi juos į bažnyčią ir santuokų rūmus. Tiesa, svarbu paminėti, kad dabar vis daugiau porų renkasi tik santuoką bažnyčioje, o formaliai santuoką įregistruoja po vestuvių per 14 dienų. „Kam reikia gaišti laiką – pakanka gražios šventės bažnyčioje, juk Rotušėje net nespėji susivokti ten visi konvejeriu tuokiami – iškilmėms ten niekas neturi laiko“,– savo pasirinkimą tuoktis tik bažnyčioje aiškino Ramunė. Šią vasarą ištekėjusi Indrė taip pat atsisakė Rotušės „Kam reikia tuoktis pastoliais apstaytame ir remontuojamame pastate man laiko gaila,“, – savo pasirinkimą argumentavo studentė.

Labai gražu, kai bažnyčioje vykstančioje jungtuvių ceremonijoje dalyvauja ne tik jaunuosius lydintis pulkas, bet visi svečiai ir tėveliai. Tik dabar Lietuvoje tapo madinga, kad jaunąją prie altoriaus atvestų tėvelis. Kiek teko matyti tik Kauno Paminklinėje Prisikėlimo bažyčioje, jauniesiems tariant santuokos įžadus, šalia jų stovi tėveliai. Labai madinga tapo po jungtuvių ceremonijos jauniesiems išeinant iš bažnyčios ant jų berti rožių žiedlapius. Tai iš tiesų įspūdingas reginys. Nors man tai teko matyti tik vienose vestuvėse.

Po jungtuvių ceremonijos bažnyčioje ir artimųjų sveikinimų, paprastai jaunieji su savo palyda, piršliais ir poromis, važiuoja fotografuotis. Jaunavedžių pamėgtos vietos yra Kauno Botanikos sodas, Rumšiškių buities muziejus, Trakų pilis ir kitos. Svarbiausia jauniesiems, kad ten būtų tiltas, per kurį jaunikis galėtų pernešti nuotaką. Šios tradicijos iki šiol laikosi visos poros. O, kad gamtoje laikas neprailgtų, piršliai pasirūpina įvairiais žaidimais, sumuštiniais ir, žinoma, šampanu. Grįžusius iš gamtos jaunuosius pasitinka muzikantai su įvairiomis užduotimis – jaunikis turi parodyti, kad moka kapoti malkas, o jaunoji – vystyti kūdikį ar surišti kaklaraištį. Prie slenksčio jaunuosius su druska ir duona sutinka tėveliai. Šio papročio buvo laikomasi visose matytose vestuvėse.

Vestuvių vakaras, jei nėra užsakytų vakaro vedėjų, paprastai priklauso nuo piršlių kūrybingumo ir išmonės.
Dažnai jauniesiems prieš sėdant prie stalo, tenka jį išsipirkti: svečiai persirengia jaunaisiais – paprastai moteris jaunuoju, o vyras jaunąja ir iimtuoja, kad jie švenčia vestuves. Su šiais apsišaukėliais derėtis yra piršlio ir porų pareiga. Jie savo išmone, saldainiais bei šampanu turi išpirkti stalą.

Labai svarbu, kad jaunieji savo šventės metu neužmirštų padėkoti tėveliams ir įteiktų jiems mažas dovanėles. Tėveliai savo ruoštu jauniesiems perduoda simbolinį šeimos židinį. Vidurnaktį – tradiciškai visi kelia šampano taures ir, žinoma, šventę vainikuoja jau įpročiu tapusiais ferverkais. Vakaro eigoje piršliai gali pasiūlyti įvairiausių žaidimų, pavyzdžiui, kad jauniesiems vėliau būtų lengviau vaikučiams vardus galvoti, jau jų vestuvių puotoja svečiai ant vaikiškų marškinėlių turi surašyti siūlomus vardus, burtų keliu gali būti sprendžiama ir kas krikštaėviais taps: svečiams pasiunčiamas siūlų kamuolys – pas kurį jis išsivynioja tas ir krikštėviu turės būti.

Gerokai po dvylikos jaunieji šoka valsą, o piršliai – piršlio polka su ragučiais. Į vakaro pabaigą svočia nusega jaunosios nuometą bei rūtų vainikėlį, nuometą persega pirmajai pamergei, o rūtų vaininkėlį sudegina. Jaunajai, kaip būsimai šeimininkei, užriša skarelę bei prijuostė. Jaunikiui piršlys iš švarko atlapo išsega gėlytę, perduoda ją pirmajam pabroliui, o jaunikiui, kaip būsimam šeimininkui, uždeda kepurę. Jaunajai šeimai piršliai gali įteikti kokių nors šmaikščių dovanų. Pavyzdžiui, kad žmona taupytų būsimos šeimos biudžetą ir nesilankytų soliariume, įdegio kremą (rudą batų tepalą), kaupiamąją banko sąskaitą (kojinę), niekada negendačią indaplovę (kempinę), ir kitų juokingų smuklmenų.

Vėliau jaunieji kartu pjauna tortą ir juo vaišina svečius. Piršliai aprengia juos specialiai jauniesiems pasiūtais naktiniais marškiniais, į kuriuos šie turi tilpti abu, įteikia šampano su lengavais užkandžiais ir palydi į miegamąjį. Tiesa, paskutiniu metu tapo labai madinga, kad pirmoji jaunųjų pora romantiškai papuoštų jų kambarį.

Lietuviškose vestuvėse stipriai įsišaknijo vkarietiški papročiai – jaunoji, ištekėti norinčioms pamergėms, metą vestuvių puokštę, o jaunikis pabroliams meta nuo nuotakos kojos numautą puošnų kojaraištį.

Ką daryti, kad šventė būtų ypatinga

Visiems jaunavedžiams kyla klausimas: kaip padaryti, kad vestuvės netaptų eiliniu pobūviu – vien pasisėdėjimu prie valgiais ir gėrimais nukrauto stalo? Dauguma nori, kad ši diena taptų įsimintina švente, kuri teiktų džiaugsmą ne tik patiems jauniesiems, bet visiems svečiams.

Kiekvienas savo šventę įsivaizduoja ir gali kurti savaip, nesilaikydamas jokių tardicijų ar papročių. Ekstremalius pojūčius ir netradicinį gyvenimo būdą mėgstančios poros gali tuoktis malūnsparnyje, oro balione, delfinariume, ežero gelmėse… Fantazijai erdvės beribės, svarbiausia, kad tik abu būtų laimingi.

Dabar jau nieko nestebina limuzinai ar retro stiliaus automobiliai, padangėje žaižaruojantys fejerverkai, balionai kylantys į dangų su degančiomis šaltomis ugnelėmis, žvakėmis ar fakelais nušviestas jaunavedžių kelias, į dangų tam tikru metu kylantys balandžiai, byrantys rožių žiedlapiai, virš ežero kranto plaukiantys įvairiaspalviai balionai, po kojomis šiugždančios blizgančios kaspinų garbanos, skaridantys drugeliai…

Tai tik maži akcentai galintys jūsų šventei suteikti išskirtinumo ir iškilmingumo. Bet įdomiausia, kad tik po to suvoksite, jog ne

Jose vestuvių šventės prasmė. Svarbiausia – tikri jausmai ir gera nuotaika. Tikrai neverta nusiminti tiems studentams, kurių biudžetas neleidžia kelti prabangios vestuvių puotos. Tuomet geriausia susituokti bažnyčioje ir susikurti tokią šventę, kad būtumėte laimingi: jei norite trikšmingų vestuvių – galite su draugais pašėlti jūsų pamėgtame naktiniame klube, nuvykti į sodybą ant ežero kranto ar pajūrį; jei norite romantiškų – galite švęsti jaukioje kavinėje žvakių šviesoje ar ant ežero kranto prie laužo; jei norite ramių – rinkitės jaukų restoranėlį ir ten praleiskite vakarą su tėvais.

Atminkite, tai jūsų šventė, todėl niekas negli patarti, kokia ji turi būti.