“Smegenų plovimo” varžybos
Keletas pamąstymų apie naujuosius religinius judėjimus ir žiniasklaidą.
Spaudoje laikas nuo laiko pasirodo rašiniai apie vad. naujuosius religinius judėjimus, apie jų “pavojų visuomenei”, apie “smegenų plovimą”, “išnaudojimą”, “zombinimą” ir pan. Rašo ir “sektų aukų” motinos ir kiti antisektantiniai aktyvistai. Mane šie rašiniai dažnai tiesiog pritrenkia savo netolerancija, įtūžiu, atviru vulgariu materializmu, o dažnai – net elementariu dalyko neišmanymu. Susidaro įspūdis kad dažnai žaidžiama į vienus vartus, todėl manau kad šis straipsnelis, kurį parengiau pagal vieno žymaus mokslininko, tyrinėjančio šias problemas straipsnį, leis pažiūrėti į reikalą ir iš kitos pusės ir įvertinti situaciją objektyviau. Nesirengiu čia būti kurio nors judėjimo advokatas, tačiau manau kad reikėtų peržiūrėti daugelį primityvių stereotipų, kuriuos plačioji visuomenė turi susidariusi apie sektas, deje, ir ne be žiniasklaidos pagalbos.
Praėjusiais amžiais daugelis racionalistų atmesdavo religiją dėl to, kad pastaroji dažnai būdavo kruvinų konfliktų priežastis. Buvo tikima, kad išnykus religijai tikrai turi sumažėti socialinių konfliktų. Tačiau, kaip parodė praktika, šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse, kur bendras religingumo lygis yra tikrai sumažėjęs, religiniai konfliktai ne tik neišnyksta, bet tampa dar aštresni. Dažniausiai tokių konfliktų priežastis yra ne vadinamosios tradicinės konfesijos, bet grupės, kurių filosofija ir gyvenimo būdas radikaliai kertasi su visuotinai priimtinais mitais, gyvenimo modeliais ir pasaulėžiūrinėm tradicijom. Čia kalbama apie vadinamuosius “naujuosius religinius judėjimus” (toliau: NRJ). Būtent jie šiandieninėje Vakarų visuomenėje kelia daugiausia religinės polemikos ir konfliktų. Daugeliu atveju šie konfliktai kyla ne dėl to, kad konkretus judėjimas būtų ypatingai agresyvus ar nepriimtinas, o dėl to, kad Vakarų žmogaus religinė sąmonė yra tiek sunykusi, kad jam bet kokia aktyvesnės religijos forma tampa nebepriimtina. Tokioje aplinkoje atsiradę NRJ susilaukia ypatingai didelio priešiškumo, tačiau ne mažesnio priešiškumo susilauktų ir tradicinės religijos, jei tik jos veiktų taip aktyviai kaip veikia NRJ. Kai kurios iš šių grupių į visuomenės priešiškumą atsako atitinkamai: saviizoliacija, užsidarymu, arba dar blogiau – prievartos veiksmais prieš visuomenę (ataka Tokijo metro 1995m. kovo mėnesį), arba prieš save pačią (masinės savižudybės). Šių tragedijų priežastys yra tikrai be galo sudėtingos, tačiau vienas iš svarbesnių jų aspektų yra žiniasklaidos priemonių vaidmuo tokiuose konfliktuose. Ar tikrai nėra tiesioginio ryšio tarp ne visada pagrįsto žiniasklaidos išankstinio nusistatymo prieš NRJ ir vis dažniau kylančių konfliktų?
Nesunku suprasti kodėl daugelis septintąjame dešimtmetyje atsiradusių NRJ susilaukė tiek priešiškumo. Jau vien tas faktas kad dauguma jų atsirado beveik vienu metu, daugeliui sukėlė šoką (nauja priešo invazija?). Tie judėjimai, kurių šaknys yra Indijos kultūroje ir filosofijoje, daugeliui atrodė bauginantys vien dėl to, kad jie svetimi. Keisti ir nesuprantami dalykai visada žmogui kelia baimę. Dar viena svarbi visuomenės priešiškumo priežastis yra tai, kad dauguma NRJ narių buvo jauni ir kilę daugiausia iš pasiturinčių šeimų, turinčių balsą visuomenėje. Daugelis “sektų aukų” tėvų ir giminių turėjo ryšius valdžioje ir žiniasklaidos priemonėse ir, be abejo, aktyviai juos naudojo “gelbėdami” savo atžalas ir tuo pat metu skleisdami įvairius prietarus ir prasimanymus apie NRJ. Tai, be abejo, stipriai veikė visuomenės nuomonę, ypač po masinės Džimo Džounso sektos savižudybės 1978 metais. Be to, kaip tik tuo laikotarpiu daugelis NRJ sparčiai augo ir plito. Tai buvo palanki dirva atsirasti vad. ”antikultiniam judėjimui” (angl. anti-cult movement). Dėl minėtų priežasčių šis judėjimas turėjo gerą finansinę bazę, gerus ryšius įvairiuose valdžios lygmenyse ir todėl turėjo puikias galimybes veikti plačiosios visuomenės nuomonę ir, be abejo, žiniasklaidą. Antikultinis judėjimas buvo ypač patrauklus žurnalistams. Skirtingai nuo tradicinių konfesijų narių, kurie siekė “atskalūnus” grąžinti atgal į savo tikėjimą, antikultinių judėjimų nariai buvo visiškai indiferentiški religijai kaipo tokiai. Jie kovojo tik prieš tai, ką jie laikė NRJ “nusikalstama veikla”: “verbavimo” būdus, žmonių išnaudojimą, “smegenų plovimą” ir kt.
Antikultiniai judėjimai turėjo didelį pasisekimą tarp visuomenės narių ir žurnalistų iš dalies ir dėl pastarųjų “religinio neraštingumo”. Kaip jau minėta, nuo religijos atitolusiems žmonėms daugelis nesuprantamų praktikų ar apeigų, ypač jei jos atėjusios iš svetimos kulūros, daro bauginantį įspūdį. Religijos dalykuose neišprususiems Vakarų žmonėms visai nesunku net ir paprastą “tradicinės” religijos praktiką pavaizduoti kaip “pavojingą sektą” ar “smegenų plovimą”. Sensacingos ir skandalingos istorijos apie NRJ nereikalavo išankstinio skaitytojo pasiruošimo ar jo žinių apie religiją. Šių istorijų panašumas į kasdieninę kriminalinę kroniką ar pranešimus apie korupciją politikoje ir versle, darė skaitytojams dar didesnį įspūdį. Visa tai įvertinus, nenuostabu kad nors daugelis Vakarų žmonių niekada neturėjo tiesioginio kontakto su NRJ nariais ar jų literatūra, jų priešiškumas šiems judėjimams smarkiai išaugo. Pagal visuomenės apklausų lenteles, NRJ vadovai dažnai atsidurdavo tarp nepopuliariausių to meto įžymybių.
Dar viena neigiamo visuomenės požiūrio į NRJ priežastis yra ta, kad žiniasklaida paprastai atkreipia dėmesį į NRJ tik iškilus konfliktui ar skandalui, susijusiam su kuriuo nors konkrečiu judėjimu. Dažniausiai tai būna pagrindinė proga nušviesti ne tik konkretų skandalą, bet ir, šio skandalo šviesoje, visą judėjimą. Nepamirškime, kad daugeliui žmonių tai būna pirmoji pažintis su konkrečiu judėjimu. Maža to, tai dažnai būna proga žurnalistams pasiknaisioti ir po kitus NRJ , statant juos į vieną gretą ir darant išvadą, kad “jie visi” yra potencialūs konfliktų šaltiniai (“šį kartą buvo šitas judėjimas, o kuris bus sekantis?”). Tokių straipsnių rezultatas neišvengiamai yra stereotipas skaitytojo sąmonėje: “NRJ = konfliktas.” Konfliktas tampa leitmotyvu, kuris tarytum jungia laikraščio straipsnius ar TV siužetus apie konkretų judėjimą.
Kai kuriose šalyse pastebėtas dar vienas nerimą keliantis reiškinys: žurnalistai, rašantys apie NRJ, palaiko glaudžius ryšius su antikultiniais aktyvistais ir būtent iš jų gauna pagrindinę informaciją savo straipsniams. O šie, savo ruožtu, informaciją ima iš šių žurnalistų rašinių ir jų pagalba kursto antikultinę isteriją visuomenėje. Taip susidaro užburtas ratas, į kurį tampa beveik neįmanoma prasiskverbti objektyvesnei ar palankesnei informacijai, o taip pat ir pačių judėjmų narių žodžiams.
Toks vienpusis situacijos nušvietimas norom nenorom ruošia dirvą įsikišti valdžios organams ir policijai. Žinodama, kad žiniasklaida ir visuomenė yra jų pusėje, policija neretai imasi gana drastiškų veiksmų, ypač jei ji dar kurstoma antikultinių aktyvistų. Dažnai incidentas viename iš NRJ būna pakankamu pretekstu imtis priemonių prieš kitus NRJ, kurie su tuo neturi nieko bendro. Taip po vienos sektos teroristinio akto Tokijo metro 1995 m. padaugėjo išpuolių prieš kitus su tuo visai nesusijusius naujuosius religinius judėjimus. Deja, ne paskutinį vaidmenį čia vaidino ir žiniasklaida. Toks požiūris, savo ruožtu, sukelia dar didesnę visuomenės isteriją ir skatina valdžios instancijas imtis dar griežtesnių veiksmų. O čia jau visai nebetoli ir iki kiekvienoje demokratinėje šalyje garantuojamos sąžinės laivės apribojimų.
Akivaizdu, kad neretai tokio žiniasklaidos neobjektyvumo priežastys yra jos komerciniai interesai, išankstinis neigiamas nusistatymas, sensacijų troškimas, kultūriniai stereotipai, o taip pat žurnalistų nenoras gilintis į naujuosius religinius judėjimus ar į religinius-filosofinius klausimus apskritai.
Tačiau taip pat reikėtų pripažinti ir žurnalistų nuopelnus atskleidžiant kai kurių judėjimų tikrai kriminalinę veiklą ar žmogaus teisių pažeidinėjimus. Didesniąjai visuomenės daliai nėra kito informacijos šaltinio apie NRJ, išskyrus žiniasklaidą, todėl visų žurnalistų pareiga yra pateikti kuo objektyvesnę ir bešališkesnę informaciją, kuo išsamiau šviesti visuomenę apie įvairius NRJ (ir ne tik tada kai kyla skandalai), pateikti kiek galima įvairesnius požiūrius ir perspektyvas. Tik taip galima ugdyti demokratišką ir tolerantišką visuomenę.
