Jis danas Ole Nydahlas – lama, Karma Kagyu tradicijos budizmo meistras. Nustebote? “Ar gali būti keisčiau?”, – pagalvojau . “O kur jo šafroninė sutana? Ir kodėl jis neskrajoja pora sprindžių virš žemės padrikai tibetietiškai dainuodamas?” Žinoma, jeigu apie budizmą žinočiau daugiau nei mačiau “Mažojo Budos” ištraukose, panašūs klausimai nekiltų. Manau, kad tik prieš keletą dienų atskyriau šią greitai plintančią “religiją” nuo mistiško kokteilio iš priverstinio galvų skutimo ir šeštojo dešimtmečio koncepcijų apie ramybę ir karmą. Išskyriau iš erdvės nuobodybių, kurie visi laiką bando išvengti tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, baras.

Čia yra svarbios priežastys. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – neišvengiamai link skausmingo rezultato, t.y. bus kančios priežastimi. Rezultatas visiškai priklauso nuo priežasties – jis toks, koks buvo veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kad iš jos išaugs tam tikras augalas. Iš ryžio sėklos išaugs ryžis ir tikrai ne koks nors kitas augalas. Todėl svarbu sąmoningai daryti visa, kas geriausia. Svarbiausia yra dominuojančios tendencijos mūsų prote. Jeigu joms būdingas blogas elgesys, mes patirsim kančią ir nebūsime laimingi. Tai tik padidins mūsų problemas gyvenime, mums tiesiog nesiseks. Iš kitos pusės, jeigu mes elgiamės pozityviai ir esame naudingi kitiems, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps mūsų pagrindiniu patyrimu. O tai dar labiau skatins mus elgtis pozityviai.

Mongolija – budizmas Mongolijoje atsirado jau II a. po Kr. XIII a. mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų, kurios sudėtyje gyveno ir tautos, pripažinusios Budos mokymą: kiniečiai, tibetiečiai, uigurai. Ir nors iki to laiko chanai neskyrė didesnio dėmesio budizmui, 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais. Tačiau Chubilajaus Chanas daugiau domėjosi tantrizmu ir magine praktika, nei tikraisiais religiniais-etiniais tikėjimo aspektais. Be budistų vienuolių, jo rūmuose buvo ir šamanų, senųjų gentinių religijų puoselėtojų, įvaldžiusių magiškas praktikas.

Zen budizmas – (kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”). Zen budizmas yra Mahayanos atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643) dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

Pirmaisiais 16-ojo Gyalwos Karmapos mokiniais vakariečiais buvo lama Ole Nydahlas ir jo žmona Hannah. Lama Ole Nydahlas moko Deimantinio Kelio budizmo kelio bei tikslo. Jo spontaniškumas ir gaivumas leidžia pajusti ką galima pasiekti ilsintis savo paties prote.

Jaučiame, kaip beformė oro srovė įplaukia ir išplaukia per nosies galą. Mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti jų nevertiname. Trumpai prisimename keturis pagrindinius apmastymus, kurie įveda mus į prašvitimo kelią: Suprantame, kad šiame gyvenime turime labai vertingą galimybę – galime naudotis Budos Metodais visų būtybių gėriui. Tik nedaugelis pasaulyje turi šį šansą, bet dar mažiau yra tų, kurie jį išnaudoja. Prisimename visų dalykų nepastovumą. Tik atvira ir skaidri proto erdvė yra pastovi. Tačiau nežinome, kiek dar džiaugsimės sąlygomis, leidžiančiomis ją pažinti.

Sakoma, kad Deimantinis Kelias netobulas formas bei pojūčius perveda į tyrą lygį. Vienok tai nereiškia, kad ši transformacija – tai tik galvojimas ar tikėjimas, kad viskas aplink yra tyras kraštas. Veikiau tai yra tikra transformacija. Jai reikalingos “trys šaknys” (šaltiniai): palaiminimo, realizacijos ir aktyvumo/veiklos. Palaiminimo kamienas yra mokytojas. Realizacijos (siddhis) kamienas yra jidamas. Aktyvumo kamienas yra dharma saugotojai. Svarbiausias yra Mokytojas. Jidamai ir saugotojai yra mokytojo manifestacijos – jie nėra atskirti nuo mokytojo. Todėl mokytojas Deimantiniame Kelyje yra toks svarbus ir turi išskirtinę reikšmę. Kad tai suvokti, naudinga ir vėl pažvelgti į sutra kelią. Čia remiamės mokytoju ar dvasiniu draugu, kuris nurodo kelią, praktikuojame pagal jo nurodymus bei paaiškinimus ir taip judame per įvairius bodhisatvos lygius ir penkis kelius: (susikaupimo, susijungimo, matymo, meditacijos, nebesimokymo).

Tibetas (kiniet. Xizang, Tibeto Autonomis regionas, Kinija): budizmas ir valstybės istorija. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahajanos ir Vadžrajanos , arba tantrizmo. Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją.

Kartą keliavo du vienuoliai. Lijo smarkus lietus ir kelyje telkšojo balos, buvo daug purvo. Kelyje jie sutiko jauną, švariai apsirengusią merginą, bandančią pereiti per purvyną. Vienas iš vienuolių paėmė ją ant rankų ir pernešė į kitą purvyno pusę. Likusią kelionės dalį vienuoliai ėjo tylėdami ir tik vėlai vakare, pasiekus nakvynės namus, vienas jų neiškentė ir paklausė savo draugo: -Kodėl tu taip pasielgei? Juk žinai, kad mums, vienuoliams, nedera artintis prie jaunų moterų. -Aš, pernešęs merginą per purvą, palikau ją ten, o tu, matau, vis dar ją neši?-atsakė kitas vienuolis.

Karmapos, prieš daug amžių pasiekę pilną prašvitimą, yra unikalūs tarp didžių Tibeto lamų. Savo praeities inkarnacijoje Karmapa buvo šalia istorinio Budos, kaip didysis bodisatva Čenrezigas arba “Mylinčios Akys”. Sanskrite jo vardas yra Avalokitesvara. Daug gyvenimų Karmapa gyveno kaip jogas Indijoje. Nuo 1110 metų iki šių dienų jis sėkmingai sąmoningai atgimsta kaip Karmapa arba “Juodosios Karūnos Lama”. Jis buvo pirmasis atpažintas atgimęs Tibeto lama. 1959 metais, kiniečiams griaunant Tibetą, 16-ajam Karmapai Rangdžiung Rigpe Dordže pavyko palikti šalį su savo mokiniais ir vertingiausiomis linijos relikvijomis, taip apsaugant Karma Kagyu linijos perdavimą.