Interpretuojant džihadą
Kiekviena diskusija apie islamo karingumą galiausiai nukrypsta į du fundamentalius rūpesčius. Pirma, kiek islamizmas (kuris praktikuojamas prievartai atvirų fundamentalistų musulmonų) įsišaknijęs pranašo Mahometo mokyme ir praktikoje? Ar jis išaukštintų Osamo bin Ladeno poelgį? Antra, ar prievartinius mūsų dienų džihadus sankcionuoja Koranas ir ankstyvų musulmonų vadovų veiksmai?
Pats pranašas traukė į daugelį karinių mūšių ir galėjo būti negailestingas priešams, net tiems, kurie užsipuolė jį tik žodžiais. Pradinės jo simpatijos žydams ir krikščionims kaip „Knygos tautoms“ užleido vietą šiurkštesniam elgesiui, kai jie nesilaikė islamo. Viename negarbingame epizode Mahometas nukirto galvas šimtams Beni Quraiza genties žydų vyrų, kurie neprisijungė prie jo mūšyje. Pranašas cituojamas sakęs: „Kalavijas yra dangaus ir pragaro raktai; lašas kraujo, pralieto už Alacho reikalą, naktis, praleista pasiruošus kovai, yra naudingesni negu du mėnesiai pasninko ar maldos: kiekvienam, kuris krinta mūšyje, atleidžiamos nuodėmės, ir teismo dieną jo rankoms bus suteikti angelų ir kerubų sparnai“.
Kai dėl Korano, daugelis atkreipė dėmesį į garsiąją surą 2,256: „Religijoje tenebūna jokios prievartos“. Ši eilutė gerai derinasi su kitomis Korano eilutėmis, kuriose džihadas reiškia asmeninę ir bendruomeninę dvasinę kovą ar siekį. Bet Korane taip pat vartojama džihado reikšmė kaip „šventas karas“, ir kalba gali būti itin griežta. Suroje 5,33 tvirtinama: „Bausmė tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir jo Pasiuntinį bei su galia ir jėga traukia per šalį ją niokodami, yra tokia: egzekucija arba nukryžiavimas, arba rankų ir kojų iš priešingų pusių nukirtimas, arba ištrėmimas iš šalies; tai jų gėda šiame pasaulyje ir jiems lemta sunki bausmė Pomirtiniame“.
Tiek pranašo pavyzdys, tiek kai kurie pabrėžimai Korane įgaliojo ankstyvuosius islamo lyderius skleisti islamą kariniais veiksmais. Kruviną ekspansionizmą taip pat pateisino pirminis islamo įstatymas, padalijęs pasaulį į dvi sritis: Dar-al-Harb (karo žemę) ir Dar-al-Islam (žemę, valdomą islamo). Ir Paulio Fregosi Jihad in the West, ir žydų mokslininko Bato Ye’oro Decline of Eastern Christianity Under Islam (Rytų krikščionybės smukimas islamo valdomuose kraštuose) dokumentiškai rodo musulmonų karo žygių tikrovę, gerokai ankstesnę už liūdnai pagarsėjusius krikščionių kryžiaus žygius viduramžiais.
Iš šių realijų sūkurio tarp šiuolaikinių musulmonų išnyra dvi skirtingos perspektyvos. Islamistai savo veiksmus laiko tikru džihadu, arba „šventuoju karu“ prieš netikėlius ir islamo priešus. Jie mano, jog teisinga yra taikytis į Ameriką, „didįjį Šėtoną“. Osama bin Ladenas mano, kad Koranas remia jo žygį, kad pranašas laimintų jo bylą ir kad Alachas yra jo pusėje. Bet didžioji musulmonų dauguma mano, kad niekas Mahometo gyvenime ar Korane, ar islamo įstatyme nepateisina terorizmo.
Bernardas Lewisas, didis islamo istorikas, laikraštyje The Wall Street Journal pažymėjo, kad per visą istoriją musulmonai džihadui teikė ir dvasinę, ir karinę prasmę. Lewisas taip pat ypatingą dėmesį skiria islamo teisinėms tradicijoms dėl to, kas yra teisingas karas. Pastebėjęs daugelį apribojimų, daromų kariniam džihadui, jis rašo: „Tai, ko klasikiniai islamo teisininkai niekad nė iš tolo nesvarstė, yra šios rūšies neišprovokuotos, nepaskelbtos masinės niekuo dėtų civilių gyventojų žudynės, kurias matėme Niujorke. Šitam islame nėra jokio precedento ir įgaliojimo“.
Pastaraisiais mėnesiais nemažą dėmesį patraukė „Cilivizacijų susidūrimas“, Samuelio Huntingtono esė leidinyje Foreign Affairs (1993 vasara). Rašydamas tuoj po Persų įlankos karo, Huntingtonas analizavo besivaržančias mūsų laikų ideologijas ir ypatingą dėmesį atkreipė į susidūrimą tarp islamo ir Vakarų. Jo susirūpinimas turi akivaizdžių nuopelnų, nors kritikai įrodė esminį dalyką – kad islamas nėra monolitas. Yra konfliktų pačios islamo civilizacijos viduje.
Tai, kas gali iškilti kaip reikšmingiausias veiksnys dabartiniame mūsų pasaulio pavidale, yra ne islamo ir Vakarų susidūrimas. Iš tiesų, kai musulmonai stengiasi apibrėžti savo tikėjimą XXI amžiui, tarp jų iškyla susikirtimai. Islamas aiškiai nekalba tik vienu balsu. Jis rodo beveik tokią pat įvairovę kaip ir krikščionybė. Debatai islamo viduje užsitęs, nepaisant to, kaip ilgai truks karinės kampanijos prieš bet kurį islamistų judėjimą.
James A. Beverley
