Realybė 2
Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu – kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė – “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…
Ateina motinos draugė. Draugė ir motina gurkšnojo kavą, masiškai vaišinosi saldainiukais , rūkė ir skundėsi viena kitai gyvenimu – kaip negali numesti svorio, kaip trūksta pinigų naujai suknelei, ąžuolinėms durims ir nuosavam namui. Apipletkino visas pažįstamas – ta suknelę brangiausią, kita kailinius nusipirko. O mes šalia jų kaip ubagės. Paskui akys nukrypo į Violetą – kaip ji gražiai atrodo pasipuošusi, kaip pinigų reikia jai taip gražiai papuošti, kad taip turtingą vyrą gautų. Violeta pasijuto šlykščiai. Ji pasijautė besanti blizgučiais papuošta lėlė, mokanti pasakyti tik vieną žodį- “mama”. Potekstėje-“mama, nupirk man naują suknelę, batelius, kailinius”.O ištekėjus tas vienas žodis būtų pakeistas “vyreli”. Ji nebegalėjo būti šiuose drabužiuose.
Lengviau atsiduso mamos draugei išėjus, kai vėl galėjo įlįsti į senus džinsus. Akimirką suėmė pyktis. Motina jai dabar atrodė visų ydų šaltinis. Paskui staiga pyktis pavirto didžiuliu gailesčiu. Ji mylėjo savo motiną. Ji galėjo tik gailėtis jos, kad nemoka džiaugtis tuo, ką turi, kad nuolat graužiasi dėl to, ko neturi, ką turi kiti. Juk visuomet atsiras tokių, kurie turi daugiau, nei turi tu. Violeta prisiekė sau , kad niekada nesigrauš dėl daiktų.
