Valstybės kompromitavimas negali tęstis iki begalybės
Išgelbėti valdančiąją koaliciją V. Uspaskicho pasitraukimo gali neužtekti
Turime ne tik neįgalią, bet ir totaliai supuvusią valdančiąją koaliciją. Klausantis gandų ir pačių Darbo partijos atstovų prisipažinimų, kas turėtų būti randama teisėsaugos tyrimo metu, vis akivaizdžiau tampa, kad tokia “tyla prieš audrą” ilgai negali tęstis. Bandymai gesinti audrą, tęsti laiką, riboti informaciją, viliantis, kad žmonės jau yra pavargę nuo valdančiosios daugumos skandalų ir abejingai stebės ilgai besitęsiančias šitos valdžios ir Darbo partijos konvulsijas, o po to ateis saulėta vasara ir visi politiką užmirš – yra naivus planas. Kaip ir naivu valdančiosios koalicijos padėtį gelbėti vieno V. Uspaskich’o pasitraukimu iš partijos lyderių. Klausimas yra tik vienas – ar valdančioji koalicija suvokia, kad ji ne tik pati skęsta, bet skandina ir visą Lietuvą. Valdančioji koalicija turi pakankamai galimybių dabartiniame Seime savo desperatiškas pastangas išlikti valdžioje paversti ilgai trunkančia Lietuvos kompromitacija.
Darbo partijos likimas yra pakankamai aiškus. Pasirinkimas Darbo partijos ir jos Seimo nariams – tik tarp skubaus išsivaikščiojimo, kol nepaaiškėjo dar blogesnių dalykų, ir tylios vegetacijos iki dėsningos pabaigos. Jokie “Pilietinės demokratijos” gelbėjimosi planai Darbo partijos neišgelbės.
Socialdemokratai taip pat turi apsispręsti ir apsispręsti kaip galima greičiau: ar jie ir toliau išlieka sovietinės nomenklatūros partija su tokios nomenklatūros simboliu – Algirdu Brazausku, ar ieško galimybių, kaip išsivaduoti iš tokios nomenklatūrinės nelaisvės. Senajai nomenklatūrai ši Seimo kadencija, ko gera, yra paskutinė, kai jie su įvairiais CK kabinetų bendruomenės satelitais sudaro daugumą Seime. Todėl noras bet kokia kaina šią paskutinę kadenciją išnaudoti savo valdžios savanaudiškumui yra begalinis. Tas nomenklatūrinis noras verčia A. Brazausko grupuotę įsikibus laikytis valdžios kartu su skęstančia Darbo partija ir tuo pačiu skandinti visą socialdemokratų partiją.
Socialdemokratams linkėčiau rasti jėgų ir patiems sau atsakyti į paprastą klausimą: su kuo jie sieja savo partijos ateitį – su negalinčia jokiomis aplinkybėmis atsisakyti valdžios senąja nomenklatūra, ar su tikromis europietiškomis socialdemokratijos vertybėmis.
Lietuvos politinio gyvenimo viena iš didžiausių problemų yra tai, kad tikrųjų kairiųjų socialdemokratinių ideologinių vertybių Lietuvoje niekas tinkamai neatstovauja. Senosios CK kabinetų nomenklatūros socialdemokratija turi tiek pat bendra su europietiškąja socialdemokratija, kiek ir Viktoro Usppaskich’o tariamas liberalizmas su Hayek’o liberaliosiomis idėjomis.
Senosios nomenklatūros skendimo procesas gali būti pakankamai ilgas ir nelabai malonus, reikalaujantis iš visuomenės kantrybės, bet tas procesas yra nesustabdomas ir vienintelis galimas kelias į Lietuvos politinio gyvenimo apsivalymą.
Šeštadienį, 2006-05-27, TS Taryba svarbiausiu TS tikslu šiame laikotarpyje patvirtino Lietuvos apsivalymą nuo senosios komunistinės nomenklatūros tebesitęsiančio valdymo. Tai tikslas, kurį mes nuosekliai įgyvendinsime ir kurio neaukosime gundomi eiti į valdžią šiandien ir tuoj pat, su tos pačios nomenklatūros “valstybiškumu” pasipudravusiais veikėjais.
Valstybės kompromitavimas negali tęstis iki begalybės
Interpeliaciją V. Prudnikovui seks interpeliacija Ž. Padaigai. Tenka tik apgailestauti, kad ministras pats dar neatsistatydino ar kad tai padaryti nepareikalavo koalicijos partneriai – socialdemokratai. Tai reiškia, kad jiems taip besielgiantis ministras yra tinkamas. Dar “gražiau” bus, kai, mums pareiškus nepasitikėjimą Ž. Padaiga, socialdemokratai draus savo nariams dalyvauti balsavime, ką yra įsipareigoję daryti pagal koalicijos sutartį.
Artimiausios pora savaičių atsakys į klausimą, ar šis Seimas dar gali dirbti toliau. Jeigu tie gandai apie masinį Darbo partijos narių pavardžių buvimą “juodosios buhalterijos” sąrašuose, sklandantys žiniasklaidos puslapiuose ir Seimo koridoriuose, pasitvirtins, klausimas, ar šis Seimas gali dirbti toliau, turės turėti ir labai aiškų atsakymą. Lygiai taip pat ši Vyriausybė turės atsakyti į klausimą, ar ji dar gali dirbti. Jeigu ji pati sau tokio klausimo neužduos, jį užduoti gali būti priversta opozicija. Valstybės kompromitavimas negali tęstis iki begalybės. Neeiliniai rinkimai gali būti vienintelis būdas sustabdyti tokią kompromitaciją, kokią dabar stebime ir kokią dar pamatysime. Tai gali būti vienintelis būdas, kurį būsime priversti įgyvendinti, neskaičiuodami politinių rezultatų, kuriuos neeiliniai Seimo rinkimai atneš.
Ar nevertėtų egzaminų atidėti?
Didžiulį susirūpinimą kelia visiška valstybinių egzaminų sistemos krizė. Šios laidos abiturientai tampa šios Vyriausybės neveiksnumo ir neįgalumo auka. Kyla klausimai net apie politinę atsakomybę, – ministro ir visos Vyriausybės (aš jau nebekalbu apie Nacionalinio egzaminų centro vadovybės atsakomybę), atsakomybę, – kaip išgelbėti galimybę šios laidos abiturientams laikyti sąžiningus egzaminus. TS Tarybos posėdžio metu prie Kauno savivaldybės, kur posėdžiavo TS Taryba, buvo susirinkę abiturientai, mes su jais kalbėjomės. Jų desperacija yra visiškai suprantama. Blogiausia, kad nei Vyriausybė, nei Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nemato pareigos ieškoti adekvačių sprendimų. O sprendimai turėtų būti tokie, kurie įtikintų ir abiturientus, ir jų tėvus, ir Seimo narius, kad kiti egzaminai (o anglų kalbos egzaminas vyks jau ateinantį trečiadienį), bus sąžiningi ir galimybių nusipirkti užduotis tikrai nebus.
Dar vienas dalykas, kuris išryškėjo šiomis dienomis ir į kurį reikalingi neatidėliotini atsakymai – tai ne tik lietuvių kalbos egzamino reikalai, bet ir prieš tai vykusio matematikos egzamino reikalai. Daugelis abiturientų, besivadovaujančių egzaminų vertinimais, teigia, kad didelė grupė abiturientų taip pat turėjo galimybę iš anksto žinoti egzamino užduotis. Kyla klausimas, ar neverta atidėti bent savaitei visų egzaminų ir per tą laiką sutvarkyti egzaminų užduočių saugumą užtikrinančią sistemą. Deja, atrodo, ministerija yra paralyžiuota ir nepajėgi įgyvendinti kokių nors skubių permainų, o Vyriausybei tai mažiausiai rūpi. Abiturientai jaučiasi palikti likimo valiai ir ne vienu laišku kreipėsi į Seimo narius.
Vyriausybei užteko sveiko proto susitarti su lenkais
Dar vienas svarbus įvykis – tai “Mažeikių naftos” akcijų pardavimas. Gerai, kad taip baigiasi, arba norima, kad pasibaigtų, nepaisant pradinio premjero pasipriešinimo lenkų investicijoms: Lietuvos vyriausybė sutarė su Lenkijos kompanija “PKN Orlen” dėl 30 proc. Lietuvos valstybei priklausančių “Mažeikių naftos” akcijų pardavimo. Teko daug kartų kritikuoti ir premjerą, ir visą derybų grupę ir net imtis tam tikrų politinio grasinimo veiksmų, kad galų gale Vyriausybės ir premjero nuostatos pasikeistų. Noriu šiuo požiūriu pasveikinti Vyriausybę ir premjerą, kad užteko sveiko proto padaryti tinkamus sprendimus. Tikiuosi, kad Seimas nedarys kliūčių Vyriausybei realizuoti tuos sprendimus.
Andrius Kubilius
Tėvynės sąjungos pirmininkas, opozicijos lyderis
Parengta pagal 2006-05-29 spaudos konferenciją
