Krikščionys demokratai

Lietuvos krikščionys demokratai yra įsitikinę, kad jei Darbo partijos pareiškimas, kuriuo ši partija žada pagalbą teisėsaugos institucijoms, tiriančioms galimus neteisėtus veiksmus, susijusius su šios partijos finansų apskaita, būtų nuoširdus ir geranoriškas – tai šios partijos atstovai pirmiausia turėtų pasirūpinti buvusio lyderio greitu grįžimu į Lietuvą. Nerimą kelia ilgas V. Uspaskicho delsimas ir esamų bei buvusių Darbo partijos veikėjų pareiškimai, kad: “nuo pat Darbo partijos susikūrimo pradžios visais partijos finansavimo reikalais asmeniškai rūpinosi V. Uspaskichas”. Tokiais pareiškimais jie perša išvadą, kad tik vienintelis V. Uspaskichas galėtų suteikti teisėsaugą dominančios informacijos. Kitas klausimas, kuris verčia nuogąstauti – ar belaukiant grįžtančio buvusio DP vedlio, pats V. Uspaskichas nepasiprašys politinio prieglobsčio Rusijoje, kas sąlygotų bergždžias pastangas jį susigrąžinti ir atsakyti į ne tik teisėsaugą, bet ir visą visuomenę dominančius klausimus? Atkreiptinas dėmesys, kad šiomis dienomis Didžiosios Britanijos teismas jau ne pirmą kartą atmetė Rusijos reikalavimą išduoti verslininką Borisą Berezovskį, kuriam Rusijoje iškelta baudžiamoji byla. Kas gali paneigti, kad V. Uspaskichas netaps parankiu įrankiu Rusijai, kuri už Didžiosios Britanijos parodytą “špygą” – tokią pačią parodys Lietuvai, kai ši, reikalui esant, norėtų per Interpolą susigrąžinti V. Uspaskichą.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įvertinęs politinę padėtį šalyje antradienį savo pareiškime pasakė tai, ką privalėjo pasakyti. Iš tiesų Vyriausybei yra privalu pasitikrinti, ar ji vis dar turi Seimo pasitikėjimą ir gali konstruktyviai dirbti. Tokio veiksmo būtinumą krikdemai kėlė jau gerokai anksčiau. Kultūros bei Sveikatos ministrai, deleguoti Darbo partijos, neabejotinai praradę ne tik Prezidento, bet ir visos tautos pasitikėjimą. Valdžioje esančių pareigūnų ir partijų veiksmai kelia žmonių pasipiktinimą ir nusivylimą pačia valstybe. Tokia situacija, savaime suprantama, negali tenkinti nei Prezidento, nei Lietuvos piliečio. Viešosios nuomonės nepaisymas, politikų elgesys, pažeidžiantis ne tik etikos principus, ir atviras valstybės interesų ignoravimas griauna bet kokį pasitikėjimą valdančiąja dauguma. Darbo partijos atstovų reakcija į Prezidento pareiškimą tik dar kartą parodo šios politinės jėgos demagoginį veidą. “Darbiečių” skundai, esą valstybės vadovas stengiasi žlugdyti Vyriausybės ir Seimo darbą bei įtarinėjimai, kad Prezidentas propaguoja kažkokias “naujas politines partijas”, rodo tik desperatiškas pastangas neigti savo atsakomybę už politinę situaciją šalyje. Akivaizdu, kad griūvanti ir pasitikėjimą praradusi Darbo partija vienaip ar kitaip būtų priversta trauktis iš valdančiosios koalicijos, tad Prezidento pareiškimas tebuvo pretekstas tokiam žingsniui. Visa Darbo partijos atstovų prezidentūrai mesta kaltinimų lavina tėra tradicija tapusios šios partijos demagogijų ir juodinimų politikos nuoseklus tęsinys.

Po A.Brazausko ir jo Vyriausybės atsistatydinimo pareiškimo viskas tampa daug aiškiau: atsakomybė visiškai atitenka Seimui, tautos atstovybei, draskomam įtampų, konfliktų ir tarpusavio nepasitikėjimo, tuščios konkurencijos ir politikavimo. Žinoma, Vyriausybės pareiškime yra pažerta neaiškių atsistatydinimo motyvų, nes atsakomybė perkeliama “stabilumo svarbos valstybėje nesuvokusiems politikams” Visiško aiškumo dėlei turėtų būti paaiškinta, kokios politinės jėgos ir politikai yra kalti. Sumaišties situacijoje privalu kalbėti aiškiai, be dviprasmybių taip, kaip vakar padarė Prezidentas, įvardindamas ministrus, kuriais nepasitiki. Kalbėjimas užuominomis yra dvigubų standartų politikoje reiškinys. Ar pajėgs Seime atstovaujamos partijos ir jų vadovai susitarti, netruks paaiškėti, jeigu sugebės įveikti ambicijas ir revanšistinius siekius. Neabejojame, kad joms būtina rasti jėgų ir noro sudaryti naują daugumą. Priešingu atveju, visuomenės nusivylimas partijomis ir politika, valstybės institucijomis ir pačia valstybe pasieks kritinį tašką. Vardan visuomenės ir valstybės interesų jos tiesiog privalo pademonstruoti politinę išmintį ir mobilizaciją racionaliam veiksmui.