Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūva dažną straipsnį ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti – komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose – Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis. Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta… Tad nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti” nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklalapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką.