Tegyvuoja ekonominis nacionalizmas
Prisiprognozavę, prisišnekėję, prisifantazavę, galiausiai prisigąsdinę Lietuvos žmonės suprato: vien aritmetika ir pesimizmas nuo krizės neišgelbės. Kad ir kiek sąskaitininkai šemetos skaičiuos procentus, nuo jų didėjimo realūs skaičiai tiek pat nepaaugs. Kad ir kiek vaipysis Seimo pirmininkas, tauta Prezidentu jo neišrinks. O kultūros ministras, kad ir kiek mėgins dėtis svarbiu ir gerbtinu, greitai supanašės su savo vaidintais personažais ir – svarbiausia – dvasingojo fronto karių nepamaitins.
Patys privalome net ir sunkmečiu pasistengti džiaugtis gyvenimu. Ir pasirūpinti savimi bei artimu savo.
Žmonija ne kartą pademonstravo savo unikalius gebėjimus būtent per sunkmečius ne tik išgyventi, bet ir sukurti didžiuosius technikos bei meno pasiekimus. Ir dabartinė krizė atskleidžia netikėtus reiškinius. Visų pirma žmonių norą linksmintis, bendrauti, užjausti.
Pastarąjį sekmadienį minios žmonių suplūdo į „Palangos stintos” šventę. Išties ne tik duona, bet ir reginiais gyvas žmogus. Aimanos, pykčiai, pesimizmas niekada neįveikė negandų, nepadėjo išspręsti jokių problemų.
Galbūt mes ramiai, be jokios politinės agitacijos galėtume ir per pusmetį įveikti nelemtąją krizę. Tik reikia susitarti tarpusavyje, pabūti nors vienerius metus ekonominiais nacionalistais. Apie tai garsiai nepasakojant ES komisariatui.
Nuėję į parduotuvę pasižiūrėkime, kur užaugintos daržovės, kokios šalies mėsa. Pirkdami pomidorų padažus – pagalvokime, kad gal geriau tiks lietuviškas, o ne koks nors „Dėdė Bensas”. Nesižavėkime pigiais atvežtiniais pomidorais ir agurkais. Jų skonis – lyg ką tik nupjautos žolės.
Geriau nevirkime bent vieną savaitgalio dieną pietų namie, ypač iš lenkiškos mėsos, ispaniškų pomidorų, olandiškų bulvių, o papietaukime artimiausioje kavinėje, kuri priklauso broliui lietuviui. Gal toks malonumas kainuos kokį dvidešimt litų brangiau, bet jūsų apsilankymas suteiks vilties verslininkui, kad dar ne laikas būtų užsidaryti ir atleisti dešimt darbuotojų. Juos gi mums visiems ant sprando Darbo birža pasodins.
Reikia ne tik prie Seimo langus daužyti ir svogūnus Arūnui Valinskui karučiais vežioti, bet ir pabūti vieningais. Bei supratingais.
Premjero užuomina apie šūkio „Rinkis prekę lietuvišką” atgaivinimą neliko neišgirsta. Parduotuvių tinklas „Maxima” jau paskelbė, jog imasi iniciatyvos skatinti lietuviškos produkcijos vartojimą, todėl nuo šiol pirkėjus ragins dažniau rinktis lietuviškas prekes ir ekonomikos sunkmečiu palaikyti savus, Lietuvos gamintojus. Tikėtina, kad ir kiti prekybininkai paseks jų pavyzdžiu.
Dabar reikalingas pirkėjų solidarumas. Nes jeigu mūsų prekybos magnatai pajus, kad išties norime lietuviškų prekių, tai netrukus jos tikrai išstums importines.
Įveikti krizę galima keliais būdais. Ilgai daužyti Seimo langus, kol pasikeis Vyriausybė ir Seimo vadovybė. O paskui vėl daužyti langus, nes ir kita valdžia darys tą patį – tik daugiau laiko ir pinigų išleis propagandai.
Bet galima elgtis ir protingai – patiems užsiimti šalies ekonomika. Nebekompleksuoti laukiant vien tik valdžios sprendimų. Įveikti sunkumų baimę. Ir išlaisvinti galvas kūrybai. Tada atsiras idėjų, ir ne viena, kaip išjudinti verslą bei paskatinti vartojimą – ne besaikį už skolintus pinigus su žvėriškomis palūkanomis, o už savo uždirbtus pagal suplanuotas išlaidas.
Verta pabūti ekonominiais nacionalistais, o ne primityviais vertelgomis ir netoliaregiais ministrais, sužlugdžiusiais vietinę oro skrydžių bendrovę. Ar dar yra kita tokia ES valstybė, neturinti nacionalinių oro linijų? Kiek tūkstančių eurų dabar lietuvaičiai atiduoda latvių oreiviams, – ar kas suskaičiuos?
Prancūzijos prezidentas, Italijos premjeras jau išdrįso papropaguoti savų valstybių verslą. Kodėl Lietuva turėtų būti kankinio vaidmenyje?
Puoselėkime nacionalinį verslą, rinkimės lietuvišką produktą, raginkime vienas kitą taip elgtis. Mūsų, paprastų žmogiukų, niekas kaip Barako Obamos neprigrasins, kad supūdys teismuose už siūlymą, išrastą kaip dviratį, „pirk prekę amerikonišką”.
