„Saspensas” ir siurrealizmas

Apie politikų kūrybinius plenerus ir… baimę įsijungti televizorių.

Politika, populiariai kalbant, yra valstybės valdymo menas. Ar tai reiškia, kad politikai, tarkim, seimažmogiai, yra menininkai?

Jeigu taip, tada Seimas – didžiausia menininkų dirbtuvė Lietuvos valstybėje?

Toks atseit seimažmogių, kaip itin specifinės menininkų rūšies, kūrybinis pleneras vyksta per plenarinius posėdžius. Ir turi savų, švelniai tariant, inteligentiškos neapykantos ir konkurencijos ypatumų.

O kad genialus, kaip visada, seimažmogis neįsivaizduotų esąs antžmogis ir, neduok Dieve, dėl streso ir kasdienės įtampos netaptų plenipotentu, kad būtų kūrybiškai funkcionalus, jam išrašomi brangūs – oi, labai jau brangūs! – vaistai nuo plenipotencijos ir užmaunamas konstitucinis antsnukis.

Suprask: antikonstituciškai nelok ir be reikalo dantų nenaudok!

Aišku, toks galių ribojimas – ne panacėja nuo didybės manijos, ypač jeigu kūrybiniam procesui vadovauti pasišauna koks bomolochas, tarytum molochas, nebijantis ką nors pasiųsti „velniop”, berods taip pat nevengiantis žodelio „nafik”.

Jei dar drauge su kadaise teistu bomolochu vieną iš valstybės valdymo meno tandemų varo ir asmuo, „teistas už gerus darbus”, turintis abonementą, tada, brangieji, tikrai toks menas nereikalingas.

Ilgainiui dėl tokio, atsiprašant, meno bijai televizorių įsijungti. Televizijos naujienų iš anksto nerimastingai pradedi laukti kaip neišvengiamai baisaus įvykio. Kažkoks lyg ir „saspensas” išeina, ar ne? Tarytum ne TV reportažą apie seimažmogių iniciatyvas ar krizę antikrizinių simuliakrų banke žiūrėtum, o Alfredo Hitchcocko (A.Hičkoko) filmą su savo „saspensais”.

Po tokių išbandymų menu geranoriškai nusiteikusį mokesčių mokėtoją vargiai apgaubs džiugesys. Dar labiau norisi skradžiai žemę prasmegti. Ypač tokie norai, bent jau šių eilučių autoriui, hiperbolizuojasi kiekvieną ankstyvą rytą automobilių spūstyje (jautiesi tarytum morge tarp lavonų) ir, be abejo, nerimastingai stebint Lietuvos didžiausioje menininkų dirbtuvėje vykstantį intensyvų kūrybinį procesą.

Beje, ar ne „saspensas” buvo visai neseniai klausyti vieno menininko tariamus priesaikos žodžius: „Aš, Abonentas, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”

Taigi, užuot vieningai ieškoję valstybės Grafenbergo (vadinamojo G) taško, „saspenso” išvarginti ir daiktuose įkalinti lietuviai Respublikos Prezidento rinkimų išvakarėse pavirto senstančia savižudžių, alkoholikų ir kitoniškoms priklausomybėms vergaujančia tauta.

Klonuotų dvasinės bomžuazijos klounų vyraujančioje bendruomenėje didingi istoriniai užmojai išsikvėpė. Gyvastis neįkvepia. Tostų turinį abonentokratiškos valstybės netolerantiškų subjektų užstalėje šiandien koreguoja Tanatas – mirties stichijos simbolis, o ne Erosas – gyvybinių bei kūrybinių galių metafora.

Kas galėtų paneigti, kad išsikristalizavo itin sarkastiška išvada: „Lietuva be „saspenso” – Lietuva be ateities”? Lyg koks fotosofas Arvydas Šliogeris be fotoaparato ir filotopijos.

Atrodo, kad minėti menininkai yra ne tik „saspenso”, nerimastingo laukimo, bet ir siurrealizmo gerbėjai. Ir, regis, jau kurį laiką, be kitų siurrealistinių projektų, Lietuvos tikrovėje sistemingai kuria šį tą labai panašaus į vieną iš Salvadoro Dali darbų. Jį siurrealizmo genijus sukūrė 1936-aisiais. Pavadinimas – „Pilietinio karo nuojauta”.

Arvydas Kšanavičius yra knygos „Lietuvos Atgimimo dienoraštis” autorius

(“Atgimimas”, 2009 m. balandžio 17-23 d., Nr. 11 (1025))