Rusijos korta

Lietuvoje sparčiai gausėja valstybės priešų ir griovėjų gretos. Nenumaldomai artėja akimirka, kai išgirsime, kad „penktąja kolona“ jau tapo kone visa tauta – dauguma šalies piliečių. Būtent tokį įspūdį galima susidaryti stebint vis paniškesnes ir isteriškesnes į vienintelių ir tikrųjų „valstybės sargų“ vaidmenį įsijautusių „sisteminių“ politikų ir partijų reakcijas į menkiausias šalies piliečių iniciatyvos bei savarankiškumo apraiškas. Atrodo, kad valdantieji jau pradeda bijoti net savo šešėlio. Nomenklatūrininkus ir juos aptarnaujančius ideologinius propagandininkus baugina ir erzina viskas – nuo referendumo iniciatyvos iki santūriausių reikalavimų nors kiek praskaidrinti „žaidimo taisykles“ valstybei gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse. Todėl mėginant „pastatyti į vietą“ pamažu dvasiškai ir politiškai bundančią tautą nesibodima jokių priemonių. Ir juo gausesni ir pastebimesni budimo požymiai, juo dažniau iš rankovės traukiama vadinamoji Rusijos korta.

Ja žaidžiama pagal taisykles, kurias perpratus galima daug sužinoti ne tik apie nuo pat Sąjūdžio laikų trunkančio lošimo meistrų moralines savybes ir galvojimo būdą, bet ir aiškiau suvokti kai kuriuos pamatinius Lietuvos valstybės politinės santvarkos bruožus. O šiek tiek prisiminus kai kuriuos ne tokios jau ir senos istorijos epizodus, tikroji žaidimo prigimtis ir mastas – jo ištakos, pobūdis ir tikslas – tampa dar akivaizdesni.

Kad ir kaip būtų keista, trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojanti, bet vis daugiau pasislėpusių vidaus priešų demaskuojanti Lietuva stebėtinai primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Tarybų Sąjungą, kurioje buvo paskelbta garsioji tezė, kad, šalyje galutinai laimėjus socializmui, klasių kova tik stiprės. Ši tezė kainavo itin brangiai – būtent ja buvo grindžiami politiniai „valymai“, nusinešę šimtus tūkstančių ar net milijonus santvarkai apskritai ištikimų piliečių gyvybių. Lietuvoje masinių „valymų“ nėra ir iki jų nebus prieita – ne tie laikai, o ir valstybės mastai visai kiti. Tačiau tai nepaneigia akivaizdaus fakto, kad Rusijos penktosios kolonos, arba „antieuropinių“ diversantų, ranką visur įžvelgiantys „vedliai į Europą“ vadovaujasi anaiptol ne europietiška, o būtent ta pačia ketvirtojo dešimtmečio komunistine „užsimaskavusių liaudies priešų“ medžioklės logika.

Tačiau tai tik vienas iš daugelio tokių neatsitiktinių ir nepaviršutiniškų šių dienų Lietuvos Respublikos ir anuometinės Tarybų Sąjungos politinės tikrovės panašumų. Reguliariais „valymais“ pasibaigdavusi „liaudies priešų“ medžioklė pirmiausia buvo valdančiojo elito kovų dėl valdžios įrankis. Ji buvo puikus būdas atsikratyti pavojingų konkurentų, siekusių prasibrauti į komunistinės imperijos valdovų olimpą. Standartinis kaltinimas sumedžiotam priešui – slaptas Vakarų imperializmo tarnas ir agentas. Lietuvoje kaip tik dabar sustiprėjusios svetimų valstybių agentų paieškos liudija, kad, atkūrus Nepriklausomybę, tarybinės priešų medžioklės tradicijos niekur nedingo. Veikiau stulbina tai, kad jos tarsi netikėtai atgimė ir su didžiule jėga prasiveržė didžiausio Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu. Prasidedančios medžioklės apraiškos jau buvo įžvelgiamos valstybės atkūrimo išvakarėse. O ją atkūrus ši medžioklė tapo vieša ir masinė. Jos įkarštis ir mastas liudijo, kad prasidėjo politinio grobio – atkurtosios valstybės valdžios postų – aršios dalybos. Įnirtingų grumtynių įkarštyje tiko visos, net iš komunistų arsenalo paveldėtos, priemonės. Tad savaime ir natūraliai „liaudies priešai“ atgimė „tautos priešų“ pavidalu, o vakarykščių tarybinės propagandos kurtų baubų – „Vakarų imperializmo“ ir CŽV agentų – vietą užėmė Tarybų Sąjungos ir visagalės KGB rankos įvaizdžiai, kuriuos netrukus pakeitė ir šiandien eksploatuojami imperialistinės Rusijos ir FSB vaizdiniai. Šitaip prasidėjo iki šiol trunkantis vidaus politinis žaidimas Rusijos korta.

Vargu ar jis būtų įgijęs tokį mastą ir nesiliautų iki šių dienų, jeigu žaidėjams nebūtų pavykę perkelti į atgimstančios Lietuvos politinį gyvenimą dar vieno žlugusios komunistinės imperijos bruožo – propagandinio gebėjimo gaivinti piliečių išgyventą skausmingą patirtį ir ja manipuliuoti ideologiniais bei politiniais tikslais. Kad tik nebūtų karo (liš by ne bylo vojny) – ši komunistinės propagandos sumaniai brukama nuostata buvo veiksmingas ginklas, skatinęs didžiules netektis karo metu patyrusius imperijos žmones taikstytis su skurdžiu gyvenimu ir tenkintis mažu dėl vienintelio tikslo – stiprinti šalies karinę galią, leidžiančią išvengti dar vieno Vakarų „imperialistų“ rengiamo karo, o prireikus ir apsiginti.

Lietuvoje buvo ir tebėra kitokią, bet iš esmės lygiai skausmingą gyvenimo patirtį turinčių žmonių sluoksnis. Tai komunistinio režimo aukos – politiniai kaliniai ir tremtiniai, kitaip – nuo teroro nukentėję asmenys, kuriems vien tokie žodžiai kaip „Tarybų Sąjunga“ (vėliau „Rusija“), o ypač „KGB“, kėlė visiškai suprantamus skausmingus prisiminimus. Todėl jie buvo ir tebėra pasiruošę paaukoti viską, kad tik ši praeitis niekada negrįžtų. Daugelis apsukrių Sąjūdžio veikėjų juose iš karto įžvelgė tikrą politinio aukso gyslą. Jie akimirksniu sumojo, kad šie žmonės gali būti neišsenkamas balsų šaltinis per kiekvienus rinkimus. Tiesiausias kelias į valdžią – žaisti jų išgyvenimais ir atsiminimais, jiems nuolatos kartojant tik ką suminėtus tokius paveikius žodžius. O tai daryti buvo ir tebėra lengva – jei tik nėra sąžinės ir intelektualinės savigarbos, neleidžiančių žaisti tokio žaidimo. Tačiau tokių – šitaip ciniškai žaidžiančių Rusijos korta – Sąjūdyje radosi ir netrūksta po šiai dienai. Šio žaidimo kaina Lietuvai buvo ir tebėra milžiniška.

Kiekvienam nors kiek mąstančiam šalies piliečiui akivaizdu, kad Lietuvos ir Rusijos santykių pamatinė problema tebėra neišspręsta. Jos esmė labai paprasta. Nors Rusijos Federacija, kaip, beje, ir prieškariu Tarybų Sąjunga, formaliai pripažįsta Lietuvos Respubliką nepriklausoma valstybe, praktiškai esame traktuojami kaip laikinai prarasta teritorija, kurią buvo ir apžvelgiamoje ateityje bus siekiama susigrąžinti visomis įmanomomis priemonėmis. Lietuvai pageidautinas ir siektinas santykių su Rusija modelis aiškus: tai turėtų būti tokie santykiai, kokie šiandien susiklostė, pavyzdžiui, tarp Vokietijos ir šios galiūnės agresijos iš tiesų nebeturinčių pagrindo bijoti anksčiau ne kartą nuskriaustų jos kaimynių. Deja, Lietuvai ir Rusijai iki tokių – pasitikėjimu ir abipuse pagarba grindžiamų – santykių kol kas toli. Todėl negali būti jokių iliuzijų: geopolitinė grėsmė Lietuvai tebėra didelė, o ją ignoruoti būtų nusikaltimas.

Tačiau tai nereiškia, kad apie šią grėsmę būtina klykti kiekvieną dieną nuo aušrų iki sutemų. Apie pamatinius dalykus dera kalbėti tik iš esmės ir tik tada, kai šito iš tiesų reikia. Tačiau šia taisykle žaidimo Rusijos korta meistrai kaip tik ir nesivadovauja. Jų elgesys tarsi patvirtintų žinomą posakį, kad šėtonas viską daro teisingai, tik truputėlį ne laiku ir ne vietoje. O kalbant konkrečiau, iš egoistinių paskatų beatodairiškai žaisdami šia korta jie padarė Rusijai didžiausią įmanomą paslaugą – beviltiškai diskreditavo nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbią temą. Vien tam, kad išliktų prie valdžios lovio, neveikiančių „Rusijos sulaikymo strategijų“ kūrėjai žaidžia valstybės likimu, nes kur reikia ir kur nereikia baugindami šiam klausimui jautrius rinkėjus jie pasiekė, kad net racionaliausi ir pagrįsčiausi argumentai dėl visiškai realių Rusijos keliamų grėsmių pradėti laikyti kone psichinės ligos, dažniausiai vadinamos „rusofobija“, apraiškomis. Šiomis dienomis šis žaidimas pakilo į naujas „aukštumas“ – tos pačios Rusijos kortos jau išdrįsta griebtis net kaip įrankio užgniaužti Lietuvoje demokratiją. Bet tai jau būtų kito pamąstymo tema.