Religija, moralė, politika

Šiuolaikinėje visuomenėje – madingas indiferentiškumas ar netgi nihilizmas visose įpareigojančiose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse: politikoje, religijoje, moralėje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į materialinius dalykus – ekonomiką, ir šiek tiek – į kultūrą, tiktai grynai hedonistiniame lygyje: kiek tai teikia pasitenkinimo esamu momentu.

O koks turėtų būti santykis tarp pačios politikos, religijos ir moralės? Istorija liudija, kad religija dažnu atveju yra moralės sargas: visa reginčio ir visagalio Dievo buvimas ir atsakomybė prieš jį – stipriai veikia tikinčiojo elgesį ir jo motyvacijas. Kai kurie sekuliarūs režimai t.p.bandė įvesti griežtas moralės normas (nors ir stipriai pakoreguodami, pritempdami jas prie politinių tikslų), tačiau pasiekė tik viešosios, o ne privačiosios, etikos: įsivyravo požiūris – daryk ką nori, kad tiktai niekas nematytų!

Tokios nuostatos – sunkiau įmanomos giliai religingoje visuomenėje, kur visuose savo darbuose žmogus regi save stebinčią aukštesnę jėgą. Tačiau tam tikrais atvejais religija iš moralės sargo virsta jos pakaitalu. Nepasižymintys moraliniais ar intelektualiniais privalumais žmonės dažnai savo menkystę pridengia susikurta verte, ir vienas patogiausių modelių tokiu atveju – religija. Nesvarbu, kad esi kvailas ir nedoras, užtat esi Dievo vaikas, išpažįstantis tikrąjį tikėjimą ir jau vien tuo – geresnis už netikintįjį ar kitatikį, nepaisant jo moralinio ar intelektualinio pranašumo – galvoja toks tikintysis. Tokiems nereikia nei mokytis, nei mąstyti: jiems viską pasakantis Dievas. Nereikia ir morališkai tobulėti: visas nuodėmes padengianti Dievo malonė ir uolus tikėjimas. Dar daugiau: savas teisumas – tiktai trukdantis Dievo malonei (esama ir tokių religinių mokymų).

Religija gali būti ir nežinojimo ribos sargu, bet kurį įvykį ar gamtos reiškinį siejant su dievybe: taip įvairios ligos seniau būdavo tapatinamos su antgamtinių būtybių – demonų apsėdimais (ir atitinkamai “gydomos”), elektros išlydis virto dievaičiu Perkūnu ir pan. Plečiantis mokslo žinioms, daugelis religinių vaizdinių liko nuvainikuota ir tai sustiprino ateizmo pozicijas.

Tačiau – kaip taikliai pastebėjo L.Tolstojus: jeigu laukinis žmogus sudaužo savo stabą, tai dar nereiškia, jog Dievo nėra, tai tik reiškia, jog jis nėra medinis.

Šiuo metu Dievo vaizdinio ribos nuo medinio stabo plečiasi į kosmoso erdves ir kvantinės fizikos bei genų inžinerijos paslaptis. Tačiau tai – anaiptol nekeičia esmės. Materialistinis mokslas vis dar neranda (ir nežinia, ar kada nors ras) atsakymų į daugelį klausimų – ne tik apie dvasią (kurią neigia arba laiko materijos produktu), bet ir apie pačią materiją. Nebekalbant jau apie daugelį evoliucijos teorijos spragų – kaip rūšių ir jų grupių genetinė izoliacija, “trūkstamųjų grandžių” stoka, Saulės diametro susitraukimo apskaičiavimai (pagal kuriuos “dinozaurų eroje” Žemė turėjusi būti Saulės sudėtyje ir vien dėl to Žemėje būtų buvusi neįmanoma jokia gyvybė), tačiau užvis svarbiausia – netgi pripažinus evoliuciją, keltų nuostabą jos kryptingumas, kurio savaiminis atvejis – išsyk sugriautų matematinę tikimybių teoriją. Visi empiriškai ištirti išsigimimai veda į rūšies degradaciją, o ne jos tobulėjimą, tuo labiau abejotinas vienos rūšies virtimas kita: tą paneigia unikalus kiekvienos rūšies arba rūšių grupės genetinis kodas. Nežymūs pakitimai – nekeičia rūšies esmės: galima sukurti daug variacijų L.Bethoveno 9-ajai simfonijai, tačiau nuo to ji netaps J.S.Bacho fuga arba kitu to paties L.Bethoveno kūriniu.

Kaip žinia, materija pati iš savęs nėra pajėgi įgauti organizuotą formą: keistai pasirodytų žmogus, liudijantis įvykį, kaip sprogus didžiuliam ugnikalniui, iš jo pelenų ir sieros susiformavęs didelis, gražus akmeninis miestas su namais, kolonomis ir akvedukais. Tokių įvykių liudininką laikytume dideliu pokštininku arba visišku pamišėliu, tačiau mielai priimame tokią pat fantastinę teoriją apie savaime didžiojo sprogimo arba kosminio ūko koncentracijos pasėkoje susiformavusią Visatą su jos kūnais, veikiančią pagal puikiai organizuotus ir neišpasakytai sudėtingus dėsnius.

Tokiai sistemai sukurti reikalingas didis organizatorius, pasižymintis protu ir valia.

Tai – tiktai keletas pastebėjimų Dievo idėjos atžvilgiu. Tačiau grįžkime prie moralės. Liberalizmas ją pavertė privačiu individo reikalu, socializmas – sutapatino su struktūriniais visuomenės veiksniais, interesais ir laikmečio reikalavimais, konservatizmas – pririšo prie tradicijos. Vienaip ar kitaip, moralė buvo sureliatyvinta, ir to pasėkoje – kiekvienas nuo Motinos Teresės iki pakelių maniako Kazio Jonaičio galėjo turėti “savo moralę”. Tačiau tokiu atveju, nebelieka pagrindo smerkti vieną žmogų arba gerbti kitą, nes kiekvienas iš jų – “savaip teisus”. Vertindami žmones ir jų poelgius, mes neišvengiamai apeliuojame į tam tikrą normų visuotinumą (arba visuotines normas), nors kai kada mūsų požiūris į tas normas gali būti (ir neretai būna) sąlygotas mūsų subjektyvių nuostatų. Taigi, subjektyvi gali būti ne pati Tiesa (šiuo atveju – moralė), o tik mūsų požiūris į ją. Tiesa yra viena, tiktai kiekvienas ją galime suvokti skirtingai – štai koks būtų šio Gordijaus mazgo išrišimas.

Nėra prasmės “moralės” terminu įvardinti subjektyvių nuostatų, įgeidžių, polinkių, nes tokiems dalykams įvardinti jau yra sukurtos kur kas labiau juos atitinkančios sąvokos.

Moralės negali pakeisti teisė – juk ji visada kuriama stipresniųjų, ir anaiptol ne objektyvaus gėrio, o dažniausiai – savanaudiškais tikslais. Moralės negali atstoti ir tradicija – nors ji gali teikti etikai tam tikrą formą, įtakoti sampratas ir dažnu atveju pasitarnauja dorovinių normų konservavimui, tačiau kas gero iš tradicijos tuo atveju, jeigu, pvz., kuriai nors tautelei jos papročiai leidžia vogti iš kitataučio ar netgi užsiimti kanibalizmu? Neatstoja moralės ir sąžinė: ji – tiktai subjektyvių išmoktų nuostatų ir asmeninių jausmų rinkinys.

Ko gero, tiksliausias moralės apibūdinimas – elkis taip, kad kiekvienas asmeninis tavo poelgis galėtų tapti visuotine elgesio norma (kiek perfrazuota I.Kanto formuluotė)

Moralės – negalima tapatinti su religija. Kai kurių religinių konservatorių baimė, jog įteisinus tikėjimo laisvę, dorovinėje srityje įsiviešpatausiantis reliatyvizmas – nors ir nėra visai nepagrįsta, tačiau tik dalinai pateisinama ir tik dalinai logiška.

Pirma – jeigu tikėjimas (koks jis bebūtų) neskatina amoralaus elgesio, jis negali būti smerkiamas iš moralinės pusės – kaip tik leidimas jam laisvai veikti ir sudaryti didesnę alternatyvos galimybę galėtų sumažinti bedievystę ir dorovinį nihilizmą.

Antra – kaip tiktai mėginimas tapatinti religiją su morale iš vienos pusės ir politika iš kitos, pagimdė siaubingiausius žmonijos istorijoje religinius karus, kai kuriose vietose tebesitęsiančius iki šiol.

Ir trečia – moralė yra žmonių tarpusavio santykius reglamentuojančių elgesio normų sistema, tuo tarpu, religija – tai žmogaus santykis su Dievu, į kurį kiti žmonės neturėtų kištis ne tik todėl, kad neturi tam teisės, bet ir todėl, kad nėra prasmės: jeigu žmogus prasikaltęs Dievui, tai prieš jį ir atsakys. Šitokia išeitis iš padėties turėtų būti priimtina tiek netikinčiam, tiek ir tikinčiam, kadangi palieka kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.

Taigi, religija – neturi ir negali būti politiškai reglamentuojama. Kokią politinę reikšmę gali turėti klausimas – ar komunija virstanti Kristaus kūnu, ar tik jį reiškianti? Arba nekaltasis Marijos prasidėjimas – kokią politiškai reglamentuotą formą jis galėtų įgauti: įrašysime jį Konstitucijoje, ar Baudžiamajame Kodekse, o galbūt – administracinėje teisėje? Žinoma, tam tikrais atvejais, religinės normos – persipina su moralinėmis, ir tą pastebėjo dar M.Vėberis (M.Weber). Protestantiškoji etika, akcentavusi kiekvieno asmeninę Tiesos paiešką ir asmeninį tobulėjimą – tiek dorovinėje, tiek intelektualinėje, tiek profesinėje srityje – išties gan stipriai sąlygojo Šiaurės ir Vakarų Europos politines ideologijas ir netgi politines struktūras, pirmiausia – demokratijos plėtrą, kadangi autoritetu grįstą valdžią pakeitė savarankišku įsipareigojimu – nuo bendruomenės iki valstybės. Kita vertus, šiandien katalikiškose šalyse stipresnė tradicinė visuomenė ir šeimos institucija. Individualizmas – kaip ir nacionalizmas, demokratija ar kitos politinės bei socialinės kategorijos, gali įgauti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas formas.

“Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui,
o kas Dievo – Dievui” (Mt 22, 21)

Moralinę reikšmę turi ir tokie su konfesine priklausomybe susiję klausimai, kaip abortai, eutanazija, netgi alkoholio vartojimas (islamo religijoje ir kai kuriose radikaliose krikščionių bendruomenėse tai – netoleruotina, o budizmo ortodoksai nuodėme laiko netgi mėsos valgymą). Kita vertus, abortams gali priešintis ir laisvamanis arba protestantas, ir žinoma visiškai ne dėl to, kad juos draudžia Romos popiežius. Abstinencija alkoholio atžvilgiu būdinga daugeliui niekada Korano neskaičiusių žmonių, ir ne kiekvienas vegetaras – budistas. Neigiamas požiūris į homoseksualizmą gali turėti ir visiškai ne religines motyvacijas. Taigi, tam tikrų moralinių nuostatų sąsajos su religija greičiau rodo moralinių nuostatų prasismelkimą į religijos sferą, negu religiją, kaip vienintelį galimą išeitinį tašką toms nuostatoms formuotis. Religija gali motyvuoti tam tikras nuostatas, tačiau pačios fundamentaliausios dorovinės normos paprastai išlieka dėl savo loginio tobulumo, pergyvendamos daugelį religijų ir prasismelkdamos į daugelį jų – tokių skirtingų kitomis savo nuostatomis. Taigi, takoskyra tarp grynai moralinių ir grynai religinių klausimų – pakankamai aiški: ją galima nustatyti pagal tai, ar kalbama apie anapusinius, ar apie šiapusinius santykius. Šiapusiniams santykiams priskirtini ir žmogaus santykiai su jį supančia biologine aplinka – gamta, t.p. turintys moralinę reikšmę. Be to, grynai moralines normas galima atskirti ir pagal tai, kad jos argumentuojamos ne vien religiniais motyvais (jog “taip pasakyta Dievo žodyje!”), bet ir praktine utilitarine nauda – kokią reikšmę pasauliui turės vienas ar kitas poelgis, jį suvisuotinus (pvz., įsivaizduokime, kas dėtųsi, visai žmonijai išvirtus vagimis, žudikais ar homoseksualistais).

Politika, kaip ir moralė, reglamentuoja žmonių tarpusavio (ir apskritai – šiapusinius) santykius, pasiremdama valstybine galia, formuodama teisę. Todėl politika ir moralė – natūraliai tarpusavyje susijusios kategorijos, skirtingai negu religija ir politika, ir tiktai moralė gali būti susijusi su jom abiem.

Tiek politika, tiek ir teisė privalo ne tiktai vadovautis moralės normomis, bet ir tapti jų įtvirtinimo įrankiais. Priešingu atveju, politika taps (ir tampa) savanaudiškų interesų ir kovos tarp jų, arena, o teisė – veidmainiška teisingumo parodija, susidedančia iš procedūrinių formalumų ir demagogijos.

Moralės ryšys su politika ir teise yra tikslo ir priemonės ryšys. Religija šiuo atveju nėra nei aukščiau, nei žemiau – ji tiesiog nėra žemiškojo gyvenimo sritis, nors gali turėti žemiškąsias apraiškas – nuo kultūrinės ir socialinės veiklos iki moralinės motyvacijos. Kiekvienas turintis tam tikras vertybes asmuo, būdamas nuoseklus ir ištikimas, visais toms vertybėms neprieštaraujančiais būdais sieks įtvirtinti jas visuomenėje. Šis principas galioja tiek religijai, tiek moralei, tačiau skirtumas – priemonėse. Religiją galima skelbti, tačiau jokiu būdu – ne primesti. Prievarta nuoširdaus tikėjimo – nepasieksi. Galima sutikti, jog prievarta žmogaus nepadarysi ne tik tikinčiu, bet ir doru, tačiau teisinis vienų ar kitų viešo gyvenimo normų reglamentavimas – nors ir nesunaikina blogio galutinai, tačiau jį pažaboja, sumažina jo galimybes reikštis. O juk tokia ir turėtų būti politikos ir teisės užduotis: sumažinti šiapusybėje besireiškiantį žmogiškosios kilmės blogį. Politika ir teisė privalo užtikrinti tam tikrą – bent išorinio moralumo – minimumą, o vidinis moralinis tobulėjimas jau kiekvienos mąstančios ir savarankiškos asmenybės užduotis. Kadangi ne visi yra linkę būti moraliais, į pagalbą ateina valstybė su savo teisine, policine ir karine galia. Tačiau nemoralios valstybės ir amoralios teisės atveju, individuali moralė yra vienintelė išeitis.

Religiniame lygmenyje kiekvienas galime turėti savas pažiūras, tačiau politinėje ir moralinėje srityje katalikas, besilaikantis kanoninės teisės ir dorovinio Bažnyčios mokymo, kur kas lengviau sutars su protestantu fundamentalistu ar islamo tradicionalistu, negu su liberalių nuostatų kataliku. Ir tokiu metu, kai visų pagrindinių religijų – neišskiriant nei baltiškosios prigimtinės pasaulėžiūros šalininkų – atstovaujamos moralinės vertybės susiduria su ta pačia nihilizmo grėsme, derėtų labiau ieškoti kas visus vienija, o ne kas skiria šiame žemiškajame kelyje. Jeigu suvokiame, jog Tiesa yra viena, tada – kokiu keliu prie jos beeitume, tačiau nuoširdžiai ir nuosekliai jos ieškodami – prieisime. Praktiškai, to moko dauguma religijų, tuo gyveno ir už tai mirė daugelis laisvamanių šviesuolių. Ieškokite, ir rasite. Elkitės taip, kaip norite, kad su jumis būtų elgiamasi. Mylėkite savo artimą, kaip save patį.

“Lietuvos aidas”, 2004.09.29-30