Realybės šou „Prezidentas“
Nors iki Lietuvos prezidento rinkimų liko vos keli mėnesiai, nė viena politinė partija dar nepaskelbė savo kandidatų į valstybės vadovus. Iš to galima daryti bent dvi išvadas.
Pirma – pas mus politinėmis partijomis nepasitikima ne be reikalo, nes jos neatlieka vienos svarbiausių savo pareigų – būti visuomeninio gyvenimo sanitaru. Į bet kokias renkamas pareigas pretenduojantis asmuo pirmiausia turėtų atsiskleisti partijoje. Ir tada su aiškiai suformuluota programa, su savo patarėjų komanda, jau žinomais privalumais ir trūkumais pasirodytų rinkėjams. Kuo ilgiau bendraujama su tauta, tuo kandidatas geriau pažįstamas.
Lietuvos politikai tikriausiai galvoja, kad paskutinę akimirką pasirodžiusiam kandidatui netikėtumo momentas suteikia papildomo žavesio. Politinės rinkodaros požiūriu tai gal teisinga – sumaniai reklamuojama nauja politinė prekė pas mus neblogai perkama, ką liudija darbiečių ar prisikėlėlių patirtis. Tačiau tai tik politinio nebrandumo ženklai, rodantys elementaraus padorumo stygių.
Antra vis atidėliojamo kandidatų kėlimo išvada būtų tokia – galbūt Lietuvos prezidento postas iš tikrųjų nėra toks svarbus, kaip kad norima vaizduoti. Akivaizdu, kad prezidento rinkimo būdas – visuotinis balsavimas – neatitinka labai jau ribotų valstybės vadovo galių. Vienas Lietuvos politinio gyvenimo patriarchų yra gražiai pasakęs: „Svajonė būti prezidentu dažnam susuka galvą. Ir man taip buvo…“
Šiandien kandidatus į prezidentus Lietuvoje kelia tik žiniasklaida. Ji bando skaičiuoti ir reitingus. Nėra gerai, kai kažkas nors ir su entuziazmu imasi ne savo darbo. Bet esame įpratę nuvertinti profesionalumą. Liūdna Lietuvos visuomeninio gyvenimo tradicija – neatliekamas savo darbas, o veržiamasi dirbti už kitus. Nukenčia visi. Žinoma, žurnalistai gali teisintis – politinę tuštumą prieš artėjančius prezidento rinkimus reikia skubėti užpildyti, jeigu to nepadaro pirmoji valdžia, bando daryti ketvirtoji. Ribų tarp valdžių trynimas – dar viena mūsų visuomeninio gyvenimo yda. Skirtumų tarp politinės ir teisinės valdžios nematymas ne mažiau pavojingas, negu sienų tarp žiniasklaidos ir politikos griovimas.
Per šią profesionalumo nuvertinimo prizmę galima pažvelgti į besitęsiančius žiniasklaidos ir Seimo valdybos nesutarimus. Pagal Statutą, Seimo valdyba turi spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus, taigi rūpintis sklandžia įstatymų leidyba. O švara Seimo rūmuose tegul pasirūpina valytojai, lemputėmis – elektrikai, vandeniu ir nuotėkomis – santechnikai. Visi lankytojai yra apsaugos tarnybos galvos skausmas. Ji turi suderinti Seimo saugumo reikalavimus ir kiekvieno piliečio teisę patekti į rūmus. Jeigu kam atrodo, kad Seime žurnalistai trukdo ar kelia grėsmę, klausimą turi spręsti profesionalai.
Bet į konfliktą galima pažvelgti ir kitu kampu. Ar neatrodo, kad žiniasklaida pakliuvo ant gudriai užmesto kabliuko. Jeigu paklausite eilinio piliečio, dėl ko ginčijamasi, atsakymas tikriausiai būtų toks – Seimo valdyba uždraudė filmuoti išvietėse, dėl to žurnalistai ir pyksta. Kokia būtų išvada? Seimo išvietės buvo svarbiausia informacijos rinkimo vieta…
Reikia tikrai didelio meistriškumo ir viešosios erdvės bei propagandos dėsnių išmanymo, kad priverstum žiniasklaidą prieš savo pačios norą dergti save. Sensacijų vaikymasis gali atsigręžti ir prieš pačius sensacijų kūrėjus.
Ar televizijos ekrano sukurta pažinties su visa Lietuva iliuzija pakeis rimtą politinę programą sužinosime po kelių mėnesių. Rinkimų vajui pas mus, deja, užtenka kelių savaičių. Kaip čia daug kalbėti, jeigu neturi ką pasakyti. O štai geras realybės šou trunka bent pusmetį. Sausio 13-osios minėjime Seime klausydamiesis kalbos apie kiemų tvarkymo svarbą turėjome suprasti – realybės šou „Prezidentas“ jau prasidėjo. Nepamirškime, kad realybės šou realybė yra tik iliuzija. Laidų scenarijai rašomi iš anksto.
