Pokalbis su vokiečių nacionalistu: žvilgsnis iš arti (2)

Nuo istorinių klausimų pereikime prie aktualesnių. Kaip vertintum šiandienos demografinę situaciją Vokietijoje? Imigracija iš „trečiojo pasaulio” šalių, mažas gimstamumas, esantis kone visų Europos tautų problema. Kaip, tavo manymu, galima spręsti šiuos klausimus? Kokios priemonės yra reikalingos jų sprendimui? Ar yra Vokietijoje bent kiek įtakingesnė politinė jėga, galinti realiai imtis šių problemų sprendimo?

Taip, kaip tu visiškai teisingai pastebėjai, demografinė situacija yra viena aktualiausių tarp visų baltųjų tautų. Ir Vokietija nėra išimtis. Kiekvienais metais vokiečių mirtingumas lenkia gimstamumą. Iš pirmo žvilgsnio toks pareiškimas galėtų pasirodyti paradoksalus, nes pagal oficialiąją statistiką Vokietijos piliečių nemažėja. Tačiau jeigu Vokietijos piliečių skaičius išlieka maždaug tame pačiame lygmenyje, tai tokia padėtis yra dėl aukšto gimstamumo ne vokiečių šeimose ir besitęsiančios imigracijos į šalį.

Užsieniečiai vis labiau ir labiau pastebimi Vokietijos gatvėse. Tokiuose miestuose kaip Berlynas, Frankfurtas, Kelnas ir kituose, jau senokai susidarė ištisi autonomiški rajonai bei kvartalai, kuriuose praktiškai nebeliko etninių vokiečių ir į kuriuos dažnai nedrįsta įžengti netgi policija. Mokyklos, kuriose svetimšalių nuošimtis siekia 90%, jau irgi nėra išimtis. Visur rašo ir kalba apie „80-ies milijonų vokiečių tautą”. Anaiptol! Tikrieji skaičiai niekuomet neskelbimai ir „pašvęstųjų” baisiausiai slepiami.

Realybė yra tokia, kad maždaug iš buvusios 80-ies milijonų vokiečių tautos tikrųjų vokiečių liko tik apie 60 milijonų, o likę 25 milijonai „vokiečių” iš tiesų yra ne vokiečiai, o svetimšaliai – daugiausia turkai. Jei tokia padėtis tęsis, tik laiko klausimas, kada vokiečiai taps mažuma savo šalyje. Vokietija liks, tačiau joje jau nebegyvens vokiečiai, todėl būtina suprasti, kad anksčiau ar vėliau tokia perspektyva gresia ir kitoms Europos tautoms, taip pat ir toms, kurių šalyse šios tendencijos kol kas galbūt ir nėra labai pastebimos.

Šių problemų sprendimo klausimas yra vienas iš svarbiausių, keliamų tarp tautiškai orientuotų žmonių. Aš nesu kompetetingas šeimos politikos klausimuose, tačiau iš kai kurių jaunų vokiečių pusės ne kartą girdėjau, kad jie iš esmės nėra prieš šeimos kūrimą ir vaikus, tačiau netgi čia jie sutinka daugybę trukdžių bei problemų. Šeimos gyvenimo politika Vokietijoje nėra skatinama, vokiškoji šeimos politika yra priešiška šeimai ir šeimos gyvenimui. Asmeniškai aš linkęs vertinti tai kaip papildomą įrodymą, kad taip vadinama „vokiškoji” vyriausybė iš tiesų yra antitautiška, antivokiška, nes kitaip negalima pavadinti vyriausybės, kuri pastoviai lengvina imigrantų patekimo Vokietijon sąlygas, tuo pat metu vis labiau ir labiau apkarpydama ir mažindama finansinę paramą jaunoms vokiečių šeimoms bei netiesiogiai trukdydama naujos gyvybės atsiradimui.

Tačiau būtų per daug lengva visą atsakomybę dėl prastos demografinės padėties suversti kažkam kitam, šiuo atveju – vyriausybei. Vokietijoje gimsta vokiečių vaikai. Tiesa, mažai, bet gimsta. Šeimos gyvena, vaikai auga, niekas nemiršta badu, niekas basas į mokyklą nevaikšto, o tai reiškia, kad vis dėlto yra tų galimybių sukurti šeimą, išlaikyti ją bei išauginti vaikus. Svarbiausia – norėti to. O būtent čia ir yra didelis trūkumas. Daugelio jaunų vokiečių sąmonėje vaikai asocijuojasi su asmeninės laisvės suvaržymais. Keisti vystyklus, nemiegoti naktimis dėl kūdikio verksmo, supti jį, visą laiką prižiūrėti jį – visa tai, žinoma, nepatogu ir ne visada malonu.

O jaunoji karta per daug išlepinta ir prie diskomforto nėra pratusi. Ji verčiau pasirinks „laisvą gyvenimą”, skirtą savo egoistinių troškimų patenkinimui ir jokiu būdu nenori niekuo savęs apriboti. Liberalizmo ir nežaboto individualizmo ideologijos pagimdė parazituojančią kartą, mokančią tik vartoti, bet nieko atgal neduodančią. Ji nepripažįsta nieko, kas išeina už siaurų savojo „aš” rėmų. Taip pat jaunoji karta nejaučia pareigos jausmo prieš tokias viršasmenines „instancijas” kaip šeima, giminė, Tėvynė. Didžiausia paskutinių amžių kultūrinė katastrofa, žinoma garsiu „emancipacijos” pavadinimu, bendru daugumos pritarimu išniekino šventą Motinos sąvoką bei sėkmingai įkalė į jaunų moterų galvas pragaištingą įsitikinimą, kad jų „dvasinis išsilaisvinimas” įmanomas tik atsisakius šeimos ir vaikų.

Mano manymu, būtent čia ir reikia ieškoti pagrindinių mūsų tautų išmirimo priežasčių – gyvybę neigiančių liberalizmo, nežaboto individualizmo ir emancipacijos ideologijų. Turime suvokti, kad imsime sveikti ir grįšime į šviesos kelią tik tuomet, kai visiems laikams iš savo sąmonės išrausime paskutinį šio ideologinio nuodo lašą. Šis „dvasinis apsivalymas” – vienintelė mūsų išeitis, todėl tai turi tapti šventa kiekvieno atskiro nacionalisto ir tikro savo gimtos žemės patrioto pareiga! Iš vyriausybės ar kažkokių politinių partijų mums nėra ko laukti, taip pat ir iš mūsų „nacionalinių” partijų, kurios, kaip ir visos kitos partijos, žaidžia pagal šios sistemos taisykles, vadinasi, yra jos dalis. Žinoma, vien žodžiais patriotu būti lengva ir aš neslepiu, kad pats kol kas neturiu vaikų, bet užtat yra noras ir tvirtas pasiryžimas įvykdyti savo pareigą Tėvynei (juokiasi…).

Kiek realiai Vokietijoje veikia kitaminčių persekiojimo įstatymai? Gal galėtum pateikti kokių nors nacionalistų persekiojimo už laisvą nuomonę pavyzdžių? Galiu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu Lietuvos Respublika gana stipriai vejasi Vakarų Europą, ribodama savo pačios piliečių teises.

Kitaminčių persekiojimas Vokietijoje realiai vyksta visuose pilietinio bei asmeninio gyvenimo lygmenyse. Pavyzdžių yra daugybė, bet aš manau, kad nėra prasmės vardinti nukentėjusiųjų už savo politines pažiūras visuomeninių ir politinių veikėjų pavardes, kadangi jos tikriausiai mažai ką pasakys lietuvių skaitytojui. Verčiau pabandysiu nušviesti patį Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikiantį politinio persekiojimo mechanizmą.

Įstatymiškai nusikalstamais paskelbtų įsitikinimų spektras platus, o pats kraštutinis iš jų yra Holokausto neigimas. Tam, kad atsidurtum teisiamųjų suole, nebūtina absoliučiai neigti planingą žydų naikinimą dujų kamerose. Pakanka suabejoti 6 milijonų skaičiumi. Vokietijos įstatymai draudžia mokslinius šios srities tyrimus (kyla klausimas: kodėl jie draudžiami? Jeigu tiesa vis vien jūsų pusėje ir jums nėra ko slėpti, tai kam gi trukdyti mokslininkams tirti Holokausto klausimą?). Kalinčiųjų už Holokausto neigimą pavardžių sąrašas ganėtinai ilgas. Jame galima rasti tiek profaniškų istorikų, tiek autoritetingų mokslininkų-akademikų pavardžių. Štai, ko gero, pačios garsiausios pavardės, plačiai nuskambėjusios ir už Vokietijos ribų: daktaras Horstas Maleris, Ernstas Cundelis, chemikas Germaras Rudolfas, Gerdas Honzikas ir kt.

Tai, žinoma, kraštutiniai atvejai. Ir persekiojami ne tik revizionistai. Vokietijoje egzistuoja dar ir žymusis 130 BK straipsnis – „tautinės nesantaikos kurstymas”. Jis specialiai suformuluotas taip, kad gali būti taikomas bet kam, kas bent kiek kritiškiau atsiliepia apie tautines Vokietijos mažumas. Pavyzdžiui, pasakysi, kad 80% mūsų kalėjimo kontingento sudaro kitataučiai – tu jau tautinės nesantaikos kurstytojas. Pasakysi, kad Vokietijoje kas trečias čia jau gimusios kitataučių kartos jaunuolis meta mokslus be atestato – tave vėl apkaltins rasizmu ir tautinės nesantaikos kurstymu. Atsiliepsi apie aukštą nusikalstamumo lygį tarp mūsų kitataučių piliečių, ir tu – sąmoningas tautinės nesantaikos kurstytojas. Galų gale, pakritikuosi Izraelio vykdomą politiką Artimuosiuose Rytuose, tai tu antisemitas ir rasistas.

Kiek daug žymių visuomenės veikėjų prarado savo pareigas ir gerą reputaciją dėl to, kad oponentai juos apkaltino tautinės neapykantos kurstymu! Asmeniškai man tai primena viduramžių inkvizitorių vykdomų procesų praktiką. Mechanizmas lygiai toks pats. Tiesa, šiandienos valdžia nieko nedegina laužuose. Mes juk apsišvietę! Savo ideologinius priešus mes tiesiog eliminuojame iš valstybės aparato ir sodiname juos į kalėjimus.

Laisvai ir plačiau mąstančių žmonių persekiojimas vyksta ir ne taip atvirai. Čia jau nebūtinai reikalingi įstatymai bei straipsniai. Reikalas tas, kad per 64 metus po karo sąjungininkų propagandos dėka Vokietijoje susiformavo tam tikras visuomenės mąstymas. Liberalizmo ir „demokratinio” lygiateisiškumo „vertybės” yra tarytum šventa pareiga kiekvieno, kas trokšta tapti „šiuolaikinės, progresyvios ir apsišvietusios” visuomenės dalimi. O jeigu nepalaikai tokių „vertybių”, tai esi atsilikęs, nepataisomas, ir, galų gale, – dvasiškai bei protiškai skurdus kvailys. Štai taip. O dabar pabandyk nueiti ir pasiginčyti su tais žmonėmis. Dauguma verčiau liežuvį nusikąs. Juk niekas nenori būti vadinamas protiškai atsilikusiu kvailiu, ar ne tiesa?

Štai tokiais būdais pati visuomenė budriai stebi, kad jos gretose neatsirastų baltų varnų. Ir mechanizmas dirba nesuklysdamas. Na, o jeigu ir tai nepadeda, tada labai neparankiems, šurmulio į bandą įnešantiems asmenims egzistuoja jau išvardinti straipsniai bei įstatymai. Beje, visai neseniai Vokietijoje buvo priimta keletas įstatymų, kurie smarkiai apkarpė privačias piliečių teises. Dabar „valstybės saugumo tarnybos” turi teisę klausytis piliečių pokalbių, saugoti kompiuterinius duomenis, skaityti elektroninį paštą, sekti, kada ir su kuo tu bendrauji internete, bei ką tu ten rašei (visi šie duomenys yra saugomi apie metus telekomunikacinių kompanijų serveriuose bei yra visuomet laisvai prieinami atitinkamoms tarnyboms). Ir visa tai tik pradžia. Tikslas – visiškai permatomas ir visiškai kontroliuojamas žmogus. Kaip Džordžo Orvelo romane „1984″, pamenate? Beje, Orvelas buvo ganėtinai svarbias pareigas užimantis masonas bei slaptosios policijos darbuotojas. Jis jau tikrai žinojo, kur ir kokiu keliu mus visus kartu su jumis kaip aklų avinų bandą veda tam tikri užkulisiniais rateliai.

Politiniame lygmenyje opozicijos persekiojimas vyksta vienareikšmiškai ir šis mechanizmas jau net neslepiamas. Dešiniuosius politinius veikėjus eliminuoja iš visuomeninės diskusijos: į TV debatus jų nekviečia, partinės reklamos netransliuoja, o jeigu ir rašo apie juos laikraščiuose, tai iškreiptoje, populistinėje šviesoje. Prieš porą metų turėjau galimybę susipažinti su vienos dešiniosios pakraipos leidyklos veikla, kurioje dirbau porą mėnesių. Vyriausiasis leidėjas, kuris kadaise buvo gana aukštas pareigas užimantis Vokietijos nacionaldemokratų partijos narys, man pasakojo apie tai, kaip jam pačiam ir jo kolegoms nei iš šio, nei iš to buvo uždarinėjamos banko sąskaitos.

Galbūt kai kurie iš lietuvių skaitytojų žino, kad savo kandidatūrą į Vokietijos prezidento postą (rinkimai vyko balandį) kėlė tautinis dainininkas ir patriotas Frankas Renikė (Rennicke). Jo pavyzdžiu galima tinkamai nušviesti ideologinių oponentų nutildymo mechanizmą Vokietijoje. Po rinkimų aš perskaičiau Renikės parašytą ir internete išplatintą pranešimą, kuriame jis smulkiai papasakojo apie savo priešrinkiminės kampanijos siaubus. Nežinau, ar yra šis laiškas lietuvių kalba, bet jeigu yra, tai netingėkite paieškoti. Pasiskaitykite, ir jūs tikrai nesigailėsite. Jums plaukai pasišiauš, sužinojus, kokia kriminalinė savivalė vyksta aukščiausiuose vokiškojo valstybingumo lygmenyse. Pasakysiu tik tiek: nepaisant visų dainininko pastangų pranešti Vokietijos visuomenei apie savo kandidatavimą į prezidento postą, vokiečių tauta taip ir nesužinojo, kad be trijų visiems žinomų kandidatų, yra dar viena, ketvirtoji kandidatūra – Frankas Renikė.

Žinoma, visa tai neturi nieko bendro su demokratija ir greičiau yra paprasčiausia totalitarinės valstybės praktika. Aš jau nekalbu apie stiprią VFR cenzūrą, apimančią ne tik spausdintines publikacijas, filmus bei muziką, bet ir interneto platybes. Mūsų Vakarų „demokratijos” kaltina Kiniją žodžio laisvės nebuvimu, tuo tarpu Vokietijoje aš negaliu pažiūrėti 20% YouTube medžiagos. Taip pat dažnai blokuojama daugybė atsakymų į paieškos sistemų užklausas. Nuo 1947 m., kuomet susikūrė VFR, buvo uždrausta tūkstančiai knygų (duomenys permainingi). Leiskit paklausti, ponai demokratai, kuo skiriasi šios „demokratinės” realijos „laisvojoje” VFR nuo realijų, buvusių totalitarinėse Vokietijos Demokratinėje Respublikoje bei Trečiajame Reiche? Nereikia ieškoti atsakymų – šis klausimas buvo grynai retorinis.

Klausimas banalokas, bet ne mažiau svarbus. Kokią norėtum matyti pasaulio, Europos, savo Tėvynės Vokietijos ateitį? Nuo ko, tavo manymu, reikėtų pradėti „čia ir dabar”?

Į klausimą, kokį norėčiau matyti ateities pasaulį, atsakysiu, kad stengiuosi kuo mažiau galvoti apie tai. Žinoma, aš įdėmiai seku pasaulio įvykius, nes būtina žinoti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Sveikas domėjimasis tuo, kas vyksta, yra sveikintina ir naudinga jau vien todėl, kad pasaulinės politikos mechanizmų supratimas daro tave patį mažiau pažeidžiamą ir valdomą oficialiosios propagandos. Tačiau jeigu mes per stipriai fokusuojame savo dėmesį į „išorinį pasaulį”, ir tai liečia tokias sąvokas kaip „pasaulis” ar „Europa”, tai išleisime iš akių tai, kas svarbiausia – pačius save.

Ypač tarp nacionalistų pastebiu polinkį užsiciklinti ties išore – ar tai būtų priešai, ar kokios kitos išorinės aplinkybės, kurių adresu jie įpratę garsiai reikšti savo pasipiktinimą. Jie moka protingai postringauti, koks turi būti pasaulis ar Europa, mėgsta filosofuoti apie šį bei tą, bet kuomet jų paklausi, ką patys daro, kad jų vizijos išsipildytų, dažniausia į tai jie neturi atsakymo. Taip, mes turime priešų. Taip, yra žmonių iš tam tikrų sluoksnių, kurie sąmoningai ir tikslingai bando sunaikinti visa, kas mums su jumis brangu, kilnu ir teisinga. Aš irgi, švelniai tariant, esu nepatenkintas šiuolaikinio pasaulio judėjimo kryptimi, tačiau svarbiausia yra ne tai, kur ritasi pasaulis, o kokia mūsų asmeninė reakcija į tai, kaip ir tai, kokias mes iš to padarome išvadas.

Jeigu atsakome tik reiškiamu nepasitenkinimu politikų adresu ir neapykantos reiškimu tiems, kuriuos laikome savo priešais, šito yra mažoka. Kai kaltiname kažką dėl savo pačių problemų, automatiškai žeminame save, prisiimdami pasyvios aukos vaidmenį, dėl kurios nelaimių kaltas kažkas kitas, bet tik ne ji pati. O savanoriškai prisiėmęs aukos vaidmenį jau nebėra savo likimo šeimininkas, kadangi aukas valdo kiti. Matai, šiuo atveju aš laikausi kiek kitokio, religinio, ezoteriško požiūrio. Aš iš principo atsisakau pripažinti „neteisingumo” principą.

„Socialinio neteisingumo” dogma sugalvota kairiųjų politikų tam, kad kurstytų ištisas tautas revoliucijoms ir sukilimams. Manau, kad Visatoje iš esmės negali būti nieko neteisingo, kadangi „Visata” arba Kosmosas yra Tvarka! Čia veikia tam tikri įstatymai, todėl neatsiranda nė viena pasekmė be ją sukėlusios priežasties. O jeigu turime tai, ką turime, tai viskas yra visiškai teisinga. Kaip viršuje, taip ir apačioje, kaip viduje, taip ir išorėje. Mūsų materialusis gyvenimas yra tik mūsų vidinio, dvasinio gyvenimo atspindys. Dvasia valdo materiją, o ne atvirkščiai, todėl kiekvienas iš mūsų gauna tai, ką jis pats sukūrė, ir tavo paties gyvenimas – tai tavo paties minčių, vidinių išgyvenimų ir įsitikinimų rezultatas.

Pamirštame, kad mes, t.y., žmonės, esame kūrėjai. Mes kuriame savo mintimis ir tokiu būdu palaipsniui susikuriame savo realybę. Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi todėl, kad kiekvienas žmogus, kaip ir kiekviena tauta, gauna tokią realybę, kuri geriausiai atitinka jo vidinį dvasinį potencialą. Kaip mąsto dauguma tautos, tokia ir tos tautos realybė. Kodėl visos revoliucijos ir visi bandymai prievartos būdu pakeisti pasaulį ilgainiui žlugdavo? Ogi todėl, kad revoliuciją galima palyginti su kova prieš ligą vaistais. Jie tik laikinai pašalina išorinį simptomą, bet ne pačią ligos priežastį. Tas pats ir su bandymais išoriškai pakeisti pasaulį. Galima, žinoma, kažkuriam laikui prievartos būdu pašalinti senąją tvarką, tačiau anksčiau ar vėliau ji vis tiek nugalės, kadangi nepašalinta jos priežastis, kurios šaknys glūdi pasaulio visuomenės, tautų, kiekvieno atskiro piliečio sąmonėje (beje, būtent todėl mums ir „plauna” smegenis, nes tik sukūrus tam tikrą „bendrapasaulinę sąmonę” bus įmanoma kurti naują, antitradicinę pasaulio tvarką!).

Būtent iš to išplaukia ir tiesioginis atsakymas į tavo klausimą, ką reikėtų daryti „čia ir dabar”. Reikia tobulinti save. Veikti taip, lyg nuo kiekvieno tavo poelgio priklausytų tavo šalies ir tautos ateitis. Nereikia eikvoti savo jėgų ir energijos bandant kažką keisti. Iš pradžių pasikeisk pats. Tobulėk fiziškai, vietoje to, kad nuodytum save įvairiais alkoholiniais ir narkotiniais nuodais. Reguliariai save kvaišinanti tauta pasmerkta mirti. Dar svarbiau: tobulėk dvasiškai! Neaukok savo laiko nereikšmingiems dalykams ir kitoms banalybėms. Išmesk velniop televizorių – nieko vertingo vis viena neprarasi.

Jeigu nori, kad tavo tauta ir šalis pradėtų sveikti, pats privalai gyventi pagal savo idealus ir tapti pavyzdžiu kitiems. Kitaip garsūs išvedžiojimai apie patriotizmą ir Tėvynę bus nieko verti. Kokia nauda iš viso to, jeigu pats palaikai tokį gyvenimo būdą, kuris yra tavo tautos merdėjimo priežastis? Galima, tačiau visiškai nebūtina stoti į kažkokias partijas. Išėjimas į politiką irgi gali būti bėgimas nuo asmeninės atsakomybės ir pareigų. Atsimink, kad pirmoji ir tiesioginė tavo pareiga esi tu pats. Pirmiausia tu atsakai pats už save ir kažką pakeisti gali tik per patį save. Taigi užsiimk savimi. Nepakeitęs savęs paties, neturi teisės mokinti kitų, nes niekas tiesiog nekreips į tave dėmesio.

Aš jau išreiškiau savo įsitikinimą, kad pirmiausia vertėtų keisti savo vidinį dvasinį pasaulį, kad kažkas pasikeistų išoriniame, fiziniame, materialiajame lygmenyje. Todėl svarbiausia ir pagrindine mūsų užduotimi yra mūsų sąmonės išvalymas. Visuomet abejok tuo, kuo tave maitina oficialioji žiniasklaida. Netikėk valstybės atstovais ir moksliniais „ekspertais”. Netikėk jais vien dėl jų turimų mokslinių laipsnių. Būk tikras, kad oficialiojoje žiniasklaidoje nesurasi nei vieno tiesos žodžio apie pasaulinę istoriją bei pasaulinės politikos įvykius, nes žiniasklaida nėra nepriklausoma, ji tėra valdžios propagandos instrumentas. Ji visur ir visada yra antitautiška. Todėl visuomet ieškok alternatyvių informacijos šaltinių, daugiau klausyk tų, kuriuos šmeižia valdžia ir persekioja visokie „oficialieji” organai.

Nepavark ieškoti tiesos ir visuomet kelk klausimą: kam tai naudinga? Šis nusikaltėliškas globalusis „elitas”, atvedęs mūsų pasaulį prie katastrofos slenksčio, galėjo to pasiekti tik todėl, kad mes patys leidome jam tai padaryti. Ir visa tai įvyko, nes mes iki šiol miegame letargo miegu, tikėdami viskuo, ką mums teigia, ir neužduodami sau jokių papildomų klausimų. Štai todėl ant mūsų apatiško abejingumo ir laikosi visa melaginga, nenatūrali sistema. Nustosi būti manipuliuojamas, suvokęs, kad egzistuoja dvi to paties įvykio versijos – vadinamoji oficialioji, visuotinai pripažinta, sukurta plačiosioms masėms, bei tikroji, kuri sąmoningai slepiama nuo mūsų.

Ieškok tos antrosios versijos. Sąmonės išvalymas reiškia ir apsivalymą nuo dešimtmečiais, šimtmečiais mums peršamų ideologinių nuodų. Tu pats nustatysi, kokios ideologijos yra žalingos, jei atkreipsi dėmesį į šiais laikais propaguojamas „oficialiąsias” idėjas. Atsikratyk jų. Sugrįžk atgal ir pažvelk į tikrąjį tavo protėvių tikėjimą, kuriuo gyveno ir klestėjo jie, prieš apsinuodijant taip vadinamomis „liberalizmo bei Apšvietos vertybėmis”. Ir iš šio vidinio atsinaujinimo ateis išorinis mūsų pasaulio atsinaujinimas.

Europa. Aš už Europą, bet prieš Europos Sąjungą. ES – tai pirmiausia bandymas suburti po vienu stogu visas tautines europietiškas (ir ne tik europietiškas) valstybes, atimti iš jų teisę į nacionalinę nepriklausomybę, perduodant visas vietinės valdžios funkcijas Briuseliui ir tokiu būdu sukuriant vieningą centralizuotą „supervalstybę”. Valstybinės sienos ir nepriklausomos tautinės valstybės yra trukdis tiems, kas siekia koncentruoti valdžią savo rankose. Visas vyriausybes lengviau kontroliuoti per vieningą pasaulinę vyriausybę.

Šiuo tikslu Europa ir vienijasi, šiuo tikslu ir kuriame bendra valiutą. Tikslas toks: suvienyti visas pasaulio valstybes į keletą atskirų blokų, o ilgainiui suvienyti šiuos stambius blokus į vieną. Štai jums ir „Naujoji Pasaulio tvarka”!. Su tokia „Europa” aš, žinoma, negaliu sutikti. Jeigu jau socializmas, tai tuomet prašom, – tautinis europietiškasis socializmas (be Turkijos!), kuriame kiekviena atskira Europos tauta saugoja savo nepriklausomybę, savo etninį ir kultūrinį identitetą, naikinamą dabartinėje „multikultūrinėje” visuomenėje, kuomet atidaromos sienos ir bet kaip maišomos tautos.

Dėkoju už labai įdomius atsakymus. Ką tu norėtum dar trumpai pridurti šio mūsų pokalbio pabaigoje?

Ačiū už įdomius klausimus ir už suteiktą galimybę pasidalinti su lietuvių patriotais savo mintimis. Nuoširdžiai linkiu Lietuvai ir jos tautai klestėjimo bei visokeriopos sėkmės. Ilgą laiką mes turėjome bendrą sieną, tam tikra baltiškojo kraujo dalis teka šiuolaikinių vokiečių gyslose, kaip ir tam tikra vokiečių kraujo dalis teka kai kurių lietuvių gyslose. Jeigu mūsų bendros istorijos tėkmėje kartais ir egzistavo tam tikri konfliktai, tai manau, kad jūs, lietuvių bičiuliai, sutiksite, kad šiandien praeitis niekaip neturėtų temdyti mūsų tarpusavio bendradarbiavimo.

Draugystė ir broliškas vienas kito palaikymas tarp visų Europos tautų šiandiena kaip niekada svarbus. Taip pat norėčiau pasakyti, kad domiuosi baltų tautų istorija. Tiesa, šios žinios šiuo metu yra daugiau paviršutiniškos ir kuklios, bet ateityje tikiuosi pasitempti ir dar daugiau sužinoti apie turtingą jūsų didžių protėvių istoriją. Dar kartą linkiu visokeriopos sėkmės…