Plonytė mėlyna linija
Eidamas gatve gali pastebėti, kad pavasarį nuo žiemos skiria visai nedaug – vos traški ledo plutelė, kurią taip smagu mindyti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Trakšt ir viskas – tariesi įveikęs žiemą, trakšt – tikiesi nugalėjęs žiemą ir padėjęs pavasariui greičiau sunaikinti tai, ko nebenorėtum matyti. Ir taip nyksta plotytė mėlyna linija…
O kad taip būtų ir gyvenime. Dažnai jauti, kad dar šiek tiek, dar vos vos – ir pereisime tą liniją, kuri trukdo pasiekti kažką šviesesnio, kaip nevertiname veiksmų, kaip padarome klaidingas išvadas… Kur baigiasi ta plonytė linija tarp moralės ir teisėsaugos, ne vienas sau užduodame klausimą, kai stebime politikų viražus ir nebaudžiamumą. Štai kad ir nuostabioji prezidento patarėja Toma Birmantienė, kuri pretendavo tapti Konstitucinio teismo teisėja, bet nedorasis Seimas jos nepatvirtino. Kokia šviesi asmenybė, tiesiog šventoji ir nuolankioji, tokia miela, kad kažkas raštiškai pageidauja, kaip sako V.Adamkus, jog “ją siūlytų antrą kartą į šias pareigas”.
Nesiimu prognozuoti, bet, ko gero, jai pavyks tapti teisėja, juk ir išsilavinimas neprastas, vis dėlto teisės mokslų daktarė, nesvarbu, kad savo disertaciją apie “Tarybinę miliciją Lietuvoje” Maskvoje (esą nebuvo pasirinkimo) gynėsi tada, kai Lietuvoje jau buvo gyvas Sąjūdis, o mes, pedagoginio instituto studentai, per paskaitą pareiškėme, kad iš pedagogikos istorijos egzamino būtų išmestos Lenino, Krupskajos ir Makarenkos pavardės, nes neisime ir streikuosime. Išsigandęs ir susinervinęs dėstytojas skubiai susirinko savo daiktus, ir mestelėjęs: “Egzaminą pas mane laikysite” – nėrė per duris iš auditorijos. Jis irgi neturėjo pasirinkimo – pavardes išmetė, o mes triumfavome labiau, negu per Nepriklausomybės paskelbimą – sistemą privertėme trauktis. Tai buvo1989 metai.
Todėl juokingai skamba ponios T.Birmontienės pasisakymas Seime: “Rašydama darbą netapatinau savęs su milicija”… Beje, karjeristai visais laikais su niekuo nesitapatindavo, net ir su savo tauta. Jie visada ir visais laikais būdavo ten, kur nauda – ta pati T.Birmontienė labai greitai paliko prezidentą R.Paksą, kai pajuto, jog jo politinė žvaigždė ima leistis…
Be abejo, kitas jai metamas kaltinimas, kad jos tėvas tarnavo NKVD, tikrai neturi pagrindo, nes, kaip sakė T.Birmontienė :”Tėvus mums duoda likimas”. Išties nė vienas iš mūsų negali pasirinkti tėvų, net ir didysis disidentas, o dabar ir bado akcijos organizatorius Petras Gražulis, likimo ironijos dėka gimęs kolūkio pirmininko šeimoje. Nepasirinksi, bet vis dėlto, matai plonytę mėlyną liniją… kuri baigiasi tarybinės milicijos ir stribų garbinimo disertacija Maskvoje.
Ne veltui politologai muša pavojaus varpais – taip žemai pasitikėjimas valdžia ir partijomis niekada nebuvo kritęs, demokratiją Lietuvoje gali sunaikinti partijos, pačios atsiradusios demokratijos dėka, o šiuo metu atvirai virtusios verslo ir įtakos struktūromis. Ne vienas žagtelėjo, kai vienos iš dešiniųjų Seimo partijų, prisistatinėjančios jaunatviška, teisinga ir europietiška partija, vadovu buvo išrinktas žmogus, kuris tuo metu sėdėjo ir dabar dar sėdi teisiamųjų suole.
Įsiklausykite – partija nusprendė, kad jai vadovauti tinka žmogus, kuris yra teisiamas… Kas toliau? Kas gali būti toliau – partija, valdoma iš Lukiškių? Čia jums, kaimo rinkėjai ir dorieji rajonų politikai, jau ne plonytė mėlyna linija, o visas plačiai besišypsantis vaikinas mėlynais marškiniais.
Ir, beje, jūs visai neatspėjote, tai visai ne Henytė.
Linas Čiapas
