Kartais ir išmintingam žmogui tenka priminti jo socialinę prigimtį
|

Kartais ir išmintingam žmogui tenka priminti jo socialinę prigimtį

Nenuostabu, kad mąstantis žmogus, įdėjęs daug triūso į asmeninį išsilavinimą ir tuo besididžiuojantis, atmestų mintį, kad jo gyvenimą stipriau formuoja instinktai nei intelektas. Juk gyvuliai yra valdomi instinktų, o žmonės turi intelektą. Bet neįmanoma paneigti, kad didesnė dalis biologinių procesų, užtikrinančių mūsų gyvybę yra lygiai taip nesąmoningi kaip ir kitų gyvų būtybių. Ar individas galvoja apie savo kūno ląstelių dauginimąsi, kraujo apytaką, virškinimą ar ne, šie procesai vyksta. Mūsų plaukai ir nagai ilgėja, odos žaizdelės sugyja, nepriklausomai nuo to ar mes tai stebime ar ne. Sąmoningas protavimas pasisavina tik menkesnę dalį kūno energijos poreikių. Žmogaus protas suvartoja tik 20 procentų viso kūno eikvojamų kalorijų, o jo veikla yra nemenka dalimi susijusi su nesąmoningų funkcijų valdymu. Kasdien į žmogaus sąmonę pastoviai įsiveržia jausmai, aiškiai kilę iš pirmykščių instinktų – poreikio bendrauti, mankštintis, gintis, linksmintis. Taip pat pasireiškia alkio, nuovargio, agresijos, baimės, lytinių geidulių jausmai. Priklausomybė alkoholiui, tabakui, azartiniams lošimams verčia individą imtis veiksmų, kuriuos intelektas suvokia, kad yra žalingi, bet gana dažnai nesugeba jų sustabdyti.

Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus
|

Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę. Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė
| |

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis. Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios skaitlingųjų kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena. Tiksliau tariant – išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, ekspansinių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami “Lietuva – lietuviams”, neturi ir negali turėti.

Nacionalizmas
| |

Nacionalizmas

Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybės tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai. Mitai, apokalipsės, istorinės misijos, į kurias pretenduoja kiekviena tauta, neturi nieko bendro su ekonominėmis ar biologinėmis žmogaus gyvenimo pusėmis. Iš tiesų, slypinti dvasinėje plotmėje tauta gali turėti tik vieną paskirti – kurti dvasines vertybes visam pasauliui. Kitais žodžiais tariant, nešti kitoms tautoms savąjį universalumą. Dvasinėje hierarchijoje, kaip ir kitose hierarchijose, universalumas neatsiranda susijungus visoms dorybėms ar visiškos visų vertybių sintezės metu. Atvirkščiai, universalumas gimsta pasinėriant iki pat lokalumo, asmeniškumo išnykimo dėka. Tik dėl tokio požiūrio individualaus dvasinio išgyvenimo aktas gali būti laikomas kūrybišku aktu. Genijus nedaro nieko kito, o tik suteikia vertę tam tikroms gyvenimo būsenoms, kurios iki šiol atrodė paslėptos, nepaslankios ar nereikšmingos. Iki Šekspyro tai žmogaus sielos pusei, kurioje tragiškumas sumišęs su grotesku, o beprotybė ir sapnas su neslepiamu nepasitenkinimu, nebuvo teikiama jokia vertė ar reikšmė. Panašias sielos būsenas žmonės išgyvendavo abejingai arba gėdydamiesi jų. Šiam tragiškam groteskui nebuvo teikiama jokia didybė. Šekspyras išdrįso parodyti šių tamsių būsenų didybę bei reikšmę, ir kuomet jo genijus pasirodė Europoje, europiečiai suprato, kiek mažai jie iki šiol žinojo apie žmogaus sielą: ydingą, gyvą, niekuo neišsiskiriančią, sumišusią, trokštančią laimės.

| |

A. Zuokas teigia, kad gali ištraukti Vilnių iš duobės

Vilniaus meru politikas dirbo 2000-2007 metais, tačiau jo politinę karjerą lydėjo ne vienas skandalas. Apie ketinimus dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose A.Zuokas pranešė penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje. Jis teigia norintis „traukti Vilnių iš duobės”, kurioje miestas esą atsidūrė. Buvęs sostinės meras sako rinkimuose dalyvausiantis su 60 nepartinių komanda, kurie užsiregistravę į rinkimus ketina susijungti į koaliciją. Tai esą „ne žvaigždės”, o savo sričių profesionalai. A.Zuokas pavasarį pasitraukė iš Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) ir įkūrė visuomeninį judėjimą TAIP (Tėvynės atgimimas ir perspektyva). Praėjusių metų pabaigoje jis atsisakė Seimo nario mandato. Šiuo metu tarp A.Zuoko bendražygių – sostinės tarybos narys Kęstutis Nėnius, Lietuvos politikų kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus tarybos pirmininkas Gediminas Daubaras, ekonomistas Valdas Klimantavičius, Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Petras Nausėda, režisierius ir verslininkas Evaldas Kubilius, kultūros veikėja Daina Urbanavičienė, dailininkė Jūratė Stauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Jurgis Vanagas, daugelio jaunimo iniciatyvų autorius Miroslavas Monkevičius. Vėliau, anot jo, sąrašas gali plėstis. Politikas sakė kol kas negalintis atsakyti, ar į sąrašą nebus įrašytas parlamentaras Žilvinas Šigalis. A.Zuoko žmonos parlamentarės Agnės Zuokienės, jo teigimu, sąraše nebus.

|

Pono Hegemono ratai

Regis, gripo epidemija net viešosios erdvės akademijoje jau bemaž absorbavo nūdienos versijas apie „pdf“ formato perversijas Lietuvoje. Pandeminis gripas tarytum negailestingas molochas reikalauja vis naujų aukų ir nelaimėlių. Kaip, beje, ir pono Hegemono sumeistrauti sunkmečio inkvizicijos ratai, išradingai traiškantys elektoratą. Negailėdami nei jaunatvei, nei senatvei atstovaujančių elektorato elementų. Ponas Hegemonas tartum koks kanibalas Hanibalas Lekteris – beje, šaltinių teigimu, autentiškas Lietuvos aristokratų giminės palikuonis – akylai sau stebi, kaip rieda ratai rateliukai, ir, matyt, besiklausydamas pianisto Glenno Gouldo atliekamos, begalinę ramumą spinduliuojančios „Aria da capo“ iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, intensyviai svarsto, ką čia dar paaukojus antikrizinei gastronomijos puotai per pandeminį gripą. Nors pensininkai ir apskritai senoliai vis dar pagarbiai vadinami senjorais, tačiau pono Hegemono ratų mechanikos paradigmoje garbingos vietos senjorų kategorijai, deja, po truputį nebelieka. Todėl, perfrazavus brolių Coenų (Koenų) filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimą, galima teigti: Lietuvoje jau nėra vietos pensininkams. Na, ir kitiems nelaimėliams bei „lūzeriams“, neatlaikiusiems „iššūkių“, „proveržių“ ir „permainų“ naštos. Todėl manding netrukus daugeliui bus lengviau suvokti kvantinę mechaniką nei valstybės gelbėjimo rato, kurį konstruoja beveik matriarchalinis triumviratas, veikimo dėsningumus.

Artūras Valinskas neteko posto
| | |

Artūras Valinskas neteko posto

Seimas, spręsdamas parlamento vadovo Arūno Valinsko likimą, balsavo slaptai. Nė viena frakcija jo nepalaikė. 95 parlamentarams balsavus už tai, kad Seimo pirmininkas turi pasitraukti, jis buvo atstatydintas iš einamų pareigų. Parlamento vadovą palaikė tik 20 Seimo narių. 9 balsavimo biuleteniai rasti sugadinti, o septyni „Ąžuolo” frakcijai priklausantys nariai, A.Valinsko bendražygiai, balsavime nedalyvavo. Dar prieš balsavimą Seime premjeras Andrius Kubilius sakė, kad kiekvienas jo frakcijos narys privalės balsuoti „pagal sąžinę, o tai – individualu”. Premjeras tikino, jog frakcijoje aptardami galimą balsavimą jie daugiau dėmesio skyrė „ne kaltinimų nagrinėjimui ir kaltės klausimams, bet rūpesčiui, kad Seimas dirbtų veiksmingai.” Ministras Pirmininkas pripažino, kad yra pavojaus, jog A.Valinskui išlikus poste „Seimas gali būti mažiau darbingas.” Premjeras sakė nesigailintis, kad teko bendradarbiauti su A. Valinsku ir jo partija, nes „Seime susiklostė tokia situacija, ir tai sprendė rinkėjai.” Esą, kad A. Valinsko partija buvo jauna, galima matyti ir pliusų, ir minusų. A. Kubilius pabrėžė nebijantis susiklosčiusios situacijos, nes „patirtis unikali, bet mes rasime sprendimų, o koalicija kol kas yra tokia, kokia yra.” Tai premjeras kalbėjo dar iki balsavimo Seime. Seimo nariai buvo negailestingi A. Valinskui, tikindami, kad tokio posto, kokį dabar užima Seimo pirmininkas, negali užimti „žmogus, propaguojantis tokį gyvenimo būdą.”

| |

Europa ir nacionalizmas

Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas. O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios pakraipos ekstremizmas; tai veikiau slidus ir vislus daugiagalvis padaras. Nors daugelis optimistų manė, kad po katastrofiškų pasaulinių karų, sukeltų konkuruojančių nacionalizmų, šis reiškinys išnyks ar bent tik vegetuos už vakarietiško politinio gyvenimo ribų, o jo šalininkai tesudarys mažas grupeles, neturinčias atstovų parlamentuose, įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo, gaubiami gėdingos, jei ne sąmokslininkiškos pasaulinės bendrijos tylos.

| |

Nacionalizmo ir tautos sampratos Mykolo Riomerio valstybės mokslo aiškinime

Mykolo Riomerio tautos samprata susijusi su jo bendra visuomenės koncepcija, apibūdinančia visuomenę kaip socialinių junginių visumą. Kalbėdamas apie tautą kaip valstybės elementą, jis turi galvoje ne pačius žmones, bet tik tų žmonių tam tikrus veiksmus, būtent tuos jų darbus, kuriais jie atlieka savo socialinę funkciją. M. Riomeris teigia, kad pagrindinis terminas “tauta” reiškia valstybės dalyvių masę, tačiau taip pat teigia, kad reikia skirti dvi tautos rūšis: tauta- nationi ir tauta- populus. Tauta- nationi- tai nacionalinė tauta, tam tikras tautinis socialinis junginys, pvz., lietuvių tauta, žydų tauta, italų tauta, flamandų tauta. Tauta- populus- tai valstybinė teritorinė tauta, kuri pati skirtingo nuo pačios valstybės socialinio junginio nesudaro, bet yra tam tikros valstybės dalyvių ar narių visuma be jokių tautybės ar kitų socialinių žymių skirtumų, taigi Lietuvos tauta- populus, Italijos populus yra, bet žydų ar flamandų tautos- populi nėra, nes nėra tokių valstybių. Nacionalinė tauta M.Riomerio teorijoje tampa pilietinės visuomenės pagrindu, svarbiausiuoju socialiniu junginiu. Autorius teigia, kad nacionalinis tautos junginys gali remtis kultūriškai psichiniais veiksniais: kalba, valstybe, pirmine etnine grupe, teritorija, tikyba, bendra praeitimi, bendrais išgyvenimais ir darbais. Šių veiksnių galia kuriantis nacionalinei tautai įvairuoja pagal “socialinio bendravimo sąlygas, t.y. vietos ir laiko aplinkybes”.

| |

Šiandieniniai tautiškumo vertinimai

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia “postnacionalinės” valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais – ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį – patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų. Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai – ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą – nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas – turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis – beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai – koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai – vien utopija, kuriai – nelemta išsipildyti. Istorinio nulemtumo galimybė – neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys – vertybė, dėsnis, principas – priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį.