Seimo komisija, vadovaujama S.Pabedinsko, kurio sūnus dirba Valstybės saugumo departamente, yra įpareigota ne tik įvertinti minėtų pareigūnų sąsajas su KGB rezervu, sovietų saugumo atsargos karininkų statusą, nustatyti, kokias funkcijas vykdė KGB rezervas, kokia tvarka asmenys buvo įtraukiami į šiuos sąrašus, bet ir išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis minėti trys pareigūnai buvo įtraukti į sovietų saugumo rezervo sąrašus, ar skiriant juos į šiuo metu einamas pareigas nebuvo pažeisti teisės aktai, ar jų buvimas dabartinėse pareigose nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams ir ar į KGB rezervo sąrašus buvo įtraukti kiti dabartiniai politikai, teisėjai ar valstybės pareigūnai. Nors per žiniasklaidą mėginama suformuoti nuomonę, kad tiek A.Valionis, tiek A.Pocius yra įrodę savo lojalumą Lietuvai ir nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kai kurie faktai verčia tuo abejoti. Daugiausia abejonių kelia tai, kad bet kokiais būdais bandoma užgniaužti KGB rezervistų skandalą ir bandoma užčiaupti tuos buvusius KGB pareigūnus, kurie turi informacijos apie KGB rerzervistus ir kitus buvusius KGB bendradarbius. Kitaip sakant, daroma viskas, kad šita tema nebūtų eskaluojama, ir kad kuo greičiau būtų nustatyta, jog KGB rezervistai “nebuvo sąmoningi KGB bendradarbiai”.

Niekada neužmiršiu amžinatilsį močiutės pasakojimo apie siaubo ašaras, kai ji išvydo purviną Rusijos armiją, žygiuojančią Alytaus gatvėmis. Šiuos baisius vaizdus ji prisimindavo gan dažnai ir kiekvieną kartą jos akys vėl sudrėkdavo, o balse atsirasdavo pykčio gaidelės. Ant ko ji pyko iš tikrųjų, susimąsčiau tik dabar. Ar ant tų vargšų skurdžių rusų kareivėlių? O gal ant savęs, kad nepaklausė vyriausiojo brolio ir nepasitraukė iš Lietuvos? O gal ant jaunėlės sesers, su kuria kartu platino pasipriešinimo lapelius, tačiau kurios nesugebėjo išgelbėti nuo tremties? O gal ant vyriausios sesers, kuri tų pačių atžygiavusių sovietinių rusų buvo išbuožinta drauge su savo vyru, ir kuriems močiutė visą jų tremties laiką siųsdavo siuntinius? O gal jos pyktis buvo širdį gniaužiantis netekties pyktis? Ne dėl savęs ar savo šeimos, o dėl tautos mirties, kurią nujautė?

Ne kartą Lietuvos žiniasklaidoje buvo keliama MGB–KGB agentų smogikų veiklos teisinio įvertinimo problema. Deja, nepaisant ilgalaikių šalies prokuratūrų tyrimų ir to, kad kai kurieų agentai smogikai netgi pateko į teisiamųjų suolą, ši problema išlieka – iki šiol nenuteistas nė vienas šios srities saugumo bendradarbis, dėl kurių kaltės nužudyta ir suimta dešimtys laisvės kovotojų bei civilių gyventojų. MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius žmones. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Šiems nusikaltimams netaikomas senaties terminas, tačiau, kaip rodo praktika, realiai nuteisti tokių nusikaltėlių nepavyksta. Pagal šalies prokuratūrų užklausimus tiriant su MGB–KGB agentais smogikais susijusias bylas faktinę medžiagą renka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius.

Dėl KGB rezervistų visuomenei yra pateikiamos dvi, viena kitai prieštaringos, nuomonės. Pirma: KGB rezervistai į šiuos sąrašus buvo įtraukti jiems nežinant ir su KGB nebendradarbiavo. Šią nuomonę pateikia patys KGB rezervistai bei juos ginantys asmenys, beje, užimantys aukštus postus valstybėje. Antra: KGB rezervistai buvo įtraukiami į sąrašus jiems žinant, asmeniškai pildant tam tikras anketas, o lojalumui įrodyti privalėjo atlikti ir praktines užduotis. Šią nuomonę gina visi, kas nepritaria pirmosios grupės nuomonei. Yra dar trečia grupė asmenų, neapsisprendusių, neturinčių savo nuomonės (tokiems dažniausiai nėra jokio skirtumo, kaip vienas ar kitas lietuvis tapo KGB rezervistu ir ar gali tokie asmenys užimti aukštas pareigas valstybėje). Svarbu ne tai, kad vienas ar kitas asmuo buvo KGB rezervistas, bet tai, ar aukštas pareigas valstybėje užimantys asmenys nenuslėpė šio fakto, ar atviri, sąžiningi ir lojalus šie asmenys Lietuvos valstybės atžvilgiu, ar jų priimami sprendimai nėra įtakoti KGB vadovybės (dabar KGB Rusijoje nėra, nes jos funkcijas perėmė FSB – Federalnaja služba bezopasnosti), ar galima pasitikėti tokiais pareigūnais realaus pavojaus metu. Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos aš, ir daugelis kitų Lietuvos piliečių, negauname atsakymų.

Galima klausti ir priešingai: o kodėl nereikia? Kam gali būti naudingas KGB archyvų įslaptinimas, jei ne patiems KGB agentams? Argumentas, jog laisvas priėjimas prie šių bylų sudarantis palankias prielaidas šantažui ir manipuliacijoms – neįtikina. Priešingai: selektyvus – tiktai kai kuriems asmenims leidžiamas priėjimas sudaro šitokias prielaidas, nes tie, kurie vienais ar kitais būdais gauna kitus asmenis kompromituojančią informaciją, įgauna galimybę bauginti šiuos asmenis, jog neįvykdžius vienos ar kitos sąlygos, ši informacija būsianti paviešinta ir sudarysianti nemalonumų tiems, kuriuos ji kompromituoja. Šios galimybės nepašalins netgi rūsčiausi priėjimo prie šios informacijos apribojimai, nes išliks pareigūnai, kurie saugos šią slaptą informaciją, ir toliau turės galimybę savanaudiškai ja naudotis. Nenoras sudaryti nemalonumų buvusiems kolaborantams tik atrodo krikščioniškai: apeliuojantiems į krikščionybę derėtų prisiminti Naujojo Testamento žodžius “Nėra nieko uždengto, kas nebūtų atidengta” (Mt 10:26).