Nacionalistai ir patriotai

Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja” parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta – svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose kelia kaimyninės šalies ekonomiką. Spaudoje rašoma, kad Airijos Respublikos pasienyje esantys prekybos centrai, praradę pirkėjus, patiria didelius nuostolius ir priversti užsidarinėti, o tuo tarpu tik pervažiavus sieną Ulsteryje prie supermarketų kartais nebūna vietos kur automobilį pastatyti. Tai neturi stebinti – daugelis maisto produktų, alkoholis kainuoja trečdaliu ar net dvigubai pigiau nei Airijos Respublikoje ir jokie bandymai apeliuoti į gyventojų patriotizmą atsako nesulaukia.

Bet apie Šiaurės Airiją užsiminiau ne vien todėl, kad palyginčiau kiaušinių ar alaus kainą abiejose sienos pusėse. Jau visa savaitė ne tik Airijos Respublikos, Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio masinių informacijos priemonių dėmesio centre – kruvini įvykiai Š. Airijoje. Šeštadienį, kovo 7-osios vakarą, prie kareivinių buvo nužudyti du britų kareiviai ir sunkiai sužeistas jiems picas atvežęs lenkų emigrantas. Nepraėjus ir 48 valandoms kitame mieste nušautas policininkas. Atsakomybę dėl žudymų prisiėmė Real IRA ir Continuity IRA – nuo Airijos Respublikos Armijos atskilę sukarintos grupuotės, kurios vis dar nenutraukia veiklos pogrindyje. Šie kruvini išpuoliai naujuosius imigrantus iš nuostabos verčia trūkčioti pečiais, o airiams tai tarsi praeitų dešimtmečių aidas, ką daugelis jau buvo spėję primiršti. Bloody Ireland (kruvina Airija) – šį airių posakį apie savo tėvynę Airiją tikriausiai girdėjo kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šioje šalyje. Tačiau tik dabar galima suvokti tikrąją žodžių prasmę. Baiminantis naujų išpuolių ir ieškant nusikaltėlių, pradėti tikrinti automobiliai pasienyje.

Nesuinteresuotam stebėtojui, ypač neįsigilinusiam į dviejų airių bendruomenių tarpusavio santykius, dešimtmečius tebesitęsiančio kruvino konflikto atgarsiai gali atrodyti gana keistai. Ypač kalbant apie civilizuotą tautą XXI amžiuje. Šiaurės Airija, kuri yra Jungtinės Karalystės provincija ir Airijos Respublika – abi Europos Sąjungos narės, abiejose kalbama viena kalba, abiejose daugumą gyventojų sudaro airiai, sienos egzistuoja tik žemėlapyje. Tiesa, skiriasi pinigai, bet dažnai, ypač pasienyje, cirkuliuoja ir svarai, ir eurai. Atrodo, na ko jiems reikia, ko jie nesutaria ir nesusitaria. Ir koks praktinis skirtumas, kam Šiaurės Airija priklauso – Didžiajai Britanijai ar Airijos Respublikai, jei abi priklauso tai pačiai ES.

Neapykantos šaknų reikėtų ieškoti istorijoje. Priklausymas kitai religinei bendruomenei, ištikimybė ir lojalumas savo grupei (ne veltui Š. Airijos protestantai, kurie deklaruoja savo ištikimybę Anglijos karūnai, vadinami lojalistais), perduodamas iš kartos į kartą. Nacionalizmas ir religija – tarsi sprogstamo užtaiso mišinys, kuris ne vieną dešimtmetį tiesiogine ir perkeltine prasme buvo naudojamas bombų gamybai, tai tas „žibalas”, kurio šliūkštelėjus bet kuriuo momentu galima vėl įkurti naują gaisrą. Tereikia kibirkšties. Vienos ir nedalomos Respublikos šalininkai negali susitaikyti su salos padalijimu, o okupacinės Didžiosios Britanijos kariuomenės buvimas vertinamas kaip pastangos tą padalijimą įteisinti. Atrodo, jau laužas buvo prigesęs, paliaubos, taikos procesas tęsėsi daugiau kaip dešimt metų – nuo tada, kai buvo pasirašytas vadinamasis Didžiojo Penktadienio (Good Friday) susitarimas, kuris leido ieškoti politinio sprendimo ir įgalino nutraukti kelis dešimtmečius trukusį ginkluotą pasipriešinimą, kainavusį daugiau kaip tris tūkstančius gyvybių. Ar gali būti nors koks pateisinimas šioms naujoms brutalioms ir beprasmiškoms žudynėms (tarsi galėtų būti „prasmingų” žudymų)? Visos partijos ir eiliniai airiai atsakė vienareikšmiškai – ne, bet IRA disidentų požiūriu kareivių buvimas svetimoje žemėje, tegul ne patruliuojant miestų gatvėse (kaip buvo dar prieš kelerius metus), tegul ir barakuose – tai akivaizdus okupacijos įteisinimas. Paramilitarinių grupuočių logika tokia – svetimos valstybės kariai, esantys jų žemėje, yra priešai – tie, kurie pasirinko kareivio duoną ir yra mokomi žudyti, turi būti pasiruošę (jei nepasiseks ) žūti patys. Toks „darbas”.

Ta proga negaliu neprisiminti, kai prieš keletą savaičių per visas lietuviškas informacijos priemones tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje buvo trimituojama apie lietuvio, tarnavusio JAV žaliųjų berečių specialiajame būryje, žūtį. Žiniasklaida tokias temas, kur kalbama apie aukas, ypač mėgsta. Apie ką rašytų, kartais pagalvoju, jei niekas nieko nežudytų. Ar reikia tuo didžiuotis, kad lietuvis priklausė elitiniam būriui, kuris siunčiamas veikti ir naikinti priešą svetimoje teritorijoje. Ar reikia jo gailėtis ir jei taip, tai kodėl? Dėl to, kad lietuvis? Aišku, kiekvienos gyvybės kaina vienoda (nors kai kas galvoja kitaip) ir visiems tėvams vienodai skaudu, kai žūsta jų vaikas, bet jei tėvai neprieštarauja tokiam vaikų pasirinkimui, nepadaro visko, kas nuo jų priklauso, jie kaltę prisiimti pirmiausiai turi patys.

Atrodo, kad Europoje daugelis tautų pagaliau supratę XX amžiaus kruvinų konfliktų priežastis ir karinės jėgos tarpusavio santykiuose stengiasi nenaudoti. Nors tai atgyvena, tačiau nacionalizmas vis dar gajus ir gali būti labai pavojingas, ypač jei persipina su religiniu fanatizmu. To įrodymas – paskutiniai įvykiai Š. Airijoje, nesenas gruzinų-rusų-abchazų konfliktas Kaukaze, serbų ir Kosovo albanų kovos. Nacionalizmas visada atneša kančias vienai ar kitai žmonių grupei, o dažniausiai visoms konflikte dalyvaujančiom pusėms. Klasikinis pavyzdys – nesibaigiančios žydų ir palestiniečių kovos. Jei toks reiškinys kaip nacionalizmas neegzistuotų, nereikėtų nei tos kaip užkeikimas kartojamos dviejų valstybių formulės (two countries, living side by side in peace). Kodėl negalėtų būti viena žydų-arabų valstybė federaciniais pagrindais? Na, bet žinoma, kitiems nenurodysi, geriau tvarkytis savame kieme, kad niekad nieko panašaus neatsitiktų mūsų šalyje.

Lietuvių nacionalistų, Lietuvoje gyvenančių ir lenko korta apsiginklavusių lenkų „lojalistų” ar „skriaudžiamų” Lietuvos rusų veikla nė iš tolo neprilygsta airių „žygdarbiams”. Bet geriau šioje srityje nerungtyniauti ir daryti viską, kad XXI amžiuje nacionalizmas visiškai išnyktų. Lietuvių kaip tolerantiškos ir draugiškos tautos tradicijos turėtų būti perduodamos toliau. Nei viduramžiais, nei tarpukariu Lietuvoje nebuvo diskriminuojamos jokios tautos – čia užuovėją rasdavo ir žydai, ir rusai, ir totoriai, ir vokiečiai. Karo metu lietuviai nebendradarbiavo su vokiečiais ir garsėjo kaip žydų gelbėtojai. Todėl ir šiandien geriau diagnozuoti ligą ankstyvoje stadijoje, kad ji neišplistų, neužkrėstų kitų. O tokių „ligos” požymių yra. Lietuvos valdžia yra šios ligos nešiotoja – ne tik kad nepastebi, bet, atrodo, remia nacionalistines grupuotes. Todėl džiugu, kad Lietuvoje yra patriotų, kurie daro viską, jog mūsų tėvynė būtų klestinti, laisva ir draugiška visų tautų, gyvenančių mūsų šalyje, piliečiams, kovoja prieš tautinės nesantaikos kurstymą, perspėja apie fašistinę ir rasistinę retoriką naudojančių grupių veiklą.

Iš Dublino iki Belfasto tik pora valandų kelio. Laisvas savaitgalis. Sėdame į „Nissan Micra” ir važiuojame į šiaurę – paiškylauti. Oras gražus, avys visose pakelėse vienodos, kur siena, suprasti įmanoma tik iš skirtingų užrašų (Š. Airijoje atstumas rašomas myliomis), ir niekas neprimena prieš savaitę įvykusios tragedijos. Pasivaikščiojom po Belfastą, aplankėme Ulsterio Amerikos muziejų po atviru dangum (Ulster American Folk Park), kuris primena mūsų Rumšiškes, netoliese esančiame Omagh mieste (tame pačiame, kur Continuity IRA prieš dešimt metų susprogdino 500 svarų bombą, nusinešusią 29 gyvybes) prisikrovėme pilną bagažinę vyno. Atsiverčiau salos žemėlapį, galvodamas, ką dar galima būtų pamatyti ir kuriuo keliu geriausia pasukti atgal. Ulsteris žemėlapyje atrodo kaip iškąstas kąsnis, kaip širdis, apversta žemyn, kraujuojanti, vyšninės spalvos, kai tuo tarpu visa Airija – žalios. Prisimenu tarpukario nepriklausomos Lietuvos šūkį – „Mes be Vilniaus nenurimsim”. Pagalvoju – gerai man šiandien samprotauti, o kaip mes gyventume be Klaipėdos ir be Vilniaus? Kažin ar būtume nurimę…