Laiko ženklai
Šiandien Vilniuje prasidedantis neoficialus NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas Lietuvai reiškia ne tik Aljanso pripažinimą, bet ir nemenką išbandymą.
Pirmąkart sutikusi rengti tokio lygio forumą naujojoje Šiaurės Atlanto aljanso šalyje, NATO kartu pripažino ne tik pasitikinti Lietuvos organizaciniais gebėjimais, bet ir aukštai vertinanti krašto nuopelnus pačiai organizacijai.
Tarptautiniuose santykiuose toks įvertinimas turi nors ir sunkiai apčiuopiamos, bet tikrai nemažos reikšmės. Todėl nenuostabu, kad į daugelį pastarojo meto įvykių Lietuvoje bei užsienyje nemaža dalis mūsų šalies politikų bandė žvelgti per artėjančio NATO forumo prizmę.
Štai Seime vykstanti tragikomiška bado akcija net viešai buvo siejama su būsimu NATO šalių užsienio reikalų ministrų atvykimu į Vilnių.
Šios akcijos dalyviai bandė kuo garsiau trimituoti, jog iki renginio pradžios būtina pasiekti, kad atsistatydintų užsienio reikalų ministras A.Valionis, nes KGB rezervininko praeitis jam neva trukdys sėkmingai priimti kolegas, o Lietuvai bus padaryta nepataisomos įvaizdžio žalos.
A.Valionis neatsistatydino, tačiau jokių požymių, kad tai turės kokių nors padarinių NATO forumo Vilniuje sėkmei, iki šiol nematyti.
Maža to, vien tai, kaip aktyviai Lietuvos diplomatijos vadovui pastaruoju metu buvo leista rodyti iniciatyvą ir apskritai veikti tarptautinėje arenoje, įrodo, kad A.Valionio reputacija Vakarų partnerių akyse nenukentėjo.
KGB rezervininkų skandalas Lietuvos partnerių buvo įvertintas būtent kaip skandalas, o ne kaip rimta, šalies patikimumui įtakos galinti turėti problema.
Žinant, kas yra bado akcijos organizatoriai, o ypač tai, kad vienas jos dalyvių R.Ačas dar prieš R.Pakso skandalo pradžią būtent NATO partnerių buvo asmeniškai įvardytas kaip “bendradarbiavimo saugumo srityje problema“, o visi kiti buvo aršūs pašalintojo prezidento rėmėjai, stebėtis dabartiniais įvykiais vargu ar vertėtų.
Keistai gali atrodyti nebent tai, jog A.Valionio reputacijos Vakarų akyse ir net dėl to neva prasidėjusios Lietuvos izoliacijos problemą eskaluoti pradėjo ne P.Gražulis ir R.Ačas. Daug anksčiau už juos to ėmėsi kai kurie valdančiosios koalicijos nariai socialdemokratai ir net A.Valionio partijos kolega socialliberalas V.Stankevičius.
Dar vėliau tikrą badautojų reklamos kampaniją parlamente surengė konservatorių lyderis A.Kubilius, pirmasis prabilęs, kad šią bado akciją reikia sieti su artėjančiu NATO užsienio reikalų ministrų susitikimu, kurį neva bandoma sukompromituoti.
Žodžiu, bent Lietuvoje buvo galima susidaryti įspūdį, kad kažkokia problema, dėl kurios verta sukti galvą, egzistuoja. Tačiau, žvelgiant iš Vakarų, tai, ko gero, labiau panėšėjo į skirtingų interesų vedamų plataus spektro Lietuvos politikų sukeltą audrą vandens stiklinėje.
Nei apie tai, kad NATO forumą Vilniuje gali sukompromituoti kažkokie badauti panorę parlamentarai, nei juo labiau apie Vakarų partnerių nepasitikėjimą A.Valioniu žinios iš užsienio tikrai nepasiekė.
Tai ir nenuostabu – ir JAV, ir Europoje taip pat netrūksta pavyzdžių, kai vidaus politinėje kovoje žvilgčiojama ir į tarptautinių įvykių kalendorių. Todėl didelio įspūdžio panašus šurmulys ten tikrai nedaro.
Panašiai vertinti, ko gero, reikėtų ir seniai antisemitiniais pareiškimais ir akcijomis garsėjančio M.Murzos pareiškimus apie ketinimus kovoti “prieš pasaulio žydiją“.
Iš esmės visai nesvarbu, ar šio fašistuojančio gatvės rėksnio naujausias išpuolis specialiai surengtas prieš pat NATO forumo Vilniuje pradžią, ar tai – tik sutapimas.
Pats M.Murzos pareiškimas mūsų šalies nei NATO partnerių, nei apskritai civilizuoto pasaulio akyse savaime sukompromituoti negali.
Sukompromituoti Lietuvą bei pakenkti šaliai galėtų tik vangi valdžios ar teisėsaugos reakcija į tokius išpuolius. Ir nėra svarbu, ar jie vyktų prieš pat NATO forumą Vilniuje, ar jo metu, ar jam pasibaigus.
Kalbos apie kažkieno suplanuotą provokaciją Vakarams įspūdžio taip pat nepadarys. Svarbu tik tai, kaip bus teisiškai įvertintas bjaurus M.Murzos išsišokimas arba, pavyzdžiui, antisemitiniai rašiniai kai kuriuose šalies dienraščiuose.
Dar keisčiau, net visai provincialiai, atrodo susirūpinimas, kad NATO forumo metu neįvyktų kokių nors demonstracijų prieš Aljansą. Pamirštama, kad pastaraisiais metais tokios demonstracijos būna kone visur, kur tik vyksta bent kiek didesnis tarptautinis renginys.
Tai, kad ir Lietuvoje yra Aljanso priešininkų, neturėtų nieko nei stebinti, nei gąsdinti. Vienintelis valdžios uždavinys tokiu atveju – garantuoti viešąją tvarką ir svečių saugumą.
Kitaip tariant, ar išlaikys Lietuva svarbų diplomatinį bei įvaizdžio egzaminą, priklausys tiktai nuo mūsų diplomatų, teisėsaugos bei kitų valdžios grandžių profesionalumo atliekant savo tiesiogines pareigas.
Visa kita prie panašių forumų dar nelabai įpratusioje Lietuvoje, atrodo, tiesiog per daug sureikšminama.
Tiesa, tai tikrai nereiškia, kad niekas kaimyninėse arba kitose Lietuvai ne visuomet draugiškose šalyse nesidairo į mūsų politinių ar diplomatinių įvykių kalendorių.
Šiuo aspektu įtartinai atrodyti gali, pavyzdžiui, ir toks sutapimas, kad būtent prieš pat NATO forumą Vilniuje Baltarusijoje buvo sulaikytas kurjeris, vienam opozicijos atstovų Minske iš Lietuvos neva vežęs šimtus tūkstančių JAV dolerių.
Bet tai – jau ne galimo Lietuvos kompromitavimo, o didesnių tarptautinių politinių žaidimų dalis.
