Dalia Grybauskaitė – užuolankų verpete
Nežinia baigėsi. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė vakar pagaliau pranešė dalyvausianti Lietuvos Prezidento rinkimuose.
“Supratau, kad esame visi pasiilgę tiesos ir atsakomybės už savo šalį. Norime visi gyventi be baimės, pasitikėdami savimi, vienas kitu ir rytojumi. Galiu ir noriu skirti savo patirtį, žinias bei gebėjimus tam, kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią – piliečių Lietuvą, piliečių valstybę”, – savo motyvus paskelbė eurokomisarė.
D.Grybauskaitės apsisprendimas bent jau kol kas leidžia manyti, kad per Prezidento rinkimus bus vienas ryškus lyderis, kuriam į kulną mėgins įkąsti daugybė keliomis galvomis menkesnių konkurentų, beveik neturinčių šansų laimėti. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš vakar skambėjusių komentarų, kuriuose buvo galima įžvelgti kitų kandidatų rezignaciją.
D.Grybauskaitė vakar leido suprasti norinti būti nepriklausoma kandidatė, kurios rinkėjai nesietų su jokia partija, net su ją paremti besisiūlančiais liberalais ar konservatoriais, kurių patriarchas Vytautas Landsbergis, kiek pasvajojęs apie Prezidento regalijas, taip pat jau linksta paremti eurokomisarę. Ji viliasi, kad parašus surinks ir kitus organizacinius reikalus atliks savanoriai, o už finansinę paramą nereikės atsidėkoti jokiai verslo grupei.
Kitaip tariant, D.Grybauskaitė Prezidento posto siekti nusprendė eidama dabartinio šalies vadovo Valdo Adamkaus pramintu keliu. V.Adamkus taip pat bandė atsiriboti nuo partijų įtakų, tik ne visuomet jam tai pavykdavo, todėl ne kartą teko raudonuoti dėl įtartinų ryšių su liberalcentristų lyderiu Artūru Zuoku ar Darbo partijos vadovu Viktoru Uspaskichu.
D.Grybauskaitės pasirinkimą galima suprasti: visuomenės nusivylimas partijomis ir valdžios institucijomis – Seimu ir Vyriausybe – yra pasiekęs kritinę ribą, todėl kandidatui, svajojančiam apie pergalę, nuo vietinės politinės košės reikėtų laikytis kuo atokiau. D.Grybauskaitė tai ir daro – pranešusi Lietuvai savo sprendimą dar beveik mėnesiui grįžta į Briuselį.
Kita vertus, ar išgirdę D.Grybauskaitės sprendimą kandidatuoti jau žinome, koks žmogus yra realiausias naujasis šalies vadovas? Žinome, kad D.Grybauskaitė yra gera biurokratė, puikiai išmano ekonomiką, nes sugebėjo suvaldyti visos ES biudžetą, yra griežta ir ryžtinga. Bet ar tiek ir tereikia žinoti apie pirmąjį valstybės asmenį?
2004 m. prieš išvykdama dirbti į Briuselį, D.Grybauskaitė viename interviu paklausta, kokios jos politinės pažiūros, atsakė labai keistai. Ji pabrėžė, kad nepriklauso jokiai partijai, o vėliau ėmė svaičioti apie asmeninius santykius ir pažintis, kurios svarbios visose gyvenimo srityse.
Vakar, praėjus penkeriems metams, D.Grybauskaitė savo politines pažiūras apibrėžė jau šiek tiek konkrečiau: ji save priskirtų vidurio ir centro jėgoms, tačiau tardama šiuos žodžius eurokomisarė pridūrė: “ko gero”. Kokioms vidurio ir centro jėgoms ji save priskiria, D.Grybauskaitė nepaaiškino.
Pagrindinė kandidatė į šalies vadovo postą taip pat nepaaiškino, kokios užsienio politikos laikytųsi, kokią vykdytų vidaus politiką, kokią komandą atsivestų. Kai iškyla tokie klausimai, į kuriuos nėra atsakymų, tampa aišku, kad Lietuva gali būti priversta rinktis aklai. Juolab kad beveik nieko nežinoma ir apie asmeninį D.Grybauskaitės gyvenimą, išskyrus tai, kad ji mėgsta klasikinę muziką, turi juodąjį karatė diržą, augina gėles ir yra netekėjusi. Galima prognozuoti, jog šie neatsakyti klausimai itin domins ne tik visuomenę, bet ir eurokomisarės konkurentus, kurie jau laido nemalonias užuominas apie tai, kad per rinkimus asmeninis gyvenimas tampa peršviečiamas ar kad katalikiškai Lietuvai nereikia tokios Prezidentės.
D.Grybauskaitei į visus šiuos klausimus teks atsakyti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, nes po Seimo rinkimų pamokų visiškai nesinori pirkti dar vienos katės maiše.
