10 000 straipsnių
Kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi pasėto,
žinau, kad veda jis dangun, dažnai vingiuotas ir duobėtas.
Bet nuostabiausias iš visų, nors rožėmis ir nenusėtas,
kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi nusėto.
1996 03 17
Dėkoju Dovydui už psalmes – gyriaus giesmes senų laikų,
kai Kristus dar nebuvo gimęs ir patikėti buvo taip sunku.
Tu atskleidei mums Dievo tiesą, Jo išmintį išdalinai,
nors suspaudimuos ir vaitojai, jam ištikimas tu likai.
Išmokei mus pasitikėt ir nesvyruoti niekada,
padrąsinai, liepei kovoti, kaip tau patardavo Dvasia.
Mylėjai mūs Ganytoją, kurs nuveda į poilsio vietas –
žaliuojančias lankas prie vandenų, kur atsigauna mus siela –
taip būna gera ir ramu.
Apie malonę Dievo mums kalbėjai ir meilę nusidėjėliams visiems,
gailestingumą Jo beribį, mielą, kurs teikia viltį mums kaltiems.
Mes niekad nestokosim duonos ir mūs vaikai neelgetaus,
dar kartą ačiū tau už psalmes, kuriomis sušildei sielą tu žmogaus.
1995 03 20
Padėki man, Dieve, šviest žvakele,
apsaugok nuo vėjo žvarbaus,
taip norisi šviest po maža liepsnele,
pradžiuginti sielą žmogaus.
Padėki man šviest, kai paukščiai sugrįžta
ir vasarą šviesti padėk,
kai rudenį vėjas užpučia liepsną,
atsiųsk, man ugnies iš dangaus.
1995 04 20
„Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.“ (Pat 8, 17)
Kaip suvokti Tavo galybę, Dieve?
Kaip suprasti Tavąją išmintį?
Tu duodi lietų, sniegą, vėjus suvaldai,
Galingi vandenynai, jūros, ežerai –
Tai Tavo rankų kūriniai.
Aušra virš žemės – Tavo rankų darbas,
Kai tamsią uždangą nuleidi, naktis ateina,
Mėnulis, žvaigždės nušviečia praeiviui kelią.
Miškai ir girios, pievos, nuostabios laukymės,
Pavasarį atgauna žalią spalvą.
Ne raudoną, o žalią,
Kuri žmogui akį, sielą ramina.
Paukštelių čiulbesys toks širdžiai mielas,
Lyg choras angelų nuleistas žemėn.
Po lietaus vaivorykštė – Tavoji sandora,
Kad žemėj nebebus jau tvano.
Kiek daug gamtos stebuklų supa mus,
Bet ne visi juos matom, jaučiam.
Tačiau kas ieško – tas randa,
Kas prašo – tam duodama,
Kas beldžia – tam atidaroma.
O, Tobuloji Išmintie!
Apie tave Saliamonas patarlėse byloja,
Nes, pasak jo, tu buvai ir su Viešpačiu
Prieš visus Jo darbus,
Kai dar netryško vandenų šaltiniai,
Gelmių nebuvo.
Pirma kalnų tu buvai pagimdyta,
Kol žemės dar nebuvo.
Gėrėjaisi Jo rankų kūriniais,
Grožėjaisi žmonių vaikais,
Ir laiminai, einančius keliu tavuoju.
Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs,
Kasdien budi prie mano vartų,
Ir laukia prie mano durų.
Viešpaties baimė – išminties pradžia,
Kas tave suranda – randa gyvenimą,
Ir Viešpaties įgyja palankumą.
Dešinėje jos rankoje ilgas amžius,
O kairėje – turtai ir garbė.
Ji brangesnė už deimantus,
Jos keliai – malonės keliai,
Visi jos takai – ramybė.
Ji yra Gyvybės medis visiems,
Kurie ją pagauna,
Laimingi, kas ją išlaiko.