Poezijos autoriai: Eglė Brazdžiūnienė

Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė – daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.

O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė – pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.

O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė – laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.

O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.

Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? ...
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis ...
***
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.