Poezijos autoriai: Daiva Čepauskaitė

Durneli, tu mano
durneli,
vienudu gyvi telikome,
visi seniai mirę,
nuprausti, nuskusti,
sušukuoti, nugrimuoti,
apraudoti, palaidoti,
tvarkingai išrikiuoti,
gėlėmis apkaišyti,
ilsisi ramybėje
be jokios rizikos.
Vienudu niekaip
negalime numirti,
krentame žemyn galva
vis į tą patį dangų,
vis iki kito karto.
Akių kampučiuose
budi dvi kanarėlės,
skirtingos kaip dvi
vieno žmogaus akys,
durneli, tu mano
durneli,
šiąnakt ir vėl niekaip
negalime numirti,
šiąnakt verkiu kanarėlėmis,
ir mano ašaros čiulba.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Noriu pasakyti – myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau – nekenčiu.
Noriu pasakyti – nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau – į sveikatą.
Noriu pasakyti – labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjęs.
Noriu pasakyti – sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau – lyja.
Noriu pasakyti – šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti – eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti – žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau – akmuo.
Noriu pasakyti – skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti – smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti – velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau – sriubos nori?
Noriu pasakyti – kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau – nieko, nieko.
Noriu pasakyti – gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau – vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu – nenoriu.
Noriu pasakyti – noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau – karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti – taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau – geras oras.
Noriu pasakyti – be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

– Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
Du kartus apie beprasmybę.
Tris kartus nieko negalvojau.
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį.
Sudėliojau praradimus.
Pasidžiaugiau atradimais.
Apžvelgiau įvykius.
Apmąsčiau kontekstą.
Įvertinau objektą.
Suradau sąsajas.
Išsiaiškinau priežastis.
Pagerbiau tylos minute mirusius.
Atsidusau dėl mylimo.
Pagalvojau apie motiną.
Persirengiau.
Gerai, sakau, gerai.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.

Tikriausiai ten nei atliekų, nei mūsų,
nei dulkių, nei dėmių, ir nei balasto,
nei nevaisingų, nei bergždžių, nei blusų,
nei vieno blogo, ir nei vieno prasto.

Tikriausiai ten gerai, gerai be gėdos,
nuogi elniukai po atolą ganos,
mergaitė ant minkštos šlaunies prisėdus
išverda puodą dieviškosios manos.

Ten patį Dievą ima už parankės
du angeliukai švelniai neįgalūs,
ten visos mintys turiningai brangios,
ten susitiksim greit ir vertikalūs.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Esu karvė, vardu Poezija,
duodu šiek tiek pieno,
paprastai 2,5% riebumo,
kartais pavyksta
išspausti ir iki trijų,
didžiuojuos, kad jis apdirbamas
pažangiausia technologija
ir popieriniuose tetrapakuose
pasiekia nereiklius vartotojus,
sergu visomis ligomis,
kurios nesvetimos gyvai būtybei
ir kruopščiai aprašytos
veterinarijos vadovėliuose,
ganausi geroje bandoje
(kolektyvas draugiškas,
kalbos barjerų nėra),
bijau sparvų ir zootechniko,
galiu būti ir kitaip naudinga –
užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils
iki pat pakaušio.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Tuščias gatvių žarnynas
groja grynąją kvintą.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jie dauginas? Švinta.

Švinta. Jaučio žvaigždynas
žemėn numeta ragą.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jų ašaros dega?

Bėga bėga per upę
nesibaigiantis tiltas.
Ar jie auga parklupę?
Ar jų kūdikiai pildos?

Ar jie surenka pieną
nuo pagalvių kas rytą?
Ar jie primena vieną
kažkada išvarytą?

Ar jie moka už kančią?
Ar jie moka vėluoti?
Ar jų valandos – pančiai,
o keliai skarmaluoti?

Ant dulkėtos lentynos
švinta. Laikrodis kimsta.
Kaip tie žmonės vadinas?
Ar jie miršta, kai gimsta?

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.

Jau per vėlu, jau kelias išsilydęs,
gal ir nebuvo kelio to visai,
tiktai vandens paviršiuj uodo brydės
arba per kojas botagu skersai.

Sakai, skaudėjo? Netikiu. Nereikia...
Tegu paliudys nuosava blusa.
Sakyki garsiai, kai sakysi – vaike,
ir dar garsiau – kad viskas netiesa.

Jau nesvarbu, jau nieks neklausia vardo,
jau renkas kandys į batus tuščius,
ruduo praeidamas namus išardo
ir pakeliui iškosėja plaučius.

Jau greitai tems, ir musės jaukiai sėsis
ant didelių ir laukiančių kėdžių,
nuo jų sparnų – dūzgimas ir pavėsis,
sakyki – nematau ir negirdžiu.

Kieme dar žais „klases“ rausva suknelė,
tylės gaidžiai, žvaigždžių pilnais gūžiais.
Miegok, žmogau, miegok ramiai, durneli,
daugiau jau niekas niekas neužeis.

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.