Dėkoju, Viešpatie, už tą duobėtą kelią,
kuriuo vedi ir laimini mane kasdieną -
dėkoju, kad esi tam kelyje stotelė,
kurioj sustot galiu - kur ašarą kiekvieną
nušluostai ir siunti paguodos lietų,
ramybe Tavo lyjantį į mano širdį,
kur pakeiti jos rūbą seną ir dulkėtą
nauju, švariu - ir tyru vandeniu pagirdai
iš savo mylinčios širdies gaivaus šaltinio -
ir leidi atsilsėt, prigludus Tau prie kelių -
dėkoju, kad esi pirma ir paskutinė -
ir man vienintelė tam kelyje stotelė.