10 000 straipsnių
Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu.
Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes.
Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu,
Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios.
Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu,
Ir juokiasi saulė, užliejusi viską
Krauju, ir patrankos važiuoja keliu,
Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.
Vakare, man beveik užmigus,
Kai dar šviečia lempa šalia,
Bet ant stalo jau miega knygos
Ir medinė varlė žalia,
O kažkur apačioj, pas kaimyną,
Senas laikrodis din din din, -
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.
Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
Žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj.
Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka trapi
Pernai mirusio piemenuko,
Meškeriojančio paupy.
Jis mane nusimaudyt kviečia,
Plonas balsas šaukia mane,
Ir numirėlių saulė šviečia
Jo veidą mano sapne.
Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis,
Ir pučia vėjas iš šaltos
Erdvės ir drasko mano plaukus,
Ir nieko negaliu suprast.
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau, negu mokėsiu rast
Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu,
Ir velnią - tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu.
Pučia vėjas nuo piramidžių,
Nuo karalių ir nuo pilių,
Nuo lieknų kaip ietys bažnyčių,
Nuo barocco riebių gėlių.
O, kokia graži Istorija!
Miršta rėmuose galvos dožų.
Meldžias raidės ant akmenų.
Virpa kvapas vystančių rožių.
Tirpsta aidas karo dainų.
Kaip lavoninė kvepia Istorija.
Valdo šalį galingas vyras.
Suka girnas juodi vergai.
Teka kraujas, nuodai ir vynas,
Skamba kardas ir pinigai.
Aš drebu, skaitydamas Istoriją.
O sena prostitutė Klio,
Pardavėja vartotos tiesos,
Nei nuodų, nei kardų nebijo,
Tiktai bijo saulės šviesos.
Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą,
Ant primuso užkaitus, virti, -
Susirgus džiova, Violetta operoj "La Traviata"
Drauge su primusu dainuoja apie mirtį.
Tai nuteikia gerai to namo šeimininką,
Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka:
"To džiaugsmo niekas nepažįsta,
Tiktai jautrioji siela mano,
Kada plokštelėje pragysta
Koloratūrinis soprano!"
Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios,
O toji muzika pro šalį sienoj sunkias.
Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, -
Skambi agonija nežemiškų kančių, -
Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės
Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių.
Senelė dreba, ji pasenus baisiai
Ir apsivilkusi labai blogai,
Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai
Ir miršta kunigai ir ubagai.
Senelė papirosus perka kioske,
Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios.
Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė,
Jis niekuomet jai nebeduos grąžos.
Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis.
"Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!"
Staiga į medį trenkia automobilis,
Ir senė juokias po sudužusiu taksi.
Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas.
Vaikai į senę mėto akmenis, šukes.
O naktį suserga staiga berniukas,
Ir po savaitės reikia degt žvakes.
Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus.
Daržely žaidžia saulė ir drugiai.
Senelė prašo šeimininkę duot drabužių:
Ji apsivilkusi labai blogai.
Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.
Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.
O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.
Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.
Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.
Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.
Nustebę žiūri akys pilkos:
Iš dugno, iš labai giliai,
Kaip žuvys, išplaukia vosilkos,
Liūdnos mėlynės gabalai.
Stiklinis vakaro trapumas,
Vandens melodija gera,
Gėlių galingas mėlynumas,
Kurio nei pasakoj nėra.
Plevena gėlės, kaip plaštakės,
Į naktį mėlyna srove,
Ir mato pilkos, liūdnos akys
Miglotam veidrody save.
Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, -
Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę,
Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi,
Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia.
Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia".
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės".
Per debesų bangas mėnulio rudas diskas
Iš lėto atplaukia, ir ima keistis viskas:
Sidabro upėmis sužybčioja rugiai,
Ir skraido sidabre pilki nakties drugiai.
Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia
r siekia mėnesio ir gaudo žvaigždę šviesią.
Žvaigždė, ištrūkusi, nusirita toli,
Ir teka spinduliai geltoni ir žali
Į sodą apačioj, ant obelies viršūnės,
Į kaimą miegantį, kur skardžiai loja šunes.
O mėnesio šviesa numirusiu variu
Į širdį liejasi, ir aš liūdnai žiūriu
Į mirgančius rugius, į aušrą žemą, blyškią,
Į skraidančią aplink gauruotą peteliškę.
