Žemės judėjimas orbita aplink Saulę

Planetos skrieja aplink Saulę orbitomis, kurios yra elipsės su dviem židiniais; viename iš jų yra Saulė. Planetos orbitose skrieja savo greičiu. Kuo toliau planeta yra nuo Saulės, tuo lėčiau ji skrieja ir jos metai ilgesni. Antai Merkurijus skrieja 47,9 km/s greičiu ir visą orbitą apeina per ketvirtį Žemės metų; Venera skrieja 35,0 km/s, ir jos metai trunka 0,61 mūsų metų. Jupiteris skrieja 13,1 km/s greičiu ir orbitą apeina per 11,86 Žemės metų, Saturnas, skriedamas tik 9,6 km/s greičiu, aplink Saulę apsisuka per 29,46 mūsų metų. Manoma, kad didžiausios planetos, periodiškai priartėdamos prie Saulės ir prie Žemės, padidėjusiu gravitaciniu poveikiu daro tam tikrą įtaką Saulei – padidina jos chromosferos aktyvumą, o pasmarkėjęs Saulės vėjas veikia Žemės magnetosferą ir jonosferą.

Žemė orbitoje skrieja 29,8 km/s greičiu. Skriedama elipsine orbita, ji čia priartėja, čia nutolsta nuo Saulės. Drauge kinta ir jos skriejimo greitis. Kai Žemė priartėja prie Saulės (perihelyje) ir atstumas tarp šių kosminių kūnų būna 147 mln. km, Žemė skrieja 30,27 km/s greičiu. Kai Žemė atitolsta (afelyje) ir nuotolis tarp jų pasiekia 152 mln. km, skriejimo greitis sumažėja iki 29 km/s.

Astronomai nustatė, kad ir Žemės orbitos pavidalas nėra pastovus. Orbita periodiškai kinta nuo elipsinės iki tobulos apskritiminės. Orbitos pavidalą nusako vadinamasis orbitos ekscentricitetas – elipsės židinio nuotolio iki elipsės centro santykis su ilgąja elipsės ašimi. Dabar Žemės orbitos ekscentricitetas lygus 0,017. Šis dydis kas 91800 metų kinta nuo 0 iki 0,068.

Šiuo metu yra tokia padėtis: esant Žemei perihelyje, Šiaurės pusrutulyje būna žiema, o Pietų – vasara. Perihelyje planeta skrieja greičiau, todėl Šiaurės pusrutulyje šaltasis pusmetis yra aštuoniomis dienomis trumpesnis negu šiltasis. Šiaurės pusrutulyje žiema trunka 89 paras, o pavasaris – 93, vasara – 94, ruduo – 90 parų. Pietų pusrutulyje atvirkščiai – tiek pat parų ilgesnis šaltasis pusmetis. Tai svarbi priežastis, dėl kurios Pietų pusrutulis dabar šaltesnis už Šiaurės pusrutulį.

Tačiau tokia palanki Šiaurės pusrutuliui padėtis ne amžina.

Žemę veikia ne tik Saulės, bet ir Mėnulio traukos jėgos. Dėl Žemės ašies polinkio didžiausią traukos poveikį patiria į šviesulius atsukta rutulio pusė, nesutampanti su pusrutuliais išilgai meridianų. Dėl to visa planeta šiek tiek pasisuka, ir Žemės ašis pamažu keičia padėtį. Tai vadinamoji precesija, dėl kurios kas 26000 (tiksliau: 25725) metų mūsų planetos ašis apsuka kūgį. Ateityje dėl precesijos Šiaurės pusrutulis pereis į perihelį vasaros sąlygomis. Tada mūsų pusrutulyje pasidarys vėsiau, o Pietų – šilčiau.

Žemės judėjimą aplink Saulę trikdo Mėnulis. Šis mūsų planetos palydovas yra toks didelis, kad, žvelgiant iš Visatos, Žemė atrodo kaip dviguba planeta. Ir iš tikrųjų abu šie kaimyniniai kosminiai kūnai turi bendrą masių centrą (baricentrą), esantį mūsų planetos viduje, netoli Ramiojo vandenyno dugno. Dėl abiejų kūnų savitarpio traukos Žemė, judėdama orbitoje, truputį krypuoja, nutoldama nuo taisyklingo elipsinio kelio.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.