Politinių partijų klasifikacija
Partijos būna labai įvairios, todėl klasifikacija naudinga, siekiant suvokti ir įvertinti jų reikšmę konkrečioje politinėje sistemoje, veiklos būdus. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.
Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:
1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas).
2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.
3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų partija); tai iš vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neišvengiamai iškyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdžios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų išdavyste.
Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.
Etninės – integracinės – šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didžiojoje Britanijoje šalia bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Škotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA – Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje šalia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me dešimtmetyje susikūrė trys etnoregioninės partijos: Liaudies sąjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonų sąskrydis Valonijoje ir Frankofonų Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekančius 10 metų į tris etnoregionines dalis skilo kiekviena iš stambiausių partijų: Krikščionių socialinė, Socialistinė ir Liberalioji. Indijoje rinkiminė komisija – pastoviai veikianti vyriausybinė institucija registruodama partijas, siekiančias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skiria regionines (veikiančias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinčias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas.
Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:
1) kairieji – centras – dešinieji
2) nuosaikios (moderate) – radikalios – ekstremistinės
Ispanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA – ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifašistinės rezistencijos grupė (GRAPO)
3) revoliucinės – reformistinės – konservatyvios
4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, fašistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose šalyse svyruoja nuo labai riboto (dažniausiai – viena dešinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.
Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal kiekvieną iš paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu požiūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzdžiui, kaip centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita – kaip dešinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl norint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina žinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Kaip rodo demokratinių partijų programų analizė, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika. Palyginus įvairių partijų pozicijas, išryškėja, kad pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:
1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;
2) didelis arba mažas valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką;
3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;
4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.
Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.
Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų – dažniausiai darbininkų sąjungų – pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų – socialistinė arba socialdemokratinė), kuri tarnauja politinės mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, daug dėmesio skiria darbininkų klasės politiniam švietimui. Nariai yra pagrindinis masinės partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, įš kurių sudaromas fondas partinei veiklai: švietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Kaip jau buvo atžymėta, masinės partijos atlieka demokratinės integracijos funkciją, kas buvo ypač svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparčios urbanizacijos laikotarpiu: būtent masinės darbininkų (kai kur dar denominacinės, arba religinės) partijos Vakaruose padėjo integruoti proletariatą į politinę sistemą (Kirchheimer O., 1990: 50-51). Masinės partijos – tai dažniausiai socialistų, socialdemokratų ir komunistų partijos. Tačiau šiuo klausimu tarp politologų nėra vieningos nuomonės ir daugelis jų priskiria kitas partijas, kurioms būdinga plati masinė bazė ir/arba kolektyvinė narystė (t.y. partijos nariais gali būti ne tik atskiri individai, bet ir įvairūs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupės).
Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos dažniausiai vienija autoritetingus žmones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius, galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansiškai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Narystė grynai asmeninis reikalas, organizacija – amorfiška: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliarių susirinkimų, nuolatinės veiklos, dažniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi žmonės, svarbią reikšmę joms turi strateginiai ryšiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose šalyse taip pat aukštaisiais kariškiais.
Skirtingai nuo masinių partijų, kadrinės partijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nedalyvavo integruojant mases į industrinę visuomenę ir jos politinę sistemą. Kadrinės partijos suaktyvėja tik vykstant rinkiminėms kampanijos. Programinės nuostatos ir tikslai formuluojami priešrinkiminiuose manifestuose, tačiau tiek centrinė, tiek vietinės organizacijos nebūtinai turi jas vykdyti. Kadrinės partijos yra konservatoriai ir saikingos Vakarų Europos šalių partijos, Amerikos partijos. Plečiant rinkimų teisę, kadrinės partijos, būdingos partijų evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui įgyja masinių partijų bruožų ir dabar skiriasi nuo pastarųjų ne masiškumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadrinių partijų pokariniu laikotarpiu beveik neliko.
Visaapimančios partijos (catch-all parties) turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienija tik kolektyvinius narius – profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąrašai, individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja. Būdingų visaapimančios partijos bruožų turi JAV Demokratų ir Respublikonų partijos: rinkiminės kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkėjų registracija ir fiksuojami įsipareigojimai balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tačiau tuo panašumas su kadrinėmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystės, nario mokesčio, reguliarių susirinkimų nėra, tačiau ryškiai matomas siekimas apeliuoti į visus gyventojų sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifinių grupių interesai ir prioritetai, kaip tai ypač ryškiai rodo de Gaulle’o ir jo Nacionalinės respublikinės sąjungos (Union nationale republicaine) pavyzdys. Viena iš svarbių aplinkybių, palengvinusių kvazimasinių partijų iškilimą, buvo bendra, būdinga postindustrinėms visuomenės, politinė deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga – požiūris, kad postindustrinėse visuomenėse strateginiai visuomenės atnaujinimo projektai, alternatyvūs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Tačiau ideologinis politinių partijų suartėjimas netolygu jų realiai vykdomos politikos tapatumui. Būdami valdžioje, socialdemokratai (Anglijoje – leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingą politiką: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau sumažinti nedarbą, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dėmesio skiria socialiniam aprūpinimui, antrųjų prioritetinis tikslas yra sumažinti infliaciją užimtumo ir socialinės sferos sąskaita.
Prie šio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai išaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per žiniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amžiaus vidurio. Išimtis šios tendencijos yra tos masinės partijos, kurios tradiciškai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, užtikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir Švedijos socialdemokratai).
Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų šalims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos, dažniausiai krikščionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikiškoms šalims. Šis reiškinys yra susijęs su bažnyčios ir valstybės santykių istorija. Bažnyčia visose Europos šalyse, kaip jau buvo atžymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę valdžią, o kartu ir teisę kontroliuoti švietimą bei mokslą. Protestantiškose ir stačiatikių šalyse nacionalinė bažnyčia faktiškai tapo pavaldi valstybei ir nesipriešino šiai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII amžiuje) gimtąja kalba. Katalikiškose šalyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietiško švietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė aštrius konfliktus visuomenėje ir paruošė dirvą krikščioniškų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identiškais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikščionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikraščius, žurnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.
