Egzistuoja rango instinktas, kuris labiau nei bet kas yra aukšto rango požymis; egzistuoja mėgavimasis pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos gerbimo instinktą.

Istorinis jausmas (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, “pranašavimo instinktas”, įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio pusiau barbariškumo, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, – tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų “modernias sielas” įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas – galų gale “dvasia”, kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą.

Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis “moralės mokslas” dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai “moralės mokslas” patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia gerą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, ko čia dar ilgai reikės, kas tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie moralės tipus.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo “Happy Birthday”. Hildė pasijuto nejaukiai. Paskui Sofija visus užkvietė i “filosofinį pokilį”, kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis. Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos…

Atleisk man. Nors tu ir stipriai spiri ir nuneiginėji mane, vis dėlto neišdrįstu sakyti, kad noriu Dievą pažinti taip, kaip pažįstu šitai. Juk ne tik dalykai, bet ir pats jų pažinimas, man atrodo, yra skirtingas. Pirma, linija ir rutulys ne tiek tarpusavyje skiriasi, kad nepriklausytų tam pačiam mokslui. Tačiau nė vienas geometrijos mokytojas netvirtino, kad jis moko apie Dievą. Antra, jei Dievo ir šių dalykų pažinimas būtų vienodas, tiek pat džiaugčiausi pažinęs šiuos dalykus, kiek įsivaizduoju džiaugsiąsis, pažinęs Dievą. Tačiau dabar šiuos dalykus, palyginti su Juo, taip didžiai niekinu, kad kartais man atrodo, jog, jei pažinsiu ir regėsiu Jį taip, kaip Jis gali būti regimas, visi šie dalykai išnyks iš mano pažinimo; juk jau dabar dėl meilės Jam jie vargiai ateina man į galvą.

Mokytis mąstyti: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip amatas pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, kaip tam tikro šokio… Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja lengvos dvasingumo kojos! – Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, drambloti rankos judesiai – tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi pirštų niuansams… Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, didijį Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis