Dabar matau visa, ko trokšti. Mat, kadangi manai, jog nė vienas dėl pažinimo nėra nelaimingas, ir iš čia tikėtina, kad suvokimas daro žmogų palaimingą, o palaimintas nėra nė vienas, kuris negyvena, o negyvena tas, kurio nėra, tu nori būti, gyventi ir suvokti, bet būti tam, kad gyventum, o gyventi tam, kad suvoktum. Taigi žinai, kad esi, žinai, kad gyveni, žinai, kad suvoki. Bet nori žinoti, ar visi šie dalykai bus amžinai, ar nebus jų nė vieno, ar kuris nors išliks amžinai, o kuris nors išnyks, ar galės sumažėti arba padidėti, jei išliks visi trys?

Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir – pasakykime tiesiai – jie mums negali būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš graikų nesimokom a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas, kad veiktų kaip imperatyvas, kaip “klasika”. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors graiko! Kas išmoko rašyti b e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis menininku Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa pirmuoju stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir cinikams, kurie išrado satura Menippea. Kad žavėtų Platono dialogas, ši siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle’io.

Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką,- o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, “įsidvasina”. Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti,- visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad “il faut tuer les passions”. Garsiausia formulė yra “Naujajame Testamente”, tame Kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne iš viršaus. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: “Jei tave piktina tavo akis, išlupk ją”; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. Sunaikinti aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina.

Schopenhaueris. – Schopenhaueris, paskutinis šio to vertas vokietis (jis yra ne tik vietinis “nacionalinis”, bet europietiškas reiškinys, kaip Goethe, kaip Hegelis, kaip Heinrichas Heine), psichologui yra didžiausias fenomenas: būtent kaip pikta geniali pastanga nihilistinį gyvenimo nuvertinimą pagrįsti kaip tik priešingais dalykais – didžia “valios gyventi” savitaiga, gyvenimu trykštančiais pavidalais. Meną, heroizmą, genijų, grožį, didžią užuojautą, pažinimą, tiesos valią, tragediją jis paeiliui interpretavo kaip “valios neigimo” arba poreikio ją neigti padarinius,- didžiausia psichologinė falsifikacija (išskyrus krikščionybę), kokia tik žinoma istorijoje. Geriau įsižiūrėjus, jis yra tik krikščioniškosios interpretacijos įpėdinis: skirtumas tėra tas, kad tai, ką atmetė krikščionybė, t.y. didžiuosius žmonijos kultūros faktus, jis siekė pateisinti krikščionybės požiūriu, t.y, nihilistiškai (būtent kaip “išganymo” būdus, kaip pradines “išganymo” formas, kaip “išganymo” poreikio stimulantia 43 …).

Ir bėgo vis Zaratustra ir bėgo, ir nieko jis daugiau nebesutiko; jis buvo vienas vienutėlis, ir tik save atrasdavo jis vėlei, ir mėgavos, ir siurbė jis vienatvę savo ir mąstė apie tai, kas gera,- nemaža valandų ilgiausių. Bet kai vidurdienis atėjo, ir saulė tiesiai virš galvos spindėjo, pamatė jis prie kelio seną, kreivą ir gumbuotą medį, kurį karščiausia meile vynuogienojas apsikabinęs buvo, ir nuo savęs paties tas medis pasislėpęs jautės: ant jo daugybė vynuogių gelsvų kabėjo, viliojusių keleivio akį. Tada Zaratustra panoro sau troškulį truputį numalšinti ir uogų kekę nusiskinti; bet kai jis ranką jau ištiesęs buvo, užsigeidė jis dar labiau truputį kitko: po šiuo medžiu atgult – paties vidurdienio metu – ir pamiegoti. Kaip sakė, taip jis ir padarė; ir vos išsitiesė ant žemės, margos žolės tyloj ir paslaptybėj, tuoj pat ir troškulį pamiršo ir į miegų pasaulį pasinėrė. Nes Zaratustros patarlė štai šitaip sako: “Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis.” Bet akys liko jo atmerktos: atsižiūrėt ir atsidžiaugt jos negalėjo, kaip tas vynuogienojas medį myli.

Sapne, rytiniame sapne paskutiniajam, jaučiu, kad stoviu aš ant prieškalnės didžiulės,- anoj pasaulio pusėj, laikau sau rankoj svarstykles – pasaulį svarstinėju. Kaip gaila, kad per greit aušra atėjo: žara rytinė, pavyduolė toji,- iš miego ji mane prišildė! Pavydi ji man visuomet apyaušrio sapnų kaitriųjų. Pasaulį tas tik išmatuot galėtų, kas laiko turi, pasvert galėtų jų svėrėjas geras, pasiekt pajėgtų jų sparnai galingi, mįsles atspėti sugebėtų, kas mėgsta dieviškas mįsles įminti,- štai tokį mūs pasaulį esant nustatė sapnas mano:- Tas sapnas mano, tas drąsus jūreivis, pusiau jis laivas ir pusiau jis vėtra, tylutis kaip drugelis, nerimastingas tarsi sakalas taurusis: iš kur jis laika ir kantrybės šiandien ėmė – svarstyt pasaulį! Gal išmintis mana slapčiom jį įkalbėjo” dienos manoji išmintis – ta pašaipūnė, kuri visus “begalinius pasaulius” per dantį traukia?

Kai vieną kartą aš miegojau, priėjusi avis vainiką, nupintą iš gebenės, man nuo galvos kramsnoti ėmė,- ir ėsdama kalbėjo: “Zaratustra jau nebe mokslo vyras.” Išdrožė taip ir, nosį išdidžiai užrietus, ji sau nuėjo. Man vaikas matęs apie tai pasakė. Kaip miela čia gulėti, kur žaidžia tik vaikai, prie mūro sienos, jau baigiančios sugriūti, kur tiek dagių ir raudonų aguonų! Esu dar mokslo vyras vaikams, dagiams ir raudonoms aguonoms. Jie nekalti visi yra, net jeigu jie ir pyksta. Tačiau avims aš nebesu jau toks: likimas mano šitaip lemia – palaimintas jisai tebūna! Nes kas teisybė, tai teisybė: aš išvykau iš tos buveinės, šulai, kur mokslo įsikūrę, ir netgi užtrenkiau duris kaip reikiant. Per daug ilgai siela manoji sėdėjo alkana prie jųjų stalo; aš taip, kaip jie, nesu išmokęs pažint tiesos, lyg riešutus gliaudyti.

Kuomet Zaratustra tam miestui, kuriam širdis jo prielankumą jautė ir vardas jo “Žalmargė karvė” buvo, sudie pasakė, jam sekė iš paskos daugybė tų, kas mokytiniais jo save vadino, ir jie sudarė jo palydą. Taip žengdami jie kryžkelę priėjo: tada Zaratustra pasakė, jog jis dabar jau vienas eit norėtų; jis mėgo visad vaikščiot vienas. O mokytiniai jo – prisiminimui jam dar lazdą dovanojo, kurios auksinę rankeną dabino aplinkui saulę susirangiusi gyvatė. Zaratustra lazda šia džiaugės ir, jąja pasirėmęs, paskui štai taip į juos prakalbo: Ar galit jūs man pasakyti, kaip auksas iš visų didžiausią vertę gavo? Ogi todėl, kad retas jis ir nenaudingas, kad šviečia jis ir švelniai blizga; jį visad lengva dovanoti. Tiktai kaip simbolis dorybės didžiausios iš visų verte didžiausia auksas tapo. Ir to, kas dovanoja jį, tarytum auksas akys blizga; Ir aukso blizgesys sudaro taiką tarp Saulės ir Mėnulio.

Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega. “Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji”,- taip kalba akys šitos. Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo! Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai. Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!