| | | |

Šilalė

Šilalės dvaras vienas iš seniausių ir ilgiausiai žemaičių Ginetavičių Pilsudskių giminei priklausiusių dvarų. XVI a. Šilalė – Orvydų vel Orvydavičių valdos. 1712 m. dalis Šilalės buvo Jurgio Valavičiaus žinioje. Šis tą dalį pardavė Ferdinandui Ignacui Pilsudskiui (apie 1670-1719). Antrąją Šilalės dalį F. I. Pilsudskiui padovanojo jo sesuo Emercjana. Be to, jis turėjo nemažai žemių Viešvienų ir Telšių pavietuose. Po jo Šilalę paveldėjo sūnus Liudvikas ir šias žemes pardavė broliui Pranciškui (1713-1791). Pranciškus dar nusipirko Aukštuosius Gelgaudiškius, Putvius, keletą kitų dvarų ir taip žymiai išplėtė savo valdas. 1790 m. jis valdė Šilalę, Viešvėnus, Laukuvą. Jam priklausė keturi valsčiai, septyni palivarkai, 41 kaimas ir dvi akalicos.

| | | |

Grinkiškės

Grinkiškės dvaro rūmai stovėjo prie Šušvės upės, netoli kelio Baisogala-Raseiniai. Beveik penkis šimtmečius Grinkiškes valdė Bialozorų giminė. Iš archyvo, kuris Grinkiškės dvare buvo saugomas iki I-ojo pasaulinio karo, sužinota, kad jau 1454 metais Grinkiškės buvo Bialozorų giminės atstovo, kurio pravardė Mantvydas, nuosavybė. Bialozorų giminės atstovai Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime buvo gana įtakingi, užimdavo svarbius valstybinius postus. Pirmuoju Grinkiškių dvarininku laikomas Voicekas Mantvydas-Bialozoras. Grinkiškį valdė ir jo sūnus LDK saugotojas, deputatų rūmų maršalka Jonas Mantvydas Bialozoras. Paskutinysis iš Bialozorų, kuris valdė Grinkiškes, – Tadeušas Izidorius Martynas Mantvydas-Bialozoras (1884 07 28-1927 09 06). Jis buvo bevaikis. Kitas šios giminės atstovas Stanislovas Mantvydas-Bialozoras vaikų taip pat neturėjo.

| | | |

Šaukėnai

Išlikę Šaukėnų dvaro pastatai, tikriausiai, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Seniausioje dvaro centrinio pastato dalyje buvo nedidelis vieno aukšto, plataus stačiakampio formos pastatas. Pagrindinis namo akcentas – įstiklinta veranda. Spėjama, kad iš pradžių dvare buvo 8 dideli kambariai, išsidėstę iš abiejų priemenės pusių. Šie kambariai buvo tiek reprezentaciniai, tiek gyvenamieji, o atvykę svečiai būdavo apgyvendinami mūriniame rūmų fligelyje. Tikriausiai XIX a. pabaigoje prie šoninio fasado buvo pastatytas dviejų aukštų bokštas, o 1905 m. – bokšto mūrinis sparnas. Visuose kambariuose interjeras buvo kuklūs. Čia stovėjo raudonmedžio baldų komplektas, buvo žymių dailininkų sukurtų paveikslų kopijų. Apie rūmus augo 15 ha dydžio parkas.

| | | |

Gaurė

Miestelis įsikūręs pusiaukelėje tarp Batakių ir Tauragės, ant aukšto Šešuvės upelio kairiojo kranto. XVIII a. ši gyvenvietė buvo valsčiaus centras. 1773 m. pastatyta Šv. Mykolo Archangelo katalikų bažnyčia, garsėjusi savo liaudiškojo baroko stiliaus altoriais ir puošyba. Bažnyčia sudegė 1970 m. Nuo seno šios apylinkės žinomos savo nagingais amatininkais. Plačiai sklido garsas ir apie Gaurės dvarą.

| | | |

Paminėtas Kalniškės partizanų mūšis

Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus – beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose… Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos – Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų – keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių – šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.

| | |

Lietuva vokiečių okupacijos metais

Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvos aktyvistų frontu ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas – keršyti komunistams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo pareigūnus, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje jiems pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus tremtinius. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugojančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 – iosios vakare mieste šeimininkavo parttizanai. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 dieną. Sukilime Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.

| | | |

Juozo Šomkos-Čerčilio žūties penkiasdešimtmetį minint (1912–1953)

Juozas Šomka-Čerčilis gimė Panevėžio raj. Žaliapurvėlių kaime (tarp Skaitsgirių ir Spyrakių). Tėvai, mažažemiai valstiečiai, augino du sūnus ir dukterį. Vėliau šeima persikėlė į Bernatonių kaimą. Vaikystė – kaip visų kaimo vaikų: piemenavimas, pradinė mokykla. Vėliau įstoja į Kauno policijos mokyklą. Ją baigęs, iš pradžių dirba policininku Kaune, vėliau pasiųstas į Vilniaus kraštą. Ten teko dalyvauti kovose su raudonaisiais partizanais, lenkų “Armijos Krajovos” daliniais. 1944 m., artėjant frontui, grįžo į tėviškę – Bernatonis. Jau pirmąjį okupacijos rudenį suorganizavo partizanų būrį iš besislapstančių nuo tarybinės armijos jaunų vyrų, pasiryžusių kovoti su okupantais. Būrys buvo dislokuotas Bernatonių-Lynonių miškuose. Greitai būrys įsiliejo į Žaliosios girios partizanų rinktinę, kuriai vadovavo leitenantas, slapyvardžiu Petraitis. Partizanų eilėse J.Šomka, slapyvardžiu Čerčilis, išbuvo iki 1953 m. rudens. Spėjama, kad žuvo spalio arba lapkričio mėnesiais. Trumpos biografijos žinios slepia ilgą, sudėtingą partizano kovos kelią, be galo stiprią, taurią asmenybę.

| | |

Senovės Rytų tautų pasiekimai

Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civ. randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos. Pvz: nagrinėjant Indo civ. matyti kad buvo sukurta nepakartojama kultūra, vėliau perduota aplinkiniams kraštams, archeologai įrodė, kad jais 3 tūkst. pr. Kr. “Mirusiųjų kalvų” ir Harapos miestų žmonės buvo daug ko pasiekę: taisyklingas gatvių išplanavimas, kelių aukštų namai, kanalizacijos sistema, raštas, biurokratijos požymiai, veikia valdininkų sistema, jie turi savo antspaudus, dideli žemdirbystės, gyvulininkystės amatų pasiekimai (augino medvilnę, kviečius, buivolus, darbo įrankiai, keramika), vykdo dideles keliones, stato laivus. Harapos civ. sunaikina ateiviai arijai, jie tobulina tai kas jau buvo sukurta ankstesnių gyventojų.

| | |

Apie Graikus

Jų pasiekimai: Graikų teatras – suaugusių mokykla, auklėjimo įstaiga. Olimpinės žaidynės – 776 pr. Kr. skirtos dieno Dioniso garbei pagoniška šventė, kai nutraukiami karai, ji tęsiasi ir dabar. Architektūra – šventyklos dievams, skulptūros Skulptoriai mokėjo perduoti jausmus. Amfiteatras – architektūrinis paminklas (labai gera akustika), hipodromai. Filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Istorija – istorijos tėvas Herodas. Religija – politeisinė, jos pavyzdžiu sekė kitos šalys. Antropomorfizmas – dievų sužmoginimas. Politikos mokslas – demokratijos pradžia (Atėnai). Valdžia buvo išskirta V a. pr. Kr. Sparta – karybos menas, karo technika. Karai su Persija, Makedonija. Literatūra (Sofoklis), matematika (Pitagoras), geometrija (Eukritas)

| | |

Apie Romėnus

Romos imp. pajungė kraštus, tautas vienai centrinei valdžiai. Ji bent trumpam laikui įgyvendino visų svajonę pax romaną (pasaulinę taiką). Kas laidavo romėnams karines pergales? 1. Jie visada sugebėdavo atsisakyti savo papročių ir tradicijų, jei tik matydavo, kad kažką geresnio galime perimti iš priešų. 2. Priešai buvo silpni, susiskaldę. Tik savo istorijos pradžioje romėnai kovojo su lygiaverčiais priešais (Galais, Etruskais, Lotynais). 5a. pr. Kr. kariaudami su etruskais jie perima iš jų pagrindinius dievus Junoną ir Jupiterį.