| | |

Fašizmas

Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti -totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.

| | |

A. Vijūkas – Kojalavičius “Lietuvos istorija”

366 metai. Valentinas I nubloškė herulių, gepidų, alanų kariaunas prie Reino – Sigambrų žemėn. Pro pralaimėjimo herulų Litalanas pasiūlė trauktis. Pasitraukė Prūsijon, po pralaimėjimo buvo gėdinga traukti namo. Likę be geriausių karių iš senų gyvenimo vietų kartu patraukė likę gyventojai. Krašte kyla sumaištis (Prūsijoje). Vaidevutis įveda monarchiją – vieną valdovą (pagal bičių pavyzdį) ir visuotines taisykles. Vaidevutis – pasiskelbia vyriausiu žyniu ir įveda titulą Krivių Krivaitis. Svarbiausia šventovė Romuvoje (vėliau Šventakirvis). Karalystę paveldi sūnūs Litalanas arba Litvanas (vyriausias sūnus) (apie kitus sūnus nėra duomenų)

| | | |

Aurelija Malinauskaitė “Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio žvelgaičio rinktinės”

Ginkluoto pasipriešinimo metais (1944–1953) Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje kovojo dvi partizanų karinės formuotės – Lietuvos Žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio. Kaip ir visos kitos partizanų rinktinės, jos veikė teritoriniu principu. Vykstant partizaniniam karui, ypač jo pradžioje, kai partizanų junginiai tik kūrėsi ir centralizavosi, taip pat karo pabaigoje, kai juos persekiojo ir naikino represinės struktūros, rinktinių teritorijų ribos nuolat kito. Kiekviena rinktinė turėjo savo vadovybę, štabą ir veikė subordinacijos principu. Jas sudarydavo batalionai arba kuopos, o nuo 1948 m. – keli (paprastai – trys) rajonai, 1949 m. pavadinti tėvūnijomis. Pagal LLA (Lietuvos laisvės armijos) programinius nuostatus, rinktinės turėjo veikti apskrities teritorijoje. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė veikė 1945 m. įkurtoje Joniškio apskrityje, Lietuvos Žalioji rinktinė – Šiaulių apskrityje bei su ja besiribojančiuose Panevėžio apskrities valsčiuose, o nuo 1947 m. spalio mėn. – naujai sudarytoje Radviliškio apskrityje. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje, mažėjant partizanų, rinktinių veiklos teritorijos didėjo. Keitėsi ir rinktinių pavadinimai. Pavyzdžiui, Genio rinktinė imta vadinti Voverės, vėliau – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Lietuvos Žalioji rinktinė iš pradžių buvo vadinama Žaliąja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti rinktinių istoriografiją, išanalizuoti ir palyginti jų veiklą per tris partizaninio karo etapus.