Atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų. Turi pagrindines, gerai išsivysto šoninės šaknys. Išauga iki 30-40 m aukščio, gyvena 350 – 400 metų. Spygliai ant šakos išbūna 2 – 3 metus. Turi siaurus, ilgus spyglius, iš viršaus juos dengia standi odelė. Pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Eglė – ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, drėgnoje dirvoje. Pagrindinės šaknys išsivysčiusios prastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Gyvena 250 metų, užauga 40 metrų. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5-7 metus. Kiti spygliuočiai: kėnis, maumedis, kedras, kadagys, kukmedis.

Paparčiai – daugiamečiai žoliniai augalai. Jie auga drėgnose, ūksmingose vietose, daugiausiai miško priedangoje ir drėgnuose grioviuose. Paparčiai turi stiebus, lapus, šaknis, šakniastiebį. Iš šakniastiebio auga pridėtinės šaknys ir lapai si ilgais lapkočiais. Apatinėje lapo pusėje galima pamatyti smulkių rudų kauburėlių. Juose bręsta sporos. Subrendusios sporos išbyra. Iš sudygusios paparčio sporos išsivysto maža žalia plokštelė (polaiškis). Apatinėje polaiškio dalyje susidaro vyriškos gametos – spermatozoidai ir moteriškos gametos – kiaušialąstės. Polaiškis sulaiko rasos arba lietaus vandens lašelius. Spermatozoidai vendeniu priplaukia prie kiaušialąsčių ir jas apvaisina. Iš zigotos išsivysto gemalas. Taip pat dauginasi asiūkliai ir pataisai. Asiūkliai – daugiamečiai žoliniai augalai. Turi ilgus šakotus šakniastiebius, žiemojančius dirvožemyje.

Durpinės samanos (pvz – kiminai) kiminai neturi rizoidų. Stiebas ir šakelės tankiai apaugusios smulkiais šviesiai žaliais lapeliais. Kiekvieną lapelį sudaro dvejopų ląstelių sluoksnis (gyvos ir negyvos). Negyvos ląstelės gali siurbti ir ilgai išlaikyti vandenį, po truputį jį atiduodamos gyvoms ląstelėms. Kiminai gali augti miško priedangoje tarp gegužlinių. Dauginasi sporomis. jos susidaro mažose dėžutėse, viršutinių šakelių viršūnėse. Kiminai išskiria medžiagas, kurios neleidžia vystytis bakterijoms.

Rudadumbliai ir raudondumbliai gyvena jūrose ir vandenynuose. (pvz.: radadumblis – laminarija). Atrodo kaip gniužulas, prisitvirtina prie akmenų arba povandeninių uolų panašiomis į šaknis išaugomis – rizoidais. Nuo rizoidų į viršų eina neplati cilindriška iki 50 cm ilgio dalis – stiebelis. Ant stiebelio auga susiskaidžiusio arba ištisinio lapo formos lakštas, kurio ilgis iki 5.5 m. gyvena tik palyginti negiliose vietose, kur yra pakankamai saulės šviesos. Raudondumbliai auga giliuose vandenyse. Dumbliai neturi šaknų, stiebų, lapų, žiedų, vaisių ir sėklų. Daugumas rudadumblių ir raudondumblių dauginasi sporomis. Jūros dumbliai vartojami chemijos pramonėje. Jais šeriami gyvuliai, vartojami kaip trąša.

Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais – zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Usilieja skirtingų siūlų ląstelių gametos. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstles – sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.