| | |

Legendiniai lobiai, kurie kol kas nerasti

Apytikriais mokslininkų paskaičiavimais, šiuo metu Žemėje paslėpta, užtvindyta, atsidūrę po griuvėsiais ar tiesiog užmiršta vertybių daugiau nei už 900 milijardų dolerių! Lobių medžiotojams dar yra ko ieškoti. Legendiniai lobiai, kurių kol kas niekas nerado, didžiausias pastarųjų metų galvosūkis tiems, kurie pradeda paieškas… Inkų lobiai. Jau daugiau kaip keturis amžius visuose buvusios inkų imperijos kampeliuose – senosiose Peru kasyklose ir plynaukštėse, apleistose uolose ir Andų kalnų papėdėse – kasinėja lobių ieškotojai. Legenda pasakoja, kad, norėdamas išvaduoti iš ispanų nelaisvės inkų imperatorių Ataualpą, konkistadoras Pisaro pareikalavo didžiulės išpirkos: per du mėnesius auksu užpildyti kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Ataualpas. O tai turėjo būti nei daugiau nei mažiau, beveik 50 kubinių metrų aukso! Inkai pradėjo rinkti savo brangenybes – brangiojo metalo kalnas augo, tačiau, atėjus sutartam laikui, patalpa taip ir nebuvo užpildyta. Nors Ataualpas tikino Pisarą, jog neilgai liko laukti, vis dėlto jis buvo nužudytas. Kai inkai sužinojo apie imperatoriaus mirtį, kelyje jau buvo vienuolika tūkstančių lamų, pakrautų auksu… Makenos auksas. Manoma, jog prie Baltojo kalno, plytinčio netoli Kenabo miesto Amerikos Jutos valstijoje, yra užslėptas kanjonas, iki pat viršaus užpildytas pirmųjų ispanų kolonistų prarastų kasyklų auksu. Šios paslaptingos slaptavietės jau daugiau kaip 450 metų niekas negali aptikti, o lobiai įvertinti 10 milijardų dolerių.

| | |

Vilniaus lobiai

1930 metais Vilniuje netikėtai krito sidabro kainos. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Povilas Karazija, dirbęs Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėju ir numizmatu (jis – aukščiau cituotų ištraukų autorius ir tų įvykių liudininkas), įtarė, kad sidabras bus atpigęs dėl minėto ūkininko lauke aptikto labai vertingo radinio, kurio dalis jau spėjo patekti į vertelgų rankas: „…Pavasarį kai kuriems Vilniaus senybių mėgėjams, ypač numizmatikams, vienas kitas „pristatinėtojas” pradėjo siūlinėti pirktis sidabrinių lazdučių, iš kurių nusimanantiems ne sunku buvo pažinti senovės kapos (rubliai, grivnos, ilgieji). Ne ilgai trukus pas du Vilniaus pirkliu atsirado tų lazdučių gan didelis skaičius…”. P. Karazija nedelsdamas nuvyko į lobio radimo vietą. Įbrukęs tris auksinus avižų lauko savininkui sužinojo, kad ūkininko šeimos nariai tikrai rado sidabrinių „lazdučių”, jau spėjo jas išsidalinti ir net slepia vienas nuo kito. Ūkininkas pareiškė lobio neparduosiąs, geriau iš radinių pasidirbinsiąs sidabrinių šaukštų. O šeimininkė, įspausta į kampą, galų gale prisipažino savąją dalį jau pardavusi, „daugumą vienam Vilniaus pirkliui, kuris davęs dalį pinigais, dalį vekseliais”. Povilas Karazija susirūpino. „Pargrįžus iš šios kelionės pasirodė būtinai reikalinga lobis gelbėti, kad jis nepražūtų mokslui. Bet kaip? Pranešti valdžiai, kad jį sukonfiskuotų, ūmai viską surinkdama?

| | |

Rimšės krašto lobiai: legendos ir tikrovė

Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tiktai gyventojams, bet ir jų turtui. Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė. Patikėjus žemei savo turtą, o karams ir epidemijoms nusinešus paslėptų vertybių šeimininkus, gimdavo dar vienas lobis. Patirtis rodo, kad dauguma mūsų šalyje randamų lobių priskiriami sunkmečių periodui – karų su Švedija ir Šiaurės karo laikotarpiui. Renkant kraštotyrinę medžiagą, Rimšės ir Dūkšto apylinkėse užrašiau keliolika pasakojimų apie paslėptus lobius bei “degančius pinigus” (pastarieji pasakojimai labiau būdingi Dūkšto kraštui). Daugelis pasakojimų yra tiktai kažkada buvusių padavimų nuotrupos, konstatuojant tiktai patį faktą, jog tam tikroje vietoje yra užkasti ar kitokiu būdu paslėpti lobiai. Įdomesni pasakojimai susiję su dvasiomis, piktosiomis jėgomis, slepiančiomis ir saugančiomis paslėptus lobius. Deja tai jau beveik prarasta mūsų krašto tautosakinio palikimo dalis. Paminėsiu keletą vietų, kuriose pasak senųjų vietos gyventojų yra glūdi iki šiol nerasti lobiai. Vilkuočių kaimas. “Pro kaimą kadaise ėjęs kelias. Tolėliau nuo kaimo buvęs nutiestas sukastu stačiu pylimu, vadinamu “Kauprės”.

| |

Pakalnės gyvenvietė

Gyvenvietė Birutės kalno papėdėje įsikūrė nedidelėje 20-30 m pločio terasoje tarrp kalno šlaito ir jūros paplūdimio . Gyventa buvo pietinėje ir pietvakarinėje kalno papėdės dalyje. Ši gyvenvietė buvo visai nedidelė – ji užėmė apie 3000 m2 plotą. Gyvenvietė buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išliko. Kultūrinis klodas čia siekia 1,5 m ir yra nevienalytis, jis atrodo tarsi sluoksniuotas net iš keliolikos sliuoksniukų pyragas. Septynis sluoksniukus sudarė anglys, juoda žemė, akmenukai, puodų šukės – buvusių statinių pėdsakai, o vieną nuo kito juos atskyrė įvairaus storio smėlio tarpsluoksniukai. Gyvenvietėje buvo gyventa ilgai, ir kiekvienas atskiras sluoksniukas, dar vadinamas horizontu, slėpė vis kitokių namų liekanas ir kitokius radinius. Tie sluoksniukai buvo nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio. Atsargiai nuėmus sluoksniuką po sluoksniuko, aprašiu radinius ir nubraižius menkus pastatų pėdsakus, šį tą sužinojome apie tai kaip gyveno čia žmonės. Birutės kalno gyvenvietėje seniausi sluoksniai yra išlikę blogiausiai. Juos sunaikino vėlesni pastatai. Seniausias sluoksniukas, vadinamas šeštuoju apstatymo horizontu, yra datuojamas IX – X amžiais, tačiau retkarčiais randamos lengvai brūkšniuotos puodų šukės yra dar senesnės.

| |

Birutės kalno įtvirtinimai

Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 1425 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra laikomas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. S. Daukantas taip rašė: “ regis jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausančiam, kur eisi, atsakyti: “į Birutę kūlių krauti”. Kai kada teigiama, tuo tikėjo ir vietos gyvenvojai, kad kunigaikštienė Birutė yra palaidota , kaip tik ten, kur stovi koplyčia. Beje, dar kitas Birutės kalnelis yra žinomas netoli Kretingalės. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia. Birutės kalnas – reliktinė kopa, dfabar stūkso apie 150 m nuo jūros kranto. Iš šiaurės ir pietų prie kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai, nemažos kopos yra supustytos ir rytinėje kalno pašlaitėje. Apie 40×20 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės – pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur sdabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai.

| |

Kuršių senovinė gyvenvietė

Gyvenvietės pietinėje miesto dalyje, kur žmonės apsigyveno dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime, užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų – rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimąnuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250-400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė. Smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5 1 m gylyje. Dar prie pusę amžiaus čia yra stovėję pastati – jų dėmės matosi iš oro. Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant. Tyrinėtuose šurfuose ir perkasose gyvenvietės pakraščiuose sutvirtinimų žymių nebuvo rasta. Dabartinių kasinėjimų duomenimis gyvenvietė nebuvo vienodai tankiai apastatyta – mat patirta, kad net iki 1 m storio to paties laikotarpio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis yra vakariniame ir rytiniame krašte, o gyvenvietės viduryje aptikti tik labai ploni paviršiniai sluoksneliai ir nebuvo jokių statinių pėdsakų.

| |

Palanga – kurortas, pasienio ir pajūrio miestas

Paskutiniųjų dešimtmečių archeologiniai tyrimai parodė, kad Palangos apylinkėse žmonės galėjo pradėti lankytis jau mezolito, viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu. Narvos kultūros laikotarpiu (apie 2500 metų prieš Kristų) čia jau buvo gana palankios sąlygos apsistoti ir ilgesniam laikui. Anot archeologo Vlado Žulkaus, viduramžius galima laikyti Palangos „aukso amžiumi“. Palangos senovinių gyvenviečių tyrinėjimai buvo pradėti 1958 m. vadovaujant P. Kulikauskui. Nuo 1976 m. juos tęsė V. Žulkaus vadovaujami archeologai. Jie vyko ir 1978, 1982, 1983, 1987-1991, 1993 m. Leidinyje „Palangos viduramžių gyvenvietės nurodoma (cituojame pastraipų fragmentus), kad „Palangos senovinio komplekso tyrinėjimai buvo ištisa nedidelių atradimų virtinė. Iš pradžių buvo manyta, jog vikingų laikų Palanga tilpo Birutės kalno – senovinės pagoniškojo kulto vietos – papėdės gyvenvietėje. Vėliau buvo rasta dar viena didelį plotą užimanti senovinė gyvenvietė, pavadinta Pietine, po to atkasti ne tik kapai, bet ir kultūriniai sluoksniai Žemaičių kalnelyje, pagaliau, po ilgų ieškojimų, atrasta dar viena gyvenvietė prie Roužės upelio. Taigi iš vienos nedidelės Birutės kalno papėdės gyvenvietės Palanga „išaugo“ į didelį keturių gyvenviečių kompleksą. Kiek jų yra buvę iš tikrųjų ir kiek išliko, galime sužinoti tik toliau žvalgydami ir kasinėdami Palangą.

| |

Palangos kraštovaizdis vikingų laikais

Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai kasiniai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Palanga prieš tūkstantį metų atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami, palyginti, neseni, tik XVII – XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė kaip vandenin prapuolusi. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten kur anksčiau buvo žemumos ir pelkės šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI – XVII a. pradžios kultūriniai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Net per 1 km nuo jūros, terasoje į rytus nuo senojo hipodromo, yra suneštas iki 1,5 m storio smėlio sluoksnis. Šiaurinėje Palangos dalyje, kasinėjant Naglio kalno ir į rytus nuo jo buvusio ežerėlio aplinką, smėlis rastas supustytas virš XV – XVI a. paviršių. Buvusioje paežerės lygumoje, apie 1 km nuo jūros kranto, šiandien stūkso net keletos metrų aukščio smėlio kopos.

| |

Vladas Žulkus “Palangos praeities paminklų tyrinėjimas”

Iki mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio Palangoje archeologinių paminklai nebuvo tyrinėti, nors apie juos ar atskirus Palangoje ir jos apylinkėse randamus senovinius daiktus buvo žinoma. Dar L. Jucevičius XIX a. viduryje mini didelius “kareivių kapus” Palangos apylinkėse, o ir pačioje Palangoje jis, atrodo, rado supiltus senovės kapus – bene bus tai tariami kapai kopose į rytus nuo Naglio kalno arba kapai Baltijos aikštėje? Apie radinius iš Baltijos aikštės 1870 m. rašė kunigas Barkauskas: “1858 m. pildami bulbes į rusį Palangėnai atkasė kasžin kokią jūdmeną, <...> kuri tai buvo rudis, apdengianti pavidalą ieties ar bardisziaus, toliaus-gi žiurinėdami atrado tris bronzinius piningus, apvalius; vienas isz tu piningu gerai iszsilaikė ir turėjo ant vienos pusės antraszą Oratio, o ant kitos buvo paveikslas ir vardas Antonino Pijaus; kitu du piningu jau buvo labai nu laiko nusidėvėjusiu, vienas turėjo antraszą Septimus Severus, o ant antro beveik kelios raidės bebuvo pažimios;”. Tas monetas iš kažkokio tai žmogaus norėjo atpirkti kunigas, bet nesuderėjus dėl kainos, Palangoje rastos senienos iškeliavo į Lenkiją.

| |

Dėl Palangos vardo kilmės

Vienareikšmio atsakymo į klausimą, iš kur kilo Palangos vardas, nėra. Galime pateikti tik keletą Palangos vardo kilmės versijų. XIX a. istorko Teodoro Narbuto nuomone, vardas Palanga reiškia “prie uosto”. M. Balinskis priėjo išvados, jog šis vietovardis kilęs nuo žodžio “langas” . Artimi pastarajam yra populiarūs Palangos vardų aiškinimai tariant, kad čia “kadaise bangos skalavusios namų palanges” ir panašūs. Kalbininkai yra linkę sieti Palangos vardą su upėvardžiais. Vietovardis Palanga yra žinomas Latvijoje ties upeliu Vanga netoli Ožputės. Upeliai Palanga ir Palangalis teka Endrijavo apylinkėse. Su Palangos vardu gali būti siejami ir upėvardžiai Alanga ir Langa. Upelis Alanga yra Jūros dešinysisi intakas, ten yra buvęs ir to paties vardo kaimas. Upėvardžių su šaknimi lang yra nemažai Lietuvoje ir daug Latvijoje – Langa, Langabalis, Langaraistis, Langaspurvs ir kiti. Jau minėto upelio Palanga vardas baltų kalbose yra siejamas su pala, palas (pelkės, tyrumai, žemumos, balos) ir laikomas labai archaišku. Pripažįstama, jog vandenvardžiai su šaknimi lang yra kuršiškos kilmės.