Michalonas Lietuvis ir jo veikalas “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”

Mykolo Lietuvio memuarai, parašyti XVI amžiaus viduryje, labai retas ir vertingas kultūros istorijos paminklas. Juos 1615 metais Bazely išspausdino Šveicarijos profesorius J.Graseris.
Lietuvių raštija nuo XIV amžiaus iki pat Liublino unijos daugiausia yra anoniminė. Tad ir traktato “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” autorius nuslėpė tikrąjį savo vardą ir mums yra žinomas kaip Mykolas Lietuvis.
Ilgą laiką istorikai manė, kad tikrasis autoriaus vardas buvo Mykolas Tiškevičius. Pirmas šią hipotezę 1929 metais iškėlė žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus politikos tyrinėtojas Matvejus Liubavskis. Straipsnyje “Kas buvo Mykolas Lietuvis” Liubavskis pateikia tokius savo hipotezės įrodymus. Mykolas Lietuvis savo veikale užsimina apie tai, kad chano Sahib-Girėjaus laikais (tai yra 1533-51 metais) buvęs Kryme. Tad Liubavskis remiantis šia informacija sutapatina Mykolą Lietuvį su ponu Mykolu Tiškevičiumi, kuris buvo Lietuvos pasiuntinys Kryme 1538-1539 metais.

Liubavskis manė, kad lotyniškas žodis Michalo reiškė vardą, tačiau filologinė šio žodžio analizė verčia mąstyti kitaip, nes XVI amžiuje tokia žodžio forma nebuvo vartojama vardo rašyme. Tai buvo esminė Liubavskio klaida: vietoj to, kad remiantis pačiu veikalu, nustatyti akivaizdžius autoriaus bruožus, jis pasirinko tik vieną nuorodą – Mykolo vardą – ir tvirtino, kad tai yra tikrasis anoniminio autoriaus vardas. Dėl šių priežasčių jo išvadas reikia pripažinti nepakankamomis, o Mykolo Tiškevičiaus autorystę – neįrodytą.

Kitu keliu nuėjo lenkų istorikas Ježis Ochmanskis. Jis pirmiausia stengėsi nustatyti autoriaus bruožus ir tik paskui pagal detales sukurti pilną portretą.

Visu pirma Mykolas Lietuvis 5-tame veikalo fragmente prisipažįsta esąs lietuvis. Dar jis užsimena, kad yra katalikas, o Mykolas Tiškevičius nebuvo nei lietuvis, nei tuo labiau katalikas.

Žodžiu, Ochmanskis pateikia tikrai labai daug įdomių tyrinėjimų ir įrodymų, apie kuriuos aš nekalbėsiu smulkiai.

Šis traktatas buvo parašytas kaip tik Renesanso pradžios Lietuvoje laikais. Ir pačiame kūrinyje labai jaučiasi renesansinės autoriaus nuotaikos.
Veikale “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” Mykolas Lietuvis labai smarkiai sukritikavo savo tėvynainių elgesį. Anot Vaclovo Mikalojaičio, svarbiausios lietuvių ydos — tai prabangos troškimas, girtavimas, vagystės, plėšikavimas ir žmogžudystės. Jis tvirtino, kad teisme vyrauja korupcija ir paralyžius, didelis juridinių paslaugų brangumas neleidžia neturtingam nuskriaustajam surasti teisybės, girtuokliai teisėjai daro, ką nori, o liudininkai, iš kurių nereikalaujama duoti priesaikos, paprastai meluoja. Lietuvoje nėra laisvi net tos pačios tautybės ir to paties tikėjimo žmonės.
Netinkamai paskirstyti mokesčiai — jie renkami nuo žmogaus, o reikėtų išmatuoti dvarus ir laukus ir mokėti priklausomai nuo turimos žemės. Pernelyg laisvi moterų papročiai, jos vilki beveik kaip vyrai. [Čia, sakyčiau, visgi yra ne renesansinis, o la-biau senamadiškas požiūris] Nepaslanki ir godi valstybinė administracija. Vienas žmogus gali užimti ir dešimtį pareigų ir tuo kenkti kitiems — visa tai vyksta tuomet, kai griūva pilys ir šaliai yra iškilusi karo grėsmė. Piktina ir dvasininkų papročiai: geidulių pilni kunigai linksminasi, išlaiko suguloves, apleidžia savo tarnavimo Dievui pareigas, dar nesubrendę stoja į dvasininkų luomą, geidžia turtingų dvarų ir kelių parapijų iš karto, negyvena prie bažnyčios, o pačias šventoves išnuomoja. Dėl šių priežasčių Dievo avelių tikėjimas nėra tvirtas, silpsta ir nyksta meilė Dievui.

Smarkios Mykolo Lietuvio kritikos susilaukė nepaslankūs ir brangūs teismai. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje ir toliau funkcionuoja tik du vaivadijų teismai (Trakų ir Vilniaus), į kuriuos kartais reikia keliauti net po 50 mylių (IV, 22). Be to, šie teismai yra užversti bylomis. Būtent ši problema buvo sprendžiama 1544 ir 1547 m. Lietuvos seimuose. Tuomet bergždžiai buvo reikalaujama, kad karalius, atsižvelgda-mas į 1529 m. Statutą, įsteigtų pavietų teismus.
Lietuvos bajorijai, jau paveiktai Reformacijos, raginusios apriboti Bažnyčios turtą, rūpėjo ir kitas Mykolo Lietuvio iškeltas klausimas: jis kritikavo kunigus už tai, kad šie vienu metu valdė keletą bažnyčių.

Apskritai, Mykolas Lietuvis manė, kad stiprios Lietuvos valstybės pagrindas — tai darbštumas, taupumas, santūrumas, drąsumas ir narsa.
Ir išvada būtų tokia, kad šio veikalo reikalavimai, be abejo, sutampa su Lietuvos bajorijos siekiais. Tačiau sunku visgi spręsti, ar bajorai, veikiami Michalono Lietuvio, kėlė savo reikalavimus, ar visgi pats veikalas atspindi tuometinės visuomenės reikalavimus.

Naudota literatūra:

1. Mykolas Lietuvis “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”, Vilnius 1966
2. Jerzy Ochmanskis “Senoji Lietuva”, Vilnius 1996
3. Marcelinas Ročka “Mykolas Lietuvis” Vilnius, 1988