Liaudies veterinarija
Augindami gyvulius, mūsų krašto gyventojai sukaupė didelį patyrimą, daugiausia parinkdami jų veisles, gydydami susirgusius. Tačiau šalia realaus patyrimo žmogus, būdamas bejėgis kovoti prieš gyvulių ligas, kurios dažnai padarydavo jam skaudžių nuostolių, sukūrė daug magiškų veiksmų, tariamai turėjusių apsaugoti gyvulius nuo ligų, susirgusius išgydyti.
Naudingiausi gyvuliai žmogui buvo arkliai, karvės, kiaulės ir avys, todėl realūs žmonių pastebėjimai ir magiški veiksmai daugiausia susiję su šiais gyvuliais. Karvė buvo žmonių maitintoja, todėl, ją įsigydami, žiūrėdavo, ar ji bus pieninga. Apie tai spręsdavo iš tešmens didumo, uodegos ilgumo. Jei karvės stimburys ilgas, žemiau kelių, tešmuo didelis – karvė bus pieninga.
Gyvulių ligos dažnai buvo siejamos su įvairiais magiškais veiksmais. Kai kurie seni žmonės dar XIXa. tikėjo, kad gyvulius esą galima pakerėti arba nužiūrėti. Tokiais dalykais, žmonių manymu, daugiausia užsiimdavę čigonai, nes jie turėdavę “blogas akis”, kurios ypač buvusios kenksmingos jauniems gyvuliams. Be to, buvo tikima, kad ir kai kurie kiti žmonės turi “blogas akis”. Kad apsaugotų gyvulius nuo tariamų “blogų akių” ir kitų negerovių, gindami pirmą kartą į lauką, rūkydavo švęstomis žolėmis, kadagiu sumaišytu su devyndrekiu. Veršiukus parūkydavo paraku. Leidžiamiems pirmą kartą į lauką žąsiukams moterys duodavo sulesti kamparo su taukais, prakišdavo juos pro vyriškų kelnių blauzdą, kad varnos neišnešiotų. Karvės dažniausiai susirgdavo persiėdusios. Tokias gydydavo labai įvairiai. Apvynioję skuduru, ištraukdavo karvės liežuvį. Tada karvė pradėdavo atsiriaugėti, seilėtis ir pagydavo. Be to, persiėdusias karves varinėdavo, plukdydavo vandenyje, pildavo joms į gerklę žibalo, neduodavo gerti, duodavo medaus, terpentino, pažabodavo karna. Arkliai sirgdavo vadinamosiomis “pelėmis”: ant arklio kaklo atsirasdavo pelės pavidalo guzų. Paprastai juos gydydavo, perdurdami yla. Be to, “peles” spaudydavo, varinėdavo arklį po vandenį, nuo jų duodavo kiaušinio, terpentino. Gyvuliams, sergantiems kraujalige, duodavo praryti gyvą varlę, sušerdavo ugniažolių. Įsisiurbusias į gyvulių odą erkes tepdavo tepalu iš pypkės ir jos nukrisdavo. Sugedusius karvės spenius nuolat melždavo, kol jie pasitaisydavo. Sutinusį karvės tešmenį trindavo “perkūno kulka”, kurią paprastai rasdavo laukuose po smarkaus lietaus. Žinoma, tešmuo sugydavo ne nuo trynimo tariamai nepaprastos galios turinčia “perkūno kulka”, o nuo masažavimo ja. Žmonės tikėjo, kad jei per gyvulį perbėgsianti žebenkštis, jis susirgsiąs. Taigi, susirgus gyvuliui, ieškodavo tokios pačios spalvos žebenkšties, suradę pertraukdavo per gyvulio strėnas, ir šis pasveikdavo. Susirgusias vandenlige kiaules girdydavo rūgusiu pienu arba vandeniu, kuriame mirko surūdijusios geležys. Kad kiaulė neėstų paršiukų, jai uždėdavo antsnukį.
Arklio nirtulį varydavo, mušdami arba pririšdami prie kuolo ir palikdami kol nusiramins. Kartais užsispyriojusiam arkliui po uodega padegdavo šiaudų kūlį ar pakišdavo dagilį. Iltinius (arklinius) dantis, vadinamus laukiniais arba vilkdančiais, nukirsdavo dar arkliui jaunam pats šeimininkas arba jo pasamdytas čigonas. Susivėlusius arklio karčius vadino kaltūnu ir nekirpdavo, nes tikėjo, kad arklys nuo to apaksiąs. Tokį kaltūną padėdavo ant akmens ir kitu akmeniu mušdavo. Susižeidus arkliui prie žaizdos dėdavo mėšlo arba ją apšlapindavo, po to apdėdavo gydomosiomis žolėmis (vingiorykštėmis), kubezdaliais arba pabarstydavo priskusto “velnio” arba “laumės piršto” (balto pailgo akmenuko). Arkliui susirgus pažandėmis, tvarto palubėje pakabindavo nuluptą šešką arba duodavo degtinės, užpiltos ant gyvatės. Nuo dusulio duodavo kalkių. Pasveikusį parduodavo čigonui, nes arklys būdavo nebetikęs darbui (Veliuonos apyl.). Arklių niežus gydydavo pirtyje iššutintomis žolėmis ir trindami lizoliu. Arklį, sergantį vadinamuoju gruodu (išbėrimu), gydydavo, prausdavo vandeniu, kuriame mirko šermukšnis. Jei arkliui ant akių užsidėdavo plėvelė, lašindavo į akis skysčio, padaryto iš kovo mėnesį surinktų mažų sliekelių, užpiltų cukrumi ir spiritu.
Šunims nuo pasiutimo duodavo “salotų” iš folijos nuo saldainių. Nuo to jie nepasiusdavę, nors juos ir apriedavę (apkandžiodavę) pasiutę šunys. Šuo, turintis pentinus, galįs gulėti su pasiutusiu šuniu _ nepasiusiąs. Šunis, susipjovusius su pasiutusiais šunimis, mesdavo į vandenį, kad nepasiustų.
Vištoms, lesančioms kiaušinius, duodavo karštų bulvių ir kiaušinių lukštų. Kad jos dėtų ir žiemą, duodavo žvyro, sudegintų kaulų, džiovintų dilgėlių ir kt.
Tai tik maža liaudies veterinarijos dalelė, kurią žmonės naudojosi dar XIXa. pabaigoje ir net XXa. pirmaisiais dešimtmečiais.
