Interesų grupės
Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės (interest groups) – organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje (Shively: 219). Nors demokratijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdžia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių – inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.
Skirtingai nuo politinių partijų, interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės valdžios. Dažnai jos yra identiškos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogeniškos ir kartu mažiau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Filatelistų asociacija ar šunų mėgėjų klubas yra tik organizacijos, o verslininkų asociacijos, profesinės sąjungos yra kartu interesų grupės. Savo veikla jos užtikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams. Veikia interesų grupės dažniausiai per lobby. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobizmas neretai yra vadinamas trečiaisiais Kongreso rūmais (šalia Atstovų rūmų ir Senato).
Interesų grupių daugiausia yra demokratinėse šalyse, nes demokratija ne tik sankcionuoja, bet ir skatina interesų artikuliavimą. Tačiau panašios grupės funkcionuoja kiekvieno režimo sąlygomis. Nesant galimybės formaliai sukurti suinteresuotas grupes, jų funkcijas žymia dalimi atliekas kitos egzistuojančios organizacijos: armija, profesinės sąjungos, universitetai, mokslininkų asociacijos, sporto klubai ir t.t. Amerikoje didžiausieji interesų grupių susivienijimai yra:
Nacionalinė pramonininkų asociacija (apjungia 75% visų pramoninių kompanijų);
Prekybos rūmai, kurių nariais yra 27 000 vietinių prekybos rūmų, 200 000 kompanijų ir 13 000 verslininkų asociaciju;
Nacionalinė smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijų);
Nacionalinė nepriklausomo verslo federacija (400 000 kompanijų);
Nacionalinė švietimo asociacija;
Amerikos fermerių biurų asociacija;
Amerikos advokatų asociacija;
Karinės pramonės lobby;
Žydų lobby
ir daugelis kitų. Prie JAV vyriausybės veikia apie 2000 patariamųjų komitetų (advisory commitees and boards), kurių nariais yra taip pat verslo ir interesų grupių atstovai. Amerikoje interesų arba spaudimo (pressure groups) įtaka yra tiek svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su poitinėmis partijomis, bet ir apskritai užimti jų vietą.
Nedidelioje Norvegijoje dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo veikė apie 1200 interesų grupių, tarp jų 540 atstovavo įvairias ekonomines asociacijas, 274 – tarnautojus ir profesines sąjungas, 119 – kultūrą, 94 – sportą, 52 – religinius susivienijimus ir tik 52 buvo grynai politinio pobūdžio (Shively 1995: 220).
Nemaža interesų grupių susikūrė ir Lietuvoje. LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, vienijanti 34 nevalstybines jaunimo organizacijas, tarp jų ir Lietuvos studentų sąjungą (LSS), Lietuvos krikščioniškoji jaunimo blaivybės sąjunga “Žingsnis”, Kauno jaunimo organizacijų sąjunga “Apskritasis stala”, Lietuvos skautija ir daug kitų.
Interesų grupės demokratinėse šalyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Dažnai susiformuoja taip vadinamos anominės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, dažnai ir vadų, mažai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maištų laikotarpyje. Panašaus pobūdžio yra fanų grupės, švenčiančios savo komandos pergalę arba atvirkščiai, sukeliančios riaušes dėl jos pralaimėjimo.
Neasociacinių grupių išskirtinis bruožas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija žmonių, kuriuos kiti išskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės žmonių grupė, su kuria valdžios atstovai gali tartis iškilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viešosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupuojami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę žmonės. Skaitoma, kad jų atsakymai išreiškia grupės nuomonę.
Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panašaus tipo institucijos gali pradėti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslų pasamdydamos profesionalų lobistą.
Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais – pastoviai ginti savo narių interesus, demokratinėse šalyse jos sudaro pagrindinę interesų grupių masę.
Interesų grupės savo veikloje naudoja platų priemonių arsenalą ir įvairią taktiką.
1) Vakarų šalyse labiausiai paplitęs interesų grupių veiklos būdas yra lobingas (lobbing). Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobby valdžios organuose, ypač parlamentuose (JAV – Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi žmonės, kurie gerai žino savo atstovaujamos grupės problemas, moka įtikinančiai išaiškinti jų reikalavimus valdžiose sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi valdžios koridoriuose, pažįsta parlamento narius, žino su kuo ir kaip reikia kalbėti. Dažniausiai toks poreikis iškyla, kai svarstomas biudžetas arba įstatymų projektai, kurie liečia grupės interesus. Siekdami paveikti legislatorius, lobistai iš esmės veikia kaip tarpinė grandis tarp interesų grupių ir valstybinės valdžios ir daro įtaką, formuojant politiką.
2) Informacijos kontrolė. Kai kuriais atvejais grupė disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi ypatingą kvalifikaciją. Pavyzdžiui, mokslininkai, įvairių korporacijų ekspertai, lakūnai, gydytojai yra nepakeičiami savo srities žinovai, ir valdžia turi skaitytis su jų nuomone, sprendžiant klausimus, liečiančius jų interesus. Savaime suprantama, panaudoti informaciją kaip spaudimo priemonę gali tik grupės, kurių kompetencija yra svarbi ir kurių negalima pakeisti. Daugumas profsąjungų, religinės grupės, hobi asociacijos neturi specializuotos unikalios informacijos arba kvalifikacijos.
3) Rinkiminė veikla. Stambios grupės rinkimų metu gali rinkti lėšas tarp savo narių kandidatui ar partijai palaikyti, aktyviai dalyvauti rinkiminėje kampanijoje, palaikyti rinkėjų balsais. Rinkiminėse kampanijose dažnai aktyviai reiškiasi profsąjungos, didelės religinės organizacijos, etninės grupės. Tačiau toli gražu ne kiekviena grupę gali aktyviai reikštis rinkiminėje kampanijoje. Filatelistų asociacijos arba Škotijos terjerų mėgėjų klubo nariai gali turėti labai skirtingus požiūrius Į politines partijas ir kandidatus ir vargu ar paklustų savo vadovų rekomedacijoms.
4) Ekonominės galios panaudojimas. Interesų grupės, užimančios strateginę vietą ekonominėje sferoje, ypač profesinės sąjungos ir verslininkų asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali paralyžuoti svarbių sferų funkcionavima, paskelbdamos streiką arba grąsindamos ekonominėmis priemonėmis.
5) Vieša informacinė kampanija. Grupės, tarp jų ir neskaitlingos, gali bandyti pakeisti politiką netiesioginiu būdu – pradėdamos informacinę kampaniją žiniasklaidoje, tikėdamosios tuo paveikti viešąją nuomonę, kuri savo ruožtu priverstų valdžia pakeisti savo politiką. Tačiau pasinaudoti ša taktika gali turtingos grupės. Aštuntame dešimtmetyje Amerikos korporacijos, sukilus nepasitenkinimui dėl aplinkos taršos, organizavo skelbimų kampanija, kuris devizas buvo “teršia ne verslas, teršia žmonės”.
6) Prievarta ir dezorganizacija (disruption). Plačiai teroristinę taktiką naudojo radikalios kairiosios grupės (Raudonosios brigados Italijoje, IRA Šiaurės Airojoje, ETA Ispanijoje). Terorizmas yra efektyviausias būdas pasireikšti smulkioms grupėms (pav., mažiau šimto narių). Šia taktiką gana sėkmingai gali naudoti separatistinės organizacijos, kurios negresia pavojus netekti savo tautiečių paramos.
7) Bylinėjimasis (litigation). Demokratinėse šalyse kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą per teismą. Tam nereikia nei daug narių, nei ypatingai didelių išlaidų. Amerikoje pirmaisias pokario dešimtmečiais per teismą juodųjų organizacijos pasiekė, kad būtų desegreguotos mokyklos pietinėse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose.
Interesų grupės keičia savo taktiką priklausomai nuo savo dinamikos. Amerikoje juodųjų judėjimas perėjo nuo bylinėjimosi prie viešų masinių kampanijų, o vėliau jos plačiai įsitraukė į elektoralinę veiklą.
Pasverti interesų grupių ir politinių partijų vaidmenį postindustrinų visuomenių demokratinės sistemose yra gana sunku. Iš vienos pusės yra bent keletas faktorių, mažinančių suinteresuotų grupių efektyvumą. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranašumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau išsilavinę, labiau priklausomi nuo valdžios priimamų sprendimų. Todėl ne visų grupių balsas vienodai girdimas. Pavyzdžiui, daugumoje Vakarų šalių verslo grupės turi įtaką, neproporcinga šio sluoksnio svoriui tarp visų gyventojų. Daugelyje besivystančių salių panašiai labai įtakingi yra stambūs žemvaldžiai, paprastai turį stiprius ryšius su armija (jų seįmos nariai sudaro didžiausią dalį karininkų). Izraelyje dėl dviejų didžiausių partijų (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprėjo ortodoksinių religinių sektų įtaka. Dėl jų spaudimo šeštadieniais gyvenimas Izraelyje apmiršta, net neskraido nacionalinės aviakompanijos “El Al” lėktuvai. Amerikoje daugumas gyventojų pasisako už asmeninių ginklų apribojimą, tačiau įtakinga National Rifle Association daugumoje vietovių efektyviai sukliudė priimti griežtesnius įstatymus. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratiškos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūra savo valdžiai įtvirtinti ir dažnai nelabai paiso eilinių narių nuomonės. Teoriškai pastarieji gali pereiti į kitą grupę, tačiau praktiškai tai nėra būdinga, nes suintersuotų grupių narius nuo to žingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupė savo nariams.
Tačiau galima pateikti nemaža argumentų, įrodant kad partijų reikšmė ir net politinė įtaka yra dar labiau ribota. Problemą labai aiškiai reziumuoja italų politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): “Didėjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautinių ir privačių nacionalinių aktorių (arba inetresų grupių. – A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinės valdžios autonomiją, jos galimybę vykdyti ilgalaikę politiką (policies) ir suformuoti vieningą valią pakeisti visuomenę pagal kokią nors bendrą programą… Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybų tarp atskirų interesų išdava, politinės partijos turi pritaikyti savo struktūrą prie realių aktorių – ineteresų grupių poreikių.
Tačiau ne visi politiniai sprendimai yra derybų tarp privačių interesų rezultatas. Net pliuralistinėse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedūras, nes jie liečia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinėje scenoje. Čia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, uždari, svarbūs (momentous). Nei interesų organizacijos, nei politinės partijos nėra tinkamiausios struktūros formuoti sprendimams, tokios yra tik mažos grupės valdančiųjų, arba neformaliai susietų su jais asmenų. (Tai nereiškia, kad visi užsienio politikos sprendimai priskirtini šiam lygiui; didelė jų dalis yra derybų tarp įvairiausių interesų rezultatas.
Atrodo, kad natūrali pliuralistinių režimų išdava yra dualinė valdžios struktūra: cezarinis, uždaras sprendimų lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis… Prie šių dviejų valdžios lygių reikėtų pridėti trečiąjį – “nevaldžios” lygį: tą gyventojų dalį, kuri įeina ir išeina iš darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sąjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio ryšio su bet kokia politinio atstovavimo struktūra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechanišku polinkiu (allegiances). Politinės partijos galbūt galėtų susidomėti šiuo gyventojų sluoksniu, tačiau jo mobilizacijos kaina joms būtų pernelyg aukšta”.
Partijų, visuomeninių judėjimų ir organizacijų, o taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų,, labai žymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų šių grupių skaitlingumas ir susiskaidymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse šalyse gana efektyviai užtveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai. Kartu reikia atžymėti, kad Vakarų Europos partinėse sistemose pastaraisias dešimtmečiais vyksta reikšmingi pokyčiai, kurių tolimesnė raida dar neaiški ir kuriuos kol kas sunku įvertinti. “Dabar, atžymėdama naujų politinių partijų atsiradimą, tradiciškai dominavusių alternatyvų nuosmukį, ir visuotiną elektoralinį nestabilumą, dabartinė [politologinė] literatūra verčia mus patikėti, kad mes stebime masinę politinę transformaciją ir stovime prie visiškai naujo masinės politikos amžiaus pradžios, amžiaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nėra įšaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politiškai nereikšmingi, o partijos griūva” (Mair P., 1990: 11)
