Demokratija ir elitai

Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų išvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašė ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”. Panašiai samprotavo ir Madisonas: “173 despotai (legisltūros nariai. – A.P.) be abejo bus tokie pat despotiški, kaip ir vienas… Renkamas despotizmas – tai ne ta vyriausybė, dėl kurios mes kovojome”. Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse valstybėse formaliai egzistavo trijų valdžios šakų pasidalinimas, reguliariai vyko rinkimai, tačiau realiai valdžia priklausė komunistų partijos viršūnei – politiniam biurui arba net vienam asmeniui (1930-1953 metais – generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui). Legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės valdžios pasidalinimas ne visada užtikrina jų balansą. Vykdomoji valdžia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi valdžios šakas. Apie tai akivaizdžiai kalba konfrontacija tarp prezidento ir Aukščiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada prieš maištingą parlamentą buvo panaudoti tankai, ir daugybė pavyzdžių iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos moderniosios istorijos. Tai duoda pagrindo išvadai, kad demokratiją užtikrina ne konstitucines normos ir politinės institucijos, o demokratinių konstitucinių normų ir partinės sistemos harmonija, politinių partijų pobūdis, jų programiniai tikslai ir politinės koncepcijos.

Akivaizdu, kad sprendimų priėmimą įtakoja lyderiai, kurie išreiškia atskirų grupių interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenės struktūra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo kelių sluoksnių (viduramžių Europoje – luomų) elitai, dabar vadovaujančių grupių itin pagausėjo. Politika nustojo būti aristokratinių arba ekonomiškai dominuojančių klasių monopoliu. Viena iš svarbiausių industrializacijos, urbanizacijos ir švietimo išdavų yra paraleliai vykstą visuomenės diferenciacijos ir augančių grupių skaičiaus politines mobilizacijos procesai. Išsivysčiusioje visuomenėje politinis elitas yra labai margas, ir ši aplinkybė sudaro plačias konkurencijos galimybes.

Šiose sąlygose keičiasi ir elektoralinė elgsena. Didelė visuomenės dalis dabar balsuoja rinkimuose už partijas ir kandidatus, kurie tiesiogiai nesusieti su ekonomiškai dominuojančiomis grupėmis. Tai tapo galima dėl kelių priežasčių. Visuotinės rinkiminės teisės dėka politinė karjera tapo labiau atvira, prieinama vidurinių klasių atstovams, smulkiems tarnautojams ir (kadangi aukštasis išsilavinimas tapo prieinamas visiems sluoksniams) darbininkams ir valstiečiams. Išsivysčiusiose šalyse į politiką ateina vis daugiau išsilavinusių, įsisavinusių žodžio meną žmonių: teisininkų, žurnalistų, dėstytojų, profsąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų aktyvistų. Ir atvirkščiai, pastoviai mažėja stambiojo kapitalo atstovų. Dalinai tai susieta su tuo, kad politinė karjera užtikrina mažiau socialinių gėrybių, ypač materialinių, negu daugelis kitų veiklos sferų. Sėkmingo advokato arba solidžios firmos menedžerio pajamos yra daugkart didesnės, negu JAV prezidento arba Britanijos premjero alga, o galimybės panaudoti savo politinį postą praturtėjimo tikslams išsivysčiusiose šalyse (skirtingai nuo labiau atsilikusių Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir kai kurių postkomunistinių kraštų) susietos su nemaža rizika. “Politinė klasė” – tai tik viena, ir toli gražu ne pati saugiausia ir prestižingiausia tarp kitų elitinių grupių. Todėl senose Vakarų demokratijose politinis ir ekonominis elitai nesutampa, kaip nesutampa ekonominė galia ir politinė valdžia. Pliuralistinėje sistemoje “politiniai lyderiai iškyla iš įvairių suinteresuotų ir aktyvių piliečių grupių, kai kurie – iš oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu… Todėl pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad išsivysčiusios demokratijos, ypač Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą (jungiančią ir interesų grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprendžia valstybinę politiką” (Zeigler, 91).

Nežiūrint konkurencijos, dalis gyventojų ir ypač kairiosios pakraipos politiniai judėjimai yra įsitikinę, kad atskiri politiniai lyderiai, partijos ir pati vyriausybė yra tik savotiškos marionetės, paklusniai vykdančios stambiojo kapitalo ir kitų įtakingų grupių nurodymus. Dalinai tokia išvada seka iš jau minėtos Josepho Schumpeterio rinkos kapitalizmo koncepcijos. Negalima neigti, kad stambios korporacijos ir įtakingos interesų (arba spaudimo) grupes, stengiasi vienaip ar kitaip paveikti vyriausybę, kai priimami sprendimai liečia jų interesus. Tai daroma is suteikiant paramą politikams bei partijoms rinkimų metu, per lobby (angl. vestibiulis, kuluarai) sistemą, kurios rėmuose profesionalūs lobistai stengiasi įtakoti legislatorius. Tačiau ryšiai su korporacijomis ir interesų grupių spaudimas yra tik vienas iš faktorių, į kuriuos turi atsižvelgti politikas. Parlamento deputatas ar kongresmenas negali sau leisti visiškai ignoruoti savo rinkėjų ir žiniasklaidos nuomonės, jėgų balanso savo partijoje ir parlamente, santykių su vykdomąja valdžia ir daugybės kitų aplinkybių. Tapti kokios nors grupes marionete, ir tuo labiau būti apkaltintu esant papirktu demokratinėje šalyje reikštų politinės karjeros galą. Todėl daugumas legislatorių išsivysčiusiose šalyse anaiptol ne tiek priklausomi nuo stambiojo verslo ir kitų ekonominių elitų, kaip tai bando pavaizduoti kairieji radikalai ir tolimi nuo politikos žmonės. Būtent todėl, kad politikai gali veikti plačiųjų visuomenės sluoksnių naudai daugelyje Europos šalių realizuotos socialinio saugumo programos, sumažinta socialinė nelygybe, priimti antimonopoliniai įstatymai ir daug kitų reformų, kuriu bendras rezultatas yra gerovės valstybė (welfare state).

Antra, realiai visuomenėje egzistuoja įvairiausios grupės, kurių interesai kiekvienoje situacijoje gali sudaryti skirtingas kombinacijas: pavyzdžiui vienu klausimu grupės A ir B gali užimti poziciją, priešingą grupių C ir D interesams, o grupės E ir F gali likti neutralios, o kitu klausimu galima kombinacija A ir C E prieš D ir F, o B ir E užimti neutralią poziciją. Kadangi grupių skaičius šiuolaikinėje visuomenėje yra labai didėlis, atitinkamai gali būti tiek daug skirtingų kombinacijų, kad kiekvienu klausimu interesų konfigūracija būtu nauja ir nepakartojama. Taip funkcionuoja pliuralistinis demokratijos modelis.

Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktorių, tiek palankių jai, tiek ir nepalankių. Istorijoje būta daug atveju, kad dėl nepalankių faktorių įtakos demokratiniai režimai žlugo. Taip įvyko Vokietijoje 1933 m., atėjus į valdžią nacistams, taip įvyko daugelyje šalių, atgavusių nepriklausomybe dekolonizacijos eigoje. Bent Didžioji Britanija, prieš pripažinant savo kolonijų nepriklausomybę, stengėsi, kad jose susiformuotų demokratinis režimas. Tačiau įsitvirtino jis tik Indijoje, o dešimtyse kitų šalių po kelerių ar keliolikos metų demokratiniai režimai žlugo (tarp stambesnių valstybių čia galima paminėti Pakistaną, Nigeriją, Sudaną). Visur tai įvyko dėl paaštrėjusių vidinių konfliktų, savo ruožtu prasidėjusių dėl to, kad nelygybė pasiekė kraštutinį laipsnį.