Baltijos valstybių paradoksai
Žinia, kad trys mažos Baltijos valstybės po II-ojo pasaulinio karo vienintelės iš kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių nebuvo atkurtos.
Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseveltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos ir kad, vadinasi, „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją, ir tai leidžia įtarti, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių, tegul ir nepasirašytas, bet egzistavo. Tad kiltų klausimas – ar tikrai Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu taip – tai kodėl? Atsakymui nemažai medžiagos galima rasti ankstesnėje Baltijos valstybių istorijoje.
Tikriausia, nebus didelė naujiena teiginyje, kad Baltijos valstybių egzistavimas per visą tarpukarį buvo probleminis. Faktinį savo egzistavimą pradėjusios, kaip ir dauguma kitų naujų valstybių, 1918 m. pabaigoje Baltijos valstybės formalaus juridinio pripažinimo iš didžiųjų pasaulio galybių sulaukė vėliausiai: Latvija ir Estija – po dviejų metų (1921 m sausį), o Lietuva – net po keturių (1922 m.gruodį). Šia prasme padėties paradoksalumą tur būt ryškiausiai demonstravo Tautų Sąjungos pozicija. Žinia, kad tarp tikslų, dėl kurių įkurta Tautų Sąjunga, buvo siekis sudaryti sąlygas mažų tautų apsisprendimui bei apsaugai. Baltijos tautos, be abejo, buvo mažos, silpnos, ir savo egzistenciją rėmė apsisprendimo principu.
Tačiau 1920 m gruožio mėn. Tautų Sąjungos Asamblėjoje svarstant Baltijos valsybių klausimą buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti, remiantis geopolitiniais motyvais. Esą, Baltijos valstybės esančios Rusijos įtakoje, ir dėl jų egziztavimo nėsą jokių garantijų. Dėl tokio Asamblėjos sprendimo Portugalijos atstovas net taip paironizavo: „Kadangi Baltijos valstybių egzistencijai gręsia pavojus, tai mes nutarėme nuteisti jas miriop“.
Tiesa, požiūris į Rusiją bei į Pabaltijo regioną nebuvo visą laiką vienareikšmis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Vakarų Sąjungininkų ir ypač JAV planuose buvo numatomas platus demokratinio apsisprendimo bei teisingumo principų taikymas regione. Pavyzdžiui, garsiojoje prezidento W.Wilsono programoje Rusijai buvo numatyta sudaryti sąlygas visiškai laisvam apsisprendimui dėl jos vidinės santvarkos bei suteikti jai pagalbą įsijungiant į laisvų nacijų bendriją. Šalia to buvo sakoma, kad Rusijos teritorija nėra sinonimas imperijai. Nepriklausomas gyvenimas buvo planuojamas ne tik lenkams bet ir suomiams, lietuviams, latviams, estams, gal net ukrainiečiams. Pabaltijo atžvilgiu buvo netgi atkreipiamas dėmesys į socialinę bei nacionalinę trintį tarp pagrindinių tautų ir dominuojančias pozicijas ten turinčių vokiečių bei lenkų dvarininkų. Tai problemai spręsti prioritetas teiktas socialiniam teisingumui bei etnografiniam principui. Pagaliau, tautų vyriausybėms de facto buvo numatoma ir teisė dalyvauti Taikos konferencijoje.
Tačiau problemos, su kuriomis susidūrė Sąjungininkės karui pasibaigus, o taip pat tarp pačių Sąjungininkių ryškėjantys skirtingi požiūriai greitai vertė idealistinius planus prastinti. Pakvietimo į Taikos konferenciją Baltijos vyriausybės nesulaukė, o 1919 m. gegužės 25 d. Sąjungininkių sąlygose admirolui Kolčakui, kaip visos Rusijos vyriausybės vadovui, Pabaltijo tautos jau buvo matomos Rusijos sudėtyje, tiesa, autonominėmis teisėmis.
Žinia, Kolčiakas netrukus bolševikų buvo sumuštas, o regione savo galią plėtojo atgimusi Lenkija. Ji siekė tapti didele stipria valstybe, kad preventyviai užkirstų agresiją iš Rusijos bei Vokietijos. Tam tikslui Lenkija 1919 m eigoje užėmė dideles baltarusiškas bei ukrainietiškas teritorijas ir kęsinosi tiesiog gulte užgulti mažą moderniąją Lietuvą. Taigi, problemų regione, kaip beje ir visoje pokarinėje Europoje, vis daugėjo. O didžiųjų Sąjungininkių vieningumas silpo. Pagrindinė taikos garantė JAV jau ruošėsi trauktis iš Europos. Likusioms Sąjungininkėms Rytų Europos atžvilgiu beliko ir toliau daryti supaprastintus sprendimus. 1919 m gruodžio 8 d Aukščiausioji taryba nustatė vadinamąją laikinąją Lenkijos rytinę sieną, pagal kurią visas Rytų Pabaltijys su Lietuva liko už Lenkijos teisės ribų.
Bet Baltijos valstybėms pripažinimas vis dar nebuvo suteikiamas. Todėl liko neaišku, kas bus tikrasis šeimininkas už tos Lenkijos laikinos sienos į Rytus. Potekstė liudijo apie tebelaukiamą toje erdvėje Rusijos atgimimą.9 Kokia turėtų būti ta Rusija – liko mįslė. Nors nuo 1920m. jau imama galvoti ir apie eventalų Sovietų Rusijos pripažinimo variantą. Taigi, Vakarų Sąjungininkių politikoje Baltijos valstybės ėmė priminti kažką panašaus į depozitą, laukiantį šeimininko.
Tuo tarpu Sovietų Rusija, nuo 1919 m. vidurio priversta atidėti pasaulinės revoliucijos planus, Baltijos valstybių atžvilgiu taip pat ima taikyti savotiško depozito funkciją. Talinui, Rygai bei Kaunui pasiūliusi taikos derybas Vladimiro Uljanovo-Lenino vyriausybė siekė vadinamo Baltijos valstybių „neutralizavimo,“t.y., visų pirma, kad Baltijos valstybės netaptų „baltosios“ Rusijos atsikūrimo židiniu.
Vėliau, subtiliai palaikydama konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos, Sovietinė diplomatija tuo pačiu stengėsi Rytų Pabaltijį palikti atkirstą nuo Tautų Sąjungos bei kitokio pobudžio kolektyvinių saugumo struktūrų plėtotės.
Pagaliau, panašią politiką Baltijos valstybių atžvilgiu vedė ir veimarinė Vokietija. Versalio draudimų sukaustytai Vokietijai Rytų Pabaltijys buvo tam tikra niša plėtoti savo įtaką, ir objektyviai Vokietija nemažai prisidėjo prie Baltijos valstybių ekonomikos pastatymo ant kojų. Tuo pačiu Vokietija, kaip ir Sovietų Rusija, nebuvo suinteresuota Versalio gynybinių struktūrų plėtote į Rytų Pabaltijį. Beje, paliudijymui, kad Vokietija taip pat teikė Baltijos valstybėms depozitarijaus vaidmenį, tarnautų Klaipėdos (Memelio) krašto istorija. 1923 m. Berlyno diplomatija nemažai prisidėjo prie to, kad krašto valdymą perimtų silpna Lietuva, iš kurios galima buvo tikėtis ateity lengviau tą kraštą susigrąžinti..
Čia tektų šiek tiek apibudinti ir pačias Baltijos valstybes. Nepaisant jų demonstruojamo apsisprendimo, vis dėlto faktinė jų raiška gerokai skyrėsi nuo tų standartų, kuruos suponavo laisvo apsisprendimo principas. Tai daugiau priminė etninio bei socialinio revanšo inspiruojamą masių judėjimą, besivadovaujantį ne tiek demokratinėmis institucijomis, kiek mitologizuotais vaizdiniais. Neatsitiktinai iš Vakarų atvykusiam stebėtojui padėtis Pabaltijyje priminė Rusijoje besireiškiantį bolševizmą, tik labiau moderuotą.
Ypač šia prasme išsiskyrė Lietuva, kurioje pagrindinė tauta – lietuviai buvo palyginti riboto socialinio išsivystymo, beveik 90% gyvenanti kaime, bet savarbiausia – savo nacionalinės ideologijos orientuota į valstybinį apjungimą teritorijų, kurios etnokultūriškai gerokai skyrėsi nuo bazinės etnografinės Lietuvos. Visų pirma, tai lietė Vilnių bei jo apylinkes, į kurias akivaizdžiai reiškė pretenzijas Lenkija. Tokiu būdu formavosi vadinamoji Vilniaus problema, kuri ne tik komplikavo Lietuvos valstybės padėtį, bet ir programavo pažeidumą visam Pabaltijo regionui.
Vilniaus problemos kulminacija galima laikyti 1920 metus. Ypač pažymėtinas būtų liepos mėn. Spa konferencijoje Sąjunginių valstybių padarytas sprendimas siekiant pacifikuoti regioną. Pagal tą sprendimą Lenkija turėjo atitraukti savo kariuomenę į Vakarus už 1919m.gruodžio 8d. linijos (dažnai vadinamos Curzono linijos), o Vilnių perduoti Lietuvai. Jeigu tokia rokiruotė būtų įvykusi, buvo tikimybė, kad Raudonoji armija turėsianti priešais lietuvių valdomą Vilnių sustoti, ir tuomet visos suinteresuotos šalys Londone galėsiančios suderinti visus ginčytinus klausimus, tame tarpe ir lenkų teisių Vilniuje klausimą. Žinia, kad Raudonoji armija ties Vilniumi nesustojo, nes tuo metu Kremliuje atgaivinta viltis pasaulinę revoliuciją permesti į Lenkiją, o gal ir toliau. Tačiau galima teigti, kad bent vieną iš motyvų Lenino diplomatijai įveikti vadinamąją Curzono liniją suteikė ir pati Lietuva. Liepos 12 d. Maskvos sutartimi Lietuva sutiko, kad Raudonoji armija stumdama Lenkiją į Vakarus žygiuotų per Lietuvos teritoriją.
Žiūrint iš šiandienos pozicijų atrodo, kad Spa pacifikacinis projektas vertas dėmesio. Tačiau nemažiau svarbu ir tai, kaip jis buvo įgyvendinamas praktikoje. Atrodytų, kad Sąjunginės valstybės turėjo imtis ryžtingų priemonių projekto įgyvendinimui. Konkrečiai, Vakarų diplomatai turėjo energingai įtikinėti Lietuvos vyriausybę, kad ši uždraustų savo delegacijai Maskvoje rašytis abejotino turinio sutartį, kad Lietuva įsipareigotų siūsti savo delegaciją į būsimą Londono konferenciją, ir tuo būdu palengvintų Lenkijai sprendimą perleisti Vilnių lietuviams. Tačiau įvykių eiga neliudytų apie kokį nors didesnį Vakarų diplomatijos aktyvumą po Spa sprendimo.
Tiesa, yra duomenų liudijančių, kad pavyzdžiui, Britanijos atstovai įkalbinėjo Lietuvos vyriausybę nesudaryti karinio aljanso su Sovietų Rusija prieš Lenkiją ar net patarė laikinai pertraukti derybas Maskvoje. Tačiau lemtingomis dienomis Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad ryšys su delegacija Maskvoje nutrūkęs… O dokumentai liudija, kad tas ryšys visgi nebuvo visiškai nutrūkęs…
Visa tai leidžia susidaryti tokį vaizdą apie ano meto situaciją: Vakarų valstybės pasistengė priimti kompromisais paremtą pacifikacinį projektą. Bet greit paaiškėjo, kad vietos veikėjai kompromisams nelinkę. Kad, pavyzdžiui, lietuviai savo diplomatijoje, vaizdžiai kalbant, nusistatę statyti ant Maskvos kortos ir kad jų dėl to neperkalbėsi. Todėl Vakarų valstybės faktiškai paleido įvykų raidą regione savieigai, matyt, tikėdamosios, kad ta savieiga galų gale prives prie kokio nors stabilesnio jėgų išsidėstymo. Ir žinia, kad 1920 metų vasarą visą regioną nuo susovietinimo išgelbėjo tik stebūklas.
Lenkija, atlaikiusi Raudonosos armijos šturmą ir Rygos susitarimu su Sovietų Rusija pasidalinusi senosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemes, bandė įtikinti save, kad sukūrė stabilumo situaciją regione. Faktiškai bolševikinė ekspansija buvo pristabdyta ir Baltijos valstybių nepriklausomybė išsaugota. Tačiau susidariusios padėties stabilumu, išskyrus Lenkiją, regis niekas daugiau netikėjo: nei Baltijos valstybės, t.y., Latvija bei Estija, kurios niekaip negalėjo apsispręsi – ar joms saugiau būtų sudaryti Baltijos valstybių sąjungą, ar stengts likti nuošaly, nei Lietuva, iš kurios buvo atimtas Vilnius ir kuri jautė padidėjusią grėsmę iš Lenkijos pusės, nei Vakarų Sąjungininkės, kurios delsė pripažinti Rygos liniją net tris metus, o ir pripažinusios čia pat pabrėžė, kad neteikia tai linijai jokių garantijų. Suprantama, netikėjo vadinamosios Versalio sistemos stabilumu ir Vokietija bei Sovietų Rusija, puoselėdamos mintį apie tos sistemos pakeitimą.
Baltijos valstybių padėtis ir toliau priminė depozito statusą. Apie jį – šalia bendrosios situacijos neapibrėžtumo – liudijo ir kai kurie formalūs ženklai. Pavyzdžiui, Baltijos valstybių įvardijimas tarptautinėse sutartyse ne kaip atskirų subjektų, bet kaip „buvusios Rusijos imperijos teritorijų“. Toks stereotipas buvo pavartotas 1921 m. Britanijos – Sovietų Rusijos prekybos sutartyje, Rapalo derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos bei kitur. Visi panašūs niuansai, suprantama, neprisidėjo prie Baltijos valstybių statuso stiprinimo.
Vadinamasis stabilizacijos laikotarpis tarpukario Europoje palietė ir Rytų Pabaltijo regioną. Visose trijose Baltijos valstybėse, nors ir nevisuomet tolygiai, reiškėsi ekonominė, socialinė, bei kultūrinė pažanga, ir tų valstybių tarptautinės padėties sustiprinimas norom nenorom darėsi bendraeuropiniu reikalu. Ruošiant vadinamąjį garantijų paktą Vakarų Europoje natūraliai sustiprėjo ir garantijų Baltijos valstybėms paieška. Daugiausia iniciatyvos tuo klausimu parodė tuometinis Latvijos užsienio reikalų ministras Z.A.Meierovicas.
Nors klausimas buvo keltas visose didžiosiose Europos sostinėse, prie konkrečių sprendimų, deja, neprieita. Paryžiuje – kaip beje ir Varšuvoje – bijota, kad Baltijos valstybių tarptautinis garantavimas praktiškai tik pasitarnaus Vokietijos bei SSRS įtakos didėjimui regione. Be to, Varšuvą dar netenkino ir ta aplinkybė, kad garantijos galėjo sustiprinti Lietuvos padėtį. Londonas tų baimų atžvilgiu buvo santūresnis, bet taip pat nesiėmė konkrečių sprendimų.
Gal daugiausia tam klausimui buvo skirta dėmesio veimariniame Berlyne, tačiau ir čia nenorėta, kad garantijos Baltijos valstybėms pasitarnautų nenaudingu Vokietijai precedentu santykiuose su Lenkija. Na o Maskvos įniciatyvos bijota, visų pirma, Taline bei Rygoje. Taigi kiekviena iš valstybių Pabaltijo garantijų klausime bijojo žengti žingsnį, kad jis nesustiprintų pozicijų tame regione kitų valstybių, ir tai liudijo besusidarantį apie Baltijos valstybes savotiškai negatyvų jėgų balansą, kurį gal ir galima laikyti tam tikra jų garantija. Tačiau suprantama, kad Europinei sistemai įgavus dnamikos tokio tipo garantija negalėjo ilgiau išsilaikyti.
Beje, garantijų klausimas Europos Rytuose antroje 3-io deš. pusėje transformavosi į nepuolimo paktus tarp SSRS, iš vienos pusės, ir jos vakarinių kaimynių, iš kitos. To proceso poveikis Baltijos valstybių saugumui vertintinas taip pat gana nevienareikšmiškai.
Naciams atėjus į valdžią Vokietijoje vėl atgimė Baltijos valstybių garantavimo klausimas. Tačiau forma jau buvo grėsmingesnė, nes iniciatyva ėjo ne iš Baltijos valstybių, bet iš jų didžiųjų kaimynių, su tendencija pačių Pabaltijiečių valią apskritai ignoruoti. Turimi omeny 1933 m. pabaigoje – 1934 m. pradžioje įvykę apsikeitimai nuomonėmis tuo klausimu tarp SSRS ir Lenkijos bei tarp SSRS ir Vokietijos, o taip pat 1934m sausio 24d. Vokietijos – Lenkijos paktas, ypač išgąsdinęs Lietuvą. Visa tai liudijo, kad vadinamoji negatyvi jėgų pusiausvyra Rytų Pabaltijyje nyksta, ir didžiosios kaimynės pradeda konkretų flirtą dėl eventualaus Rytų Pabaltijo pasidalinimo.
Tiesa, tam tikras viltis teikė 1934-1935m. puoselėta kolektyvinio saugumo idėja arba vadinamojo Rytų pakto planai. Tų planų kontekste, matyt, reiktų kalbėti ir apie vadinamosios Baltijos Antantės susidarymą (1934m.rugsėjo 12d), kuomet pavyko pasiekti tam tikros politinės konsolidacijos tarp pačių Baltijos valstybių. Pagal pradinę intenciją, Baltijos Antantė gal būt galėjo tapti vienu iš Rytų pakto sistemos komponentu. Tačiau pakto planams sužlugus Baltijos Antantė virto savotiška prielaida trims Baltijos valstybėms palaipsniui, bet koordinuotai pradėti dreifą vadinamos neutralumo pozicijos link.
4-jame dešimtmetyje tendencija į neutralitetą buvo būdinga mažųjų bei vidutinių valstybių nuostata. Tuo metu Europoje jau ryškėjo du priešiški didžiųjų valstybių blokai, ir mažoms valstybėms, nenorinčioms veltis į būsimąjį konfliktą, neutralitetas atrodė natūrali bei saugi išeitis. Šia prasme neišimtis ir Baltijos valstybės. Tačiau jeigu mažosios Belgijos neutralitetą įsipareigojo garantuoti visos jos didžiosios kaimynės arba jeigu Skandinavijos valstybės savo neutralitetą galėjo gįsti geografine padėtimi bei Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, tai Baltijos valstybų neutralitetą grindė vien tų valstybių deklaracijos.
Tačiau netik tame buvo Baltijos valstybių neutraliteto problema. Matyt, lemtinga aplinkybė buvo ta, kad deklaravusios neutralumą faktiškai Baltijos valstybės netapo neutraliomis. Reikalas tas, kad pagal savo neutralumo įstatymus suspendavusios įsipareigojimus Tautų Sąjungos kolektyvinėms akcijoms Baltijos valstybės tuo pačiu atribojo save nuo bandymų pažaboti augantį hitlerinės Vokietijos agresyvumą. Ta prasme Baltijos valstybių neutraliteto politika tapo palanki Vokietijai.
Čia nesiplėsiu plačiau ties klausimais – ar buvo galimas kolektyvinis aljansas be Baltijos valstybių arba kaip galima būtų vertinti Baltijos valstybių neutralitetą karo genezės kontekste. Tikėtina, kad konferencijoje tie klausimai bus specialiai aptarti. Norėtųsi paminėti tik dvi idėjas, besireiškusias tarp Baltijos diplomatų 1939m vasarą. Pirma – atsisakyti neutralumo ir įsijungti į garantijų sistemą. Antra – siekti kolektyvinės Baltijos valstybių neutraliteto garantijos. Apie tokias idėjas buvo informuotas ir Londonas, ir Paryžius.
Ryšium su tuo galimi du klausimai. Pirma, jeigu Britanija bei Prancūzija norėjo sudaryti sutartį su SSRS, ir viena iš kliūčių tam buvo Baltijos valstybių klausimas, tai kodėl Vakarų diplomatija nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant paskatinti Baltijos valstybes atsisakyti neutraliteto ir jungtis į garantijų sistemą? Kita vertus, yra versiją, kad Vakarai nesutiko su sovietų reikalavimais garantuoti Baltijos valstybes, nes manė, kad toks sutikimas paskatins sovietinę Pabaltijo okupaciją ir išprovokuos Vokietiją karui. Jeigu taip, tai kodėl Vakarų diplomatija neparodė aktyvumo dėl kitos pabaltijiečių keltos idėjos: didžiosioms valstybėms kartu garantuoti Baltijos valstybių neutralitetą?
Į šiuos klausimus, be abejo, galima vienaip ar kitaip atsakyti. Bet šiuo atveju norėjosi atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: 1939 metais, kaip ir 1920 metais, Vakarų valstybių elgsenoje matome vieną panašią ypatybę – pasyvumą, paliekant įvykių raidą savieigai. 25 O ta raida – jeigu netikėti stebūklo pasikartojimu – turėjo neišvengiamai vesti į Baltijos valstybių išnykimą. Tokiame kontekste neturėtų stebinti, kad SSRS Baltijos valstybes absorbavo, kad tam faktiškai pritarė Vokietija, o Vakarų valstybių poziciją galima traktuoti kaip susitaikymą su Baltijos valstybių sunaikinimu. Toks požiūris ir liudytų apie Baltijos Miuncheno egzistavimą.
Kita vertus, žinome, kad JAV iniciatyva Vakarai užimė formalaus Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo poziciją. Vadinasi, XX amžiaus raidoje Baltijos valstybių atžvilgiu mes turime paradoksalią ir unikalią situaciją: jei Pirmo pasaulinio karo išdavoje susikūrusios Baltijos valstybės ilgą laiką neturėjo pripažinimo, tai Antrojo pasaulinio karo išdavoje nepaisant faktinio išnykimo Baltijos valstybės išsaugojo pripažinimą. Ką tai galėtų reikšti? Gal Baltijos aneksijos nepripažinimas – tai tos pačios Miuncheno politikos apraiška, tik labiau rafinuota, t.y. juridiškai neprisiimant atsakomybės ir nusiplaunant rankas? Bet gal tai visgi ženklas kažko naujo? Gal 1940 metais deklaruotas Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas buvo žingsnis pirmyn palyginus su 1918 metais Wilsono projektuota sistema, nes tai sistemai buvo suteiktas juridinis pagrindas?
Kaip bebūtų, norėtųsi, kad ši konferencija neapsiribotų viena paprasčiausia versija. Paradoksali Baltijos valstybių raida verstų aptarti ir alternatyvinius, dėl kokių tai priežasčių nesirealizavusius bei vėlavusius sprendimų variantus.
