Velnias lietuvių tautosakoje (Analitinis rašinys)

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija 
Ih klasės moksleivė
Goda Surininaitė

Mokytoja Marija Draugelienė 

Senovėje žmonės tikėjo įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Nesuvokdami gamtos reiškinių, jos paslapčių, sukūrė padavimus apie kaukus, aitvarus, laumes, milžinus, nykštukus, miškinius ir kt. Žmonės tikėjo, jog šie padarai gali lemti sėkmę, padėti prasigyventi. Kaltino juos ir dėl daugelio nesėkmių, aplankiusių jų namus. Manė, jog jų negalima pykdyti.

Vienas žmogaus fantazijos padarinių – velnias. Velnią įsivaizdavo labai įvairiai, pavyzdžiui, jo nosies viena skylutė arba visai be skylių. “Tėvas paliepė pažiūrėti jiems į nosį. Jei nosis be skylių, tai bus velniukai”,- sakoma pasakoje “Velniukai su statinaitėmis”. Pėda taip pat parodydavusi velnišką gymį. “Užmini ir žiūri – tuščias batas, be pėdos.” (“Kavalierius tuščiais batais”), “o vietoj batų – arklio kanopos” (“Užteks ir vieno”). Uodega ir ragai velniui buvo prisegti kiek vėliau. Daugelis sakmių rodo, jog velnias buvęs su ragais. “Velnias ir ropoja, ir keliais eina – vis griūva ir griūva. Susidaužė, visas kruvinas, nusilaužė ir ragus”,- teigiama pasakoje “Velnio bernavimas”. “Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais” (“Avinukas ratuose”). Daug sakmių byloja, kad velnias buvęs ir su uodega: “Ir pamatė, kaip iš po velėnos išlenda rudas kaip rankovė didumo ir rodo uodegą į debesį” (“Perkūno dovana”).

Daugelyje pasakų ir sakmių velniui prisegama juoda spalva: “Žiūri – atbėga toks juodas ponaitis ir šaukia…” Juodas velnias ypač įsigalėjo XIX – XX a. Toks velnias dažnai minimas patarlėse, priežodžiuose bei mįslėse. Sakoma: “Visi velniai juodi”, “Tegul bus tavo velnias juodesnis”, “Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis katilą)”, “Ne toks velnias juodas, kaip jį maliavoja”.

Velnias buvo laikomas apčiuopiamu, realiu padaru. Dažnai dar buvo vadinamas vokietuku. “Kai tik sugriaudžia – vokietukas po akmeniu, kai nustoja griaudę – vėl ant akmens vaiposi ir rodo debesiui sėdimąją.” Lietuvių pasakojamoje tautosakoje velnią mėgsta vaizduoti kaip ponaitį: jis dažnai su skrybėle, batais arba tiesiog sakoma, kad tai labai gražiai apsitaisęs ponaitis: “Tik kur buvęs, kur nebuvęs – šmakšt iš karklyno išlindo ponaitis: su lazdele rankoj, su skrybėle ant galvos (“Vargšas žmogus ir velnias”). Velnias ponaičio pavidalu vaizduojamas ir pasakose “Žvejai ir velnias”, “Mat kaip pažino”, “Maloni nakvynė” ir kt.

Keletoje sakmių bei pasakų velnias pasirodo kaip žaliai apsirengęs žmogus: “Ir įdavė bernui žaliasis ponaitis visą maišą sidabrinių pinigų.” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”). Velnias, žaliai apsirengęs, vaizduojamas ir pasakoje “Tinginys ir velnias”: “Mat žaliajam ponaičiui teko abi karalaitės, iš pavydo sau galą pasidariusios.”

Kartais velnias vadinamas nelabuoju: “Ir taip visi liko patenkinti <…>, nes tai buvo toli gražu ne ponas , o pats nelabasis.” (“Studentas ir ūkininkė”), kartais vadinamas šėtonu: “Mat šėtonas buvo jo dvarą nugramzdinęs ir jį patį arkliu pavertęs” (“Apie karaliūną, kuris pas šėtoną tarnavęs”). Velnias pavadinamas net kipšu: “Kipšas linksmas grįžo pragaran ir savo viršininko pagirtas buvo” (“Velnias išmoko žmones varyti degtinę”). Keletoje pasakų velnias vadinamas bauku: “O kai galėsi man pinigus grąžinti, ateik į girią ir pašauk: Baukau, Baukau !” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”).

Lietuvių tautosakoje velnias vadinamas daugiau kaip 200 vardų. Yra net tokių vardų, kurie paminėti tik vieną ar du kartus. Pavyzdžiui: balinis, brantas, nešvari vėlė, aičiukas, bėdelis, biznius, judošius ir t.t. Kiti vardai: paralius, pinčiukas, nakšis, ledokas, nelabasis.

Velnias, vienas iš žemesnių mitologijos atstovų, žmogaus gyvenime buvo visur. Jis sukiojosi po namus, po žmonių laukus, daržus, sekė jį medžioklėje ar žvejyboje. Todėl dažnai žmonės visas savo nesėkmes prisegdavo jam. Velnias buvo laikomas blogio simboliu. “Jo vardu pavadinamos blogos, žmogui nenaudingos landšafto dalys (velniupievis – “pieva, kurioje labai daug smilgų”, velniagulė – “prasta žemė”), keliai (velniakeliai – “blogas kelias”), augalai (velniažolė – “niekam nenaudinga žolė”, velnio dagys – “paprastoji durnaropė”) ir kt. Dar velnias mėgsta apsigyventi malūne arba pirkioje. Kartais tūno rūsiuose. Taip pat į savo būrį pasikviečia numirėlių, pakaruoklių ir linksminasi kartu su jais. Paprastai velnių susibūrimai prasideda dvyliktą valandą nakties. Vidurnaktis – tamsiųjų jėgų siautėjimo metas. Piktadariai linksminasi iki pirmųjų gaidžių, kuriems užgiedojus dingsta visos velnių galios ir gebėjimai.

Dažnai velniai iš žmogaus pasijuokia ir kenkia jam. Štai pasakoje “Maloni nakvynė” velnias, pasikvietęs berną Juzę pernakvoti, labai maloniai priima į savo namus, patogiai apnakvindina jį, o ryte Juzė pabunda baloj. Ir tai vis velnio darbas.

Velniai vargina žmones. Jie neduoda ramybės nei kelyje, nei namuose: triukšmauja, svaido įvairius daiktus ir kitokiais būdais erzina žmones. Sakmėje “Kavalierius vištos kojomis” velnias naktį ateidavo pas vieną merginą ir “per naktis neduodavo jai miegot”.

Daugelyje sakmių velnias kankina žmogų, žudo moteris, merginas ir vyrus. Pasakoje “Velnias ir mergina pirty” velnias nužudo tyčia į pirtį atėjusią merginą, kuri nori iš jo pasipelnyti: “Šoko, šoko, kol užšokino, burną perplėšė, iškišo galvą pro langelį ir pats prapuolė”.

Dažnai velnias žudo, bausdamas už godumą, nusistovėjusių bendravimo normų tarp žemiškojo ir mitinio pasaulio pažeidimą (vėlų maudymąsi pirtyje, vaikščiojimą vėlai naktį ir t.t.). Štai pasakoje “Tikras velnias nubaudė netikrą” velnias, keršydamas už gobšumą ir godumą, sudrasko apsimetinėjantį žmogų.

Velnias gali įlįsti į žmogų. Velnio apsėstas žmogus būna labai piktas, blaškosi, draskosi, keikiasi, daro tai, ko anksčiau nėra daręs. “Velnias apsėdo karalaitę ir ėmė varginti: “Karalaitė dūko, mėtėsi, širdo ir plūdosi paskutiniais žodžiais” (“Boba velniui ant ragų”).

Dar velnias užtraukia žmogui ligą. Pasakoje “Velnių svočia ir kūdikis” velnienė pamaitina žmogaus kūdikį savo pienu, ir vaikelis suserga (“O čia šeimininkė, balaną užsidegusi, čiūčiuoja, nešioja vaiką, nesavu balsu klykiantį. Vaikas išpūstas, juoduoja”).

Velnias lietuvių liaudies mitologinėse sakmėse ir pasakose gundo žmogų nusidėti, prašo pažadėti jam savo sielą, sudaro “sutartis”. “Seniau velniai eidavo pas žmones tarnauti. Jeigu visus darbus padirbdavo, gaudavo žmogaus sielą, o jeigu užduoto darbo neatlikdavo, tai jokio užmokesčio nereikalavo” (“Velnio bernavimas”). Iš šių visų pavyzdžių matyti, jog velnias buvo tikra “blogio sėkla”.

Tačiau ne visada velnias toks blogas. Kai buvo kalbama apie neteisybę, nelygybę, išnaudojimą, ten, kur, matyt, nebuvo tikėtasi Dievo pagalbos, velnias stovėjo žmogaus pusėje: jis pono pačią ar patį poną pradangina, pono žemę, turtus žmogui atiduoda, padeda vargšui prasigyventi. Štai pasakoje “Viena kapeikėlė” pasakojama, kaip vienas žmogelis, atėjęs į bažnyčią, rado koplytėlę, kurioj “gyvenę“ šventieji. Jiems buvo metami pinigai. Šalia buvo nupieštas ir velnias. Žmogelis nepagailėjo ir velniui vieną kapeikėlę įmetė. Už tai velnias žmogeliui šimteriopai atsilygino. Jis, aplošęs poną, jo dvarą tam vargšui atidavė, sakydamas: – Tu man nepagailėjai kapeikėlės, o aš tau palieku visą dvarą.

Velnias- žmonėms labai artima mitinė būtybė, gyvenanti visai kaip žmogus. Jis ir šoka, ir dainuoja. Jis mėgsta pristoti prie piemenų, bernų (“Mat kaip pažino”), o ypač prie mergų. Štai sakmėje “Velnias ir mergina pirty” velnias pristoja prie jaunos merginos, besiprausiančios pirtyje:
– Prauskis greičiau, tai eisim pašokti.
Velnias net peršasi jaunoms merginoms:
– Žadėjai tekėti už karalaičio su sidabro nosimi, štai aš ir esu. Sėsk į mano karietą ir važiuosim į mano šalį (“Jaunikis su sidabro nosim”).
Dažnai velnias dalyvauja vestuvėse, įvairiuose subuvimuose. (“Velnių vestuvės”; “Muzikantas velnių puotoje”; “Muzikantas ir velnias”). Ten linksminasi, ulioja, geria.

Velnias neretai prašo žmogaus pagalbos, kurią kitą kartą ir pats suteikia. Jis pats važinėjasi ir pavėžina žmogų (“Kelionė ponais”), pats siuva, lopo drabužius (“Velnias batus siuva”), jis padeda siuvėjui (“Surdutas be siūlų”), kalbina žmones, kad pagrotų (“Muzikantas velnių puotoje”), prašo, kad žmogus jam išgydytų akis (“Aš pats”) ir t.t. Velnias dirba įvairius žemės darbus: aria, sėja, rauna kelmus, plėšia dirvonus ir t.t. O pasakoje “Senis ir velnias” velnias ir pupas su žmogumi augina, o kartais su juo net lenktyniauja: “- Dabar aš galiu su pačiu velniu eit lenktynių! Tik pasakė – tuoj velnias prisistatė ir vadina jį palenktyniauti”.

Nelabasis – pavojinga jėga. Tačiau jo pagrindinis charakterio bruožas – kvailumas leidžia jį nugalėti ir apgauti. Pasinaudodamas savo išmintingumu ir gudrumu, žmogus laimi visas bylas prieš velnią, išjuokdamas, o kartais ir pražudydamas jį. Pasakoje “Žmogus ir velnias” pasakojama, kaip žmogelis, būdamas neturtingas, nusprendžia pasikarti. Bet velnias jį atkalba ir pažada jam visą maišą aukso, jei jis išlaikys tris paras be miego. Kitoje pasakoje , vos velnias paklausdavo, ar miegi?, žmogus atsakydavo, jog nemiega, o galvoja. Pirmąkart galvojęs, kokių pušelių yra daugiau: ar kreivų, ar tiesių; kitąkart atsakęs, kad galvoja, ko yra daugiau: ar žemės, ar vandens; o paskutinįjį kartą atsakęs, jog galvoja, kad ant to kelmo, kur jis sėdi, yra pasaulio vidurys. Velnias, norėdamas įsitikinti, kaip taip išties yra, naršo po visą pasaulį, o žmogus tuo tarpu ir nusnūsta. Kai velnias sugrįžta, žmogus jau būna pabudęs. Taip žmogus velnią apgauna ir dar pilną maišą aukso pelno. Šioje pasakoje išryškėja žmogaus apsukrumas, gudrumas, išmintingumas, o velnio kvailumas, lengvabūdiškumas, nesugebėjimas įžvelgti žmogaus minčių bei ketinimų. “Čia ir yra jo pralaimėjimų šaknys”,- sako A. Liobytė.

Velnias bijo žmogaus gudrumo, bet dar labiau – Perkūno. Pasakoje “Kaip bernas velnią į vestuves kvietė” matyti, jog velnias nepaiso naujo krikščioniško Dievo, tačiau vos išgirdęs, jog muzikantu vestuvėse būsiąs pats Dundulis, sprunka iš ten kuo greičiausiai. Velnias todėl bijo Perkūno, kad jau ne kartą yra patyręs jo galią. Perkūnas drebina žemę griausmais ir plieskia ugnies žaibais. To bijodamas velnias ieško žmogaus prieglobsčio. Jis slepiasi moterų sterblėse, žmonių namuose. Štai pasakoje “Mergos, paleiskit sijonus” pasakojama, kad tik užėjus lietui, velnias, bijodamas Perkūno griausmų ir žaibų, slepiasi už vienos mergos sijono atlankos. O pasakoje “Išgelbėtas velnias” vargšelis prašosi įleidžiamas į žmonių namus. Už prieglobstį žada net pinigų maišą. Nuo Perkūno velnias slepiasi ir upėje (“Kur man bėgt?”), ir medyje (“Velnias erzina Perkūną”), ir po velėna (“Perkūno dovana”), ir dar daugelyje vietų. Jis bijo Perkūno ir visaip stengiasi nuo jo pasprukti.

Kad velnias bijo perkūno, atsispindi ir liaudies patarlėse bei priežodžiuose. Yra sakoma: “Bijo it velnias perkūno”; “Kaip kipšas bijosi perkūnijos”.

Beveik visose pasakose bei sakmėse lietuviai Perkūną ir velnią vaizduoja kaip amžinus priešus. Aiškinama, kad jų nesutarimo priežastis yra velnio vagystės. Štai sakmėje “Perkūno ir velnio nesantaika” teigiama: “Perkūnas, sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato”.

Taip sakoma ir kitų tautų mitologijose. Indų mitologijoje aiškinama, jog velnias (Indijoje Valas) pavogęs žmogaus egzistencijai būtinas gėrybes: vandenį bei gyvulius. Dėl šių dalykų Perkūnas (Indijoje Indras) ir kovoja su velniu.

Germanų mitologijoje taip pat dominuoja vagystės motyvas. Vagystės objektas čia griaustinio dievo Toro kūjis, o kartais pavagiamas net griaudimo aparatas.

Lietuvių velnias kai kuriais požiūriais primena senovės indų Valą. Velnias, kaip ir Valas, susijęs su gyvuliais. M. Gimbutienė mano, jog “velnias yra galvijų dievas”. N. Vėlius teigia, “kad velniui priklauso ištisos gyvulių bandos”. Sakmės liudija, kad velnias yra sukūręs gyvulius ir pats gali jais pasiversti. “Mitologinėse sakmėse velnias važinėja arba jodinėja arkliais. (“Kelionė ponais”). Kartais ir pats pasiverčia jais. Raitas vyksta į puotas ir vestuves” (“Velnių piršlybos”).

Daugelis velnio daiktų, kuriuos jis duoda žmogui, vaišina, dovanoja, lietuvių mitologinėse sakmėse ir pasakose irgi pasirodo esančios arklio atskiros kūno dalys ar išmatos. Pasakoje “Velnio tabakinė” pasakojama, kaip velnias atėjęs pas vieną žmogelį į svečius pasišildyti ir tabako užsikurti. Sužinojęs, kad žmogus tabakinės neturi, paliko savąją ir išėjo. Rytą žmogelis atsikėlęs pamatė, jog vietoj tabakinės guli nudvėsusio arklio pusnaga, o joje sudžiovintas ir sutrintas arklio mėšlas.

Ožka – taip pat velnio gyvulys. “Paskui velnias nuėjęs į Alkos kalną. Čia ir pradėjęs kriokti ožiu” (“Alkos ožys”). Dažniausiai velnias vaizduojamas ožio pavidalu (“Tada pylė griausmas, ir pavirto tas oželis į nuodėgulį”) ”.

Lietuvių tautosakoje velnias siejamas ir su vilku. “Šis žvėris esąs velnio sukurtas, turįs velnio plaukus, velnio kraujo arba tiesiog esąs prarijęs velnią”, – pasakoja N. Vėlius. Kartais pasakose ar sakmėse velnias pasirodo vilku arba atjoja ant jo. Pasakoje “Geležinis vilkas” pasakojama, kaip kalviai nukalė geležinį vilką ir išėjo pietų, sakydami:
– Jei velnias įlįs į tą vilką, tai atėję jo neberasime, o jei ne – tai dar rasime.
Grįžę vilko neberado , vadinasi, į jį jau buvo įlindęs velnias.

Retkarčiais velnias siejamas su kiškiu: “Žiūri medžiotojas – nei šioks, nei toks gyvulėlis, kaip kiškis. O ten buvo velniukas” (“Nušautas velnias”). Pasakoje “Avinukas ratuose” velnias pasirodo avino pavidalu: “Tai ji pasiruošė ratus ir, sako, žiūriu – kažkas krapštosi ratuose, kaip avinukas. […] Žiūri – kadgi velniukas sėdi su ragiukais”.

Velniui artimi gyvūnai buvo laikomi taip pat gyvatė, juodvarnis, šuo, meška ir kt. Šiuos gyvūnus jis valdė, galėjo jais pasiversti.

Velnio augalai – tai ąžuolas: “Įėjęs į girią, prie sauso ąžuolo susitiko žalią ponaitį” (“Kaip bernas velnią į vestuves kvietė”), beržas: “Kišenėse rado baltų beržo žievių. […] Taip toli jį velnias nuvežė, kad jis tris dienas keliavo, kol parkeliavo namo” (“Muzikantas velnių puotoje”). Alksnis ir epušė – taip pat velnio augalai. Dažnai pasirodo karklyne, išlenda iš karklyno, pristoja prie žmogaus, turinčio karklą: “Tik kur buvęs, kur nebuvęs – šmakšt iš karklyno ir išlindo ponaitis…” (“Vargšas žmogus ir Velnias”).

Velniui priskiriami ir tie medžiai, kuriuose jis slepiasi nuo Perkūno. Dažniausiai jis slepiasi ąžuolo arba kokio kito medžio drevėje: “Šit kai tik nugriaunąs griaustinis – netoli didelis medis buvęs su dreve, – iš tos drevės katinas iškišęs galvą ir mėgdžiojąsis…” (katinas – tai velnias) (“Medžiotojas ir Perkūnas”).

Velnias paprastai siejamas ne su visu medžiu, o tik su jo dalim – kelmu. Dažniausiai tai būna eglės, beržo ar ąžuolo kelmas: “Mato: ant kelmo guli susirangęs juodas šuo (velnias)”(“Nepažadintas velnias”),“Besidairydamas pamatė velnius, kurie tuo ponu vežė kelmus” (“Muzikantas pragare”), “Tuojau velnias mane paėmė ir nunešė, o vietoj manęs paliko kelmelį” (“Prakeikta duktė”) ir kt.

Kaip matyti iš šių citatų, kelmas velniui praversdavo ir labai paprastose situacijose. Kelmas velniui buvo artimas dalykas.

Kalbant apie velnio augalus, negalima nepaminėti tabako. Tabakas minimas daugelyje pasakų ir sakmių apie velnią: “Velnio tabakinė”; “Stiprus tabakas” ir kt.

Kai kuriose pasakose iškeliami dar kitokie velnio ryšiai su augalais. Pabrėžiama, jog velnio pasėti javai labai gerai dera, velnias padidina javų derlių ir pan. Žmogui su velniu susidėti pelninga, nes su juo iš pusės sėjami javai labai gerai dera.

“Dievas ir velnias buvo laikomi svarbiausi tradiciniai daugelio etiologinių sakmių veikėjai, kuriantys šį pasaulį” – rašo N. Vėlius. Tačiau Dievas visose etiologinėse sakmėse yra galingesnis už velnią. Yra sakoma, kad velnias atsiradęs iš Dievo

Velnio kūryba – nenusisekusi. Dažnai šaipomasi iš velnio, kuris nori, bet nesugeba pamėgdžioti Dievo. “Dievas, pavilgęs pirštą į marias, prikrečia daug angelų, o velnias velnių.” Dievas iš titnago priskelia arba iš dviejų akmenėlių pritrina daugybę angelų, o velnias tuo pačiu būdu prikuria daugybę velnių arba “žmonių be dūšios”. Dievas, mesdamas aukštyn žemės grumstelį, sukuria vieversį, o iš velnio rankų išropoja rupūžė. Dievas sukūrė žmogų, šunį, o velnias – vilką. Dievas sukuria avį, o velnias – ožką. “Dievas sėja javus, grybus, sodina bulves, o velnias – akmenis” ir t. t. “Nenaudingus ar mažai naudingus padarus velnias neretai sukuria ne iš blogumo, ne keršydamas Dievui, o iš nesugebėjimo”.

Atėjus krikščionybei, velnias įgavo naują pavidalą. Jis išsirutulioja į Ievos gundytoją, puolusį angelą, kuris nepakluso Dievui ir buvo ištremtas iš rojaus.

Velnias formuoja žemės paviršių – sakoma lietuvių liaudies padavimuose. Jis, siekdamas įvairių tikslų, neša akmenis, smėlį, vandenį. Dėl netikėtos priežasties (praplyšus maišui, suskambėjus varpams, užgiedojus gaidžiams) velnias pameta savo nešulį – ir ant žemės atsiranda iki tol nebuvęs akmuo, ežeras. Štai vienas padavimas pasakoja, kaip atsirado Kaušelio ežeras: velnias pasisėmęs iš jūros kaušą vandens ir ėjęs kažkokios bažnyčios užlieti, bet užgiedojo gaidys ir jis tą kaušą su vandeniu turėjęs palikti. Toje vietoje atsirado Kaušelio ežeras. Kitas padavimas pasakoja, kaip atsirado akmuo prie Nemuno: velnias pasiėmęs pilną maišą akmenų, norėjęs su jais ties Kaunu Nemuną užpilti. Jis manė, jog parodys didelę garbę visiems vestuvininkams. Bet velniui praplyšo maišas, ir jam nežinant akmenys pradėjo birti, kol prie Kauno nukakus, paskutinis iškrito. Tas buvo didžiausias. Tas akmuo dar ir dabar tebeguli ant Nemuno kranto !

O štai ką pasakoja legenda apie Taurakalnio akmenį. Gyveno kartą ponas, kuris mėgo palošti. Kartą lošęs kortomis su kumečiu. Pastarasis pralaimėjo. Supykęs jis ponui pasakęs: “Eik po velnių su savo kortomis”. Joninių naktį nuėjo ponas prie to akmens ir sutiko velnią su pilnomis rankomis pinigų. Ėmė lošti kortomis. Velnias visus tuos pinigus pralošė, o supykęs dėjo ranka į akmenį, kad paliko žymė – ranka. O po tuo akmeniu yra auksinės akėčios ir auksinės klumpės. Žmonės bandė tą akmenį stumti, ritinti, bet nepavyko.

Daugelyje padavimų velnias nešęs akmenį, bet išmetęs gaidžiui užgiedojus (Padavimas apie Puntuką). Lietuvoje yra apie 150 akmenų, kuriuose neva įspaustos velnio pėdos. “Sakmėse velnias pasirodo prie akmens, ant akmens sėdėdamas siuva drabužius arba batus, prie akmens klaidina žmones…” – rašė N. Vėlius.

Bėgant laikui, velnias iš žmonių gyvenimo išnyko. Dabar žmonės nebetiki mitinėmis būtybėmis. Nebetiki, jog dar gyvena miškiniai, aitvarai, milžinai, nykštukai, o taip pat ir velniai. Nebetiki, jog velnias gali ateiti ir nugalabyti jų gyvulius, nusiaubti daržus. Netiki, kad jis gali padėti prasigyventi. Apie velnią dabar galime sužinoti iš sakmių, pasakų, padavimų, bylojančių, kad toks padaras gyveno, žmonės juo tikėjo, jo bijojo.

“Atžagareivio, atgrubnagio velnio figūra dar ilgai juokins žmones – nuo senų sakmių, aiškinančių gyvosios gamtos kilmę, iki vidurinių amžių mugių teatro, kur nelabasis daugelio tūkstančių žiūrovų akyse gaudavo lazdų per juodą kailį už piktas savo išdaigas, siekiančias žmogaus pražūties”. To teatro nuotrupos liko gyvos iki mūsų dienų – Užgavėnių, naujametiniuose karnavaluose, klojimo teatro scenoje.

LITERATŪRA

1. N. Vėlius “Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis”.
2. Lietuvių liaudies pasakos “Nė velnio nebijau”.
3. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės “Sužeistas vėjas”.
4. (Padavimai apie miškus, ežerus, kalnus, akmenis)
“Kai milžinai gyveno”