Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 4

apgyvendina Ledakalnio ledo rūmuose, kuriose jos jiems dainas dainuoja ir šokius šoka, kad nebūtų liūdna šiluma rūpintis. Taip iki šios dienos…
– Štai kaip… – nutęsė pasiuntinys.
– O nelikus žiemos suklestėjo Aukštija, – tęsė juokdarys, – žemės ir sodai davė dvigubus derlius, žuvys neršdavo du kartus per metus… Taip ir liko iki šių dienų.
Fervergonas užsimiršęs ilgai kažką galvojo, o paskui paklausė:
– Legenda iš tiesų graži… Bet juk jūs ne vieninteliai tokius drakonus turite? Kaip ten jie vadinasi – raibieji baltai mėlyni kapliadančiai?
– Taip, – patvirtino juokdarys, – jų būta ir kitur.
– Pavyzdžiui, Juodpelynyje…
“Ach šit kur tu lenki…”, suprato Marius.
– Taip, ten nepasisekė. Užjaučiame Anakriją… – liūdnai nutęsė jis.
– Kaip manote, kodėl supyko Juodpelynio drakonai?
– To niekas nežino, nors žmonės, Jūsų Aukštybe, kalba įvairiai. Bet ką tos žioplių paskalos…
– Sakot, paskalos? Paskalose visada slypi tiesos grūdas. Ar jūsų kunigaikštis nesiruošia susirūpinti ir imtis papildomų atsargumo priemonių? – tiesiai paklausė prantas.
– Jūsų aukštybe, čia – Aukštija, o ne Anakriška betvarkė, – išdidžiai paaiškino Marius, – mes visada gerbėme Drūkšius ir klusniai vykdėme jų valią bei saugojome jų ramybę.
– Taip, jūs saugojote, – prantas linktelėjo, – bet ar kada nors pagalvojot, kad gali atsirasti piktų, negerų žmonių, kurie norėtų suerzinti drakonus. Ir netgi gal užsiundyti ant artimiausių kaimynų, kaip kad Juodpelynio drakonai nusiaubė ne tik Juodpelynį, bet ir Mogalą. Žinote, kai drakonas įsišėlsta – jis nebežiūri, kur skrenda…
– Jūsų aukštybe, – Marius stengėsi kalbėti labai įtaigiai, – jūsų girdėtos šnekos, kad Juodpelynio slibinai buvo tyčia suerzinti, turi menką pagrindą. Patikėkite, mano valdovas padarė viską, kad sužinotų kuo daugiau tiesos apie tą nelaimę…
– Ir kokia toji tiesa? – negaišdamas paklausė pasiuntinys ir laukiant atsakymo jo kairė akis keistai sutrūkčiojo.
– Tai buvo tiesiog nelaimė.
– O tiksliau?
– Didelė nelaimė.
– Sakot, didelė nelaimė? O kodėl gi ji kilo? Gal todėl, kad buvo paaukota išniekinta mergelė?
– Jūsų aukštybe…
– Nepertraukinėk! O jeigu jūsų Drūkšiams būtų paaukota kalta mergelė, kas tada? – spaudė ijūnas.
Juokdarys šyptelėjo:
– To niekada neatsitiks. Kadangi tai labai didelė garbė, tėvai dukras, kurias numato aukojimui, labai prižiūri, be to, prieš pat paskutinę dieną jas patikrina žyniai, jaunuolis nemelavo…
– Na, o jeigu? – ijūno atkaklumas tapo įtartinas.
Marius įdėmiai nužvelgė pašnekovą. Pasiuntinio akys blizgėjo iš įtampos, nosis, atrodė, dar labiau sukumpo, atsakymo jis laukė prikandęs apatinę lūpą, kairė akis nesustodama trūkčiojo, o dešinė ranka po skobnimis buvo suspausta į kumštį. Kažkodėl jam LABAI norėjosi viską išgirsti… “Ne smalsumo genamas jis klausinėja…”, pasidingojo ir, nepasitaręs su Dringiu, nusprendė daugiau nepasakoti:
– Aš tik kuklus valdovo juokdarys, aš nežinau.
“Apsimetinėja, šuniūkštis”, mintyse suurzgė Fervergonas, “viską žino, bet nenori sakyti…”
– O kas žino?
– Jo šviesybė prašė jums papasakoti tik legendą, jūs ją sužinojote. O dabar leiskite juokdariui dirbti savo darbą, linksminti svečius, – neatsakęs į klausimą, bet atsistojęs ir pagarbiai nusilenkęs Marius nuėjo į šoną.
– Jūsų kilnybe Fervergonai, ar viską sužinojote? – pastebėjęs juokdario pasišalinimą, kreipėsi į pasiuntinį kunigaikštis.
– Taip, jūsų šviesybe, jūsų juokdarys puikiai išauklėtas ir išmokslintas.
– Taip, iš tiesų jo lengvai neapgausi ir nesuvystysi, – linktelėjo Dringis, – ar jūsų smalsumas liko patenkintas?
– Jūsų šviesybe, mano vyriausybė įpareigojo mane kuo daugiau sužinoti apie šį nuostabų paprotį, ar galėčiau susitikti su Drūkšių saugotojais?
Kunigaikštis keistai krenkštelėjo:
– Na… Drūkšių saugotojams niekas nenurodinėja, su kuo jiems susitikti, su kuo ne, netgi aš. Bet pažadu pasistengti. Tačiau, kilnusis Fervergonai, kodėl gi jus taip domina mūsų papročiai?
Pasiuntinys nusišypsojo, išsitiesdamas:
– Juk artimiausi kaimynai ir būsimi sąjungininkai turi gerai pažinti vieni kitus, tik taip galime išvengti smulkių, bet kartais truputį nemalonių nesusipratimų…
Kunigaikštis irgi nusišypsojo, tačiau akys liko šaltos:
– Jūs, be abejonės, teisus. Aš būtinai pasistengsiu, kad kuo geriau pažintumėte mūsų kraštą, na, o dabar atsikvėpkite ir paklausykite, – rankos mostu parodė į atėjusių moterų pulkelį, – jos padainuos mūsų krašto dainų…
– O! – pasiuntinys gyvai susidomėjo, – aš mielai, labai mielai paklausysiu!

* * *

Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol buvo neaišku, kas sukėlė Juodpelynio slibinų įniršį, bet ėjo gandai, kad vienas iš žynių naktį prieš didįjį aukojimą į paskirtosios būstą įleido atsisveikinti jos sužadėtinį, pasigailėjęs įsimylėjėlių, o tie slapčiomis tapo vyru ir žmona… Be abejo, midaus įgėręs pasiuntinys galėjo ir smalsauti, bet labai jau primygtinai jam knietėjo viską sužinoti. Be to, kad ijūnams Drūkšiai nemieli buvo aišku nuo pat pradžios… Lyg tyčia Marius turėjo praeiti pro pasiuntinių menę prie kurios