Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 3

Bet grasintojas visiems atrodė toks bejėgiškas, kad jo pyktis tik dar labiau skatino kvatojimą, o juokui kiek aprimus kunigaikštis Dringis sušuko:
– Bajore, pats norėjai pokšto, pokštą ir gavai, nėra ko pykti… Švęskit, sveteliai, žiemos nebus!
Trumputis patyliukais sumurmėjo: “Kai mažvaikiai valdo, tai betvarkės tik ir lauk…”
Fervegonas įtariai nužvelgė vėl sustingusį juokdarį. Kuo toliau, tuo labiau prantas abejojo, kad juokinti svečius – pagrindinė Mariaus pareiga. Laisva vyruko laikysena šalia valdovo piršo mintį, kad jis tikriausiai labiau kunigaikščio draugas, negu pavaldinys, o meistriškas eisenos užpuoliko suvystymas – kad gal net ne draugas, o tas, kurio akivaizdoje vargu ar kas būtų drįsęs bent pirštu paliesti valdovą…
– Jūsų šviesybe, – tyčia lėtai dėliodamas svetimos kalbos žodžius Fervegonas kreipėsi į kunigaikštį, – ar senas šis paprotys – aukoti nekaltas mergeles?
Dringis patogiau atsilošė. Pasiuntinys pajuto įdėmų ir skvarbų žvilgsnį, naršantį jo veidą. Ne, nors ir jaunas, šis valdovas nebuvo panašus į tuos vaikigalius, kuriuos teko matyti perimant sostus po netikėtos tėvų mirties, o juk tebuvo sulaukęs vos dvidešimt penkerių. Fervergonas žinojo, kad Dringį skubiai atšaukė iš mokslų tolimojoje Jusijoje ir pasodino į sostą tik prieš metus, kai paskutiniame kare su Sijuru, kurame Aukštija prarado paskutines kažkada užkariautas žemes, žuvo jo tėvas – išdidusis kunigaikštis Luokis. Vaikinas labai greitai sugebėjo įvertinti padėtį, atsisakyti tėvo kietakaktiškumo ir taip daug ką pakreipti Aukštijos naudai, ypač santykius su Ijūnija, tyliu Sijuro priešu, tačiau naujos mintys daug kam nepatiko, ne tik Aukštijoje…
Pasiuntinys atlaikė žvilgsnį nenusukdamas akių. “Kas tu, sveteli, per paukštis?”, pats savęs mintyse paklausė kunigaikštis, “ką gi man primena šis gunktelėjimas, tamsus gymis, nors jau ardomas vienos kitos žilos sruogos, plėšrūniška nosis ir nejaukiai nuteikianti retkarčiais sutrūkčiojanti kairė akis bei ant skruostikaulio vos matomas nedidelis randas? Maitvanagį?” Tačiau, ardydama niūrų veido vientisumą, pranto lūpose žaidė mandagi, bet lyg ir nuoširdi šypsena. Galiausiai Dringis irgi šyptelėjo, pakiliai atsakydamas:
– Senas kaip mūsų kraštas! Taip darė mūsų protėviai, mūsų protėvių protėviai, taip darome mes. Sako, jis nepajudinamas kaip ir aukštikų galybė…
Fervegonas neleido sau pašaipiai nusišypsoti, nors laikai, kada aukštikai buvo galingi, jau seniai liko tolimoje praeityje. Tariant paskutinius žodžius ir kunigaikščio balse išdidumo gaidelių sumažėjo.
– O ar dažnai pasitaiko tokių… nesklandumų? – vėl paklausė pasiuntinys, akies krašteliu pastebėdamas, kaip juokdarys, tarsi netyčia, irgi pasislinko arčiau.
Kunigaikštis šiek tiek susiraukė.
– Jūs apie tą vaikigalį – Algį iš Petrainių? Keista, kiek tai kelia kalbų… Nors… seniai tokią įžūlybę bebuvo kas iškrėtęs… – gūžtelėjo, – ne, nedažnai, nes visi supranta, kokia tai yra garbė, tik labai retai nuo meilės nukvakę jaunuoliai ką nors pamėgina padaryti, bet juk matėte, kaip mes žmoniškai su jais susitariame.
– Jam nieko nebus? – nustebo pasiuntinys.
– Nieko, tik gaus kokia trisdešimt rykščių rytoj. Užteks, kad ateitų į protą… – šyptelėjo Dringis.
– Ir jūs nebijote, kad tokių gali daugėti?
– Jūsų kilnybe, – kunigaikštis balse atsirado irzlumo gaidelės, – aš gi sakiau – taip būna kartą per dešimt metų, nemanau, kad jums reikėtų dėl to nerimauti.
– Aš ne nerimauju, – nusišypsojo Fervergonas, – aš tik domiuosi.
Dringis tylomis linktelėjo.
– Vadinasi, kai Drūkšių slibinams jūs paaukojate nekaltą mergelę, į kraštą neateina žiema? – toliau kamantinėjo prantas.
– Neateina.
– Ar seniai taip?
Dringis žvilgtelėjo į netoliese sėdintį juokdarį ir kunigaikščio veidas nušvito:
– Jūsų kilnybe, gal aš paprašysiu, kad mano juokdarys Marius jums papasakotų, jeigu taip domitės mūsų krašto papročiais. Jis labai gerai visa tai išmano.
Kairė pasiuntinio akis sutrūkčiojo – Fervergonas mintyse nusistebėjo kunigaikštuko įžūlumu siūlyti jam, kilmingajam, juokdarį į pašnekovus, bet nepasitenkinimą giliai užgniaužė – dar ne laikas…
– Be abejo, jūsų šviesybe. Man labai įdomu, – sutiko.
– Mariau, – Dringis kreipėsi į juokdarį, – papasakok jo kilnybei ijūnui Fervergonui apie Drūkšius.
Juokdarys linktelėjo ir, varstydamas pasiuntinį žvilgsniu, persėdo visai arti.
– Tai sena, labai graži legenda. Kartais ją dainuoja, bet čia per daug triukšmo, – prabilo svetima kalba.
– Jūs mokate prantiškai? – sunkiai suvaldydamas nustebimą, kiek garsiau sušuko pasiuntinys.
– Taip, man teko buvoti jūsų kraštuose.
– O, kaip malonu. Tai kokia tai legenda?
– Seniai seniai, – pradėjo juokdarys, – aukštikų žemėje, kaip ir visur, būdavo pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Vieną šaltą šaltą žiemą buvo taip šalta, kad išaugo sniego ir ledo kalnai, o aukščiausią iš jų žmonės pavadino Ledakalniu. Tačiau laikas bėgo, praėjo ir balandis, ir gegužė, o pavasario kaip nebuvo, taip nebuvo. Jau galvojo žmogeliai, kad teks antrą žiemą badu kentėti, o gal net mirti, kai sutrinko, sudundėjo Rytuose ir ant Sniegakalnio viršūnės nutūpė du slibinai: Ėgnalynis ir Visagynė Drūkšiai. Ir tarė jie susirinkusiems stebuklo pažiūrėti žmogeliams: “jūsų žemę prakeikė piktieji, atleiskite, jūsų aukštybe, iš padavimo žodžių neišmesi, prantų burtininkai, bet jeigu jūs mums kiekvieną mėnesį nuo pavasario iki rudens lygiadienio duosite po vieną nekaltą mergelę, mes ištirpdysim šiuos ledo ir sniego kalnus, sušildysime jūsų namus, ir niekada neleisime žiemai sugrįžti. O tada suklestės jūsų kraštas, ir pasklis apie jį garsas po visą pasaulį… Žmonės išsiskirstė po kaimus ir ilgai galvojo, ką daryti. Niekas nenorėjo savo dukros atiduoti, nors šaltis ir badas diena iš dienos labiau kamavo… O slibinai ledo kalne olą išsikasė, laukė. Ir atsirado tada narsi mergužėlė, dėl baltų veidelių Sniegute praminta, ir tarė ji: “ak, negaliu gi laukti, kol tėveliai ir broleliai sušals, vai eisiu aš keliausiu pas slibinus, atiduosiu jiems savo jaunystėlę, savo rūtų vainikėlį, lai sušildo mūsų kraštą, lai atneša jam laimę”, ir išėjo. Didžiulė žmonių minia susirinko išlydėti narsuolės. Ir išėjo ji į Ledakalnį, ir pradingo slibinų oloje. Staiga sudrebėjo žemė, blykstelėjo dangus, nuo kalno patvino šiluma, sutirpo ledai, sužaliavo pievos, susprogo medžiai. Pamatę šį stebuklą, aukštikai pažadėjo kiekvieną mėnesį nuo pavasario iki rudens lygiadienio išrinkti slibinams po vieną nekaltą mergelę… Ir nuo tada jau daug dailių mergelių verždavosi į Ledakalnį, kad nebūtų žiemos. Tad ėmė protingiausi ir garbingiausi tėvai iš visų mergelių atrinkti vis po vieną – gražiausią, protingiausią, skaisčiausią. Žmonės pasakoja, kad atėjusias mergeles slibinai