Sadhana (raktas į laisvę)
Visi svarbiausieji Jogos raštai atkreipia dėmesį į didelę sadhanos arba abhjasos (praktikos pastovumo) svarbą. Sadhana nėra paprastas jogos mokymasis. Tai – dvasingumo mokymasis. Norint gauti aliejaus reikia išspausti sėklas. Prieš pasirodant medyje slypinčiai liepsnai, medis deginamas tol, kol įkaista ir užsidega. Taip ir sadhaka pastovios praktikos dėka uždega savyje šventą liepsną.
Kiekvienas nenuilstamai praktikuojantis Jogą pasiekia tobulybę. Tokia yra tiesa…, ir nesvarbu ar jisai sergantis, ar pagyvenęs, jaunas ar senolis, ar net sukriošęs.
Sėkmė (Siddhi) atrandama praktikuojant. Kaip sulaukti sėkmės be praktikos? Nebus pasisekimo jogoje vien tik knygas skaitant.
Jeigu tik drapanas jogiškas nešioti ir kalbėti apie jogą – Sėkmės taip pat nebus. Sėkmės paslaptis – nenuvargstama praktika. Abejonių tame nėra ir būti negali.
Įvairiomis Asanomis, Kumbhakomis ir kitais dieviškais būdais Hatha-Jogos kelias atveda prie Radža-Jogos vaisių.
<
“Kaip išmokus abėcėlę ir pastoviai besimokant galima pažinti įvairius mokslus, taip nuoširdžiai treniruojant savo kūną galima pažinti Tiesą (tattva džniana), t. y. Žmogiškosios prigimties sielą, kuri identiška su Aukščiausia Dvasia užpildančia visą visatą.”
<
Koordinuojant ir koncentruojant savo jausmų, proto, sąmonės ir vidinio “Aš” pastangas, žmogus laimi vidinę ramybę ir savo nurimusia siela susijungia su Kūrėju. Svarbiausias žmogaus gyvenimo nuotykis – tai sugrįžimas pas Kūrėją.
Norint pasiekti tikslo, kūnas, jausmai, protas, sąmonė ir vidinis “Aš” turi sukoordinuotai funkcionuoti. Jeigu pastangos nekoordinuotos – žmogus patirs nesėkmę. “Katha Upanišados” pirmo skyriaus pirmoje dalyje mirties Dievas Jama aiškina šią tiesą jogui Načiketai pateikdamas legendą apie žmogų vežėčiose:
“Pažink Sielą (vidinį “Aš”) kaip, Dievą vežėčiose, sąmonę – kaip vežėją, protą – kaip vadeles. Apie jausmus kalbama, kad tai žirgai, o jų norų objektas – ganykla. Išminčiai vidinį “Aš” vienybėje su jausmais ir protu vadina Bhoktormu (tuo, kas mėgaujasi). Tie, kurie nesugeba atskirti šių dalykų – niekada nevaldys savo proto ir jausmai bus panašus į įnoringus žirgus. Sugebantys atskirti visada kontroliuoja savo protą, o jausmai panašūs į paklusnius žirgus. Nesugebantys atskirti tampa aplaidūs ir netgi nedorais; jie keliaudami iš kūno į kūną nepasiekia tikslo. Sugebantys atskirti tampa dėmesingais, dorais; jie pasiekia tikslą ir iš naujo negimsta. Žmogus pas kurį yra vežėjas sugebantis atskirti, valdydamas protą, pasiekia kelionės tikslą – Amžinosios Dvasios Aukščiausią Buveinę”
* * *
“Sako, juslės žmogaus – galingos,
bet Širdis pranašesnė nei juslės;
pranašesnis už širdį budhis,
bet Jisai pranašesnis už budhį.
Kas aukščiau už budhį, suvokęs
Ir sustiprinęs Atmanu dvasią,
mirtinai smeik, o Kietaranki,
geismą – sunkiai įveikiamą priešą.”
<
* * *
Kad tai pasiekti reikalinga ne tik pastovi praktika, bet ir tam tikras išsižadėjimas, kurį sąlygoja pasiaukojimas. Kyla klausimas nuo ko išsižadėti? Jogas neišsižada pasaulio, nes tai reikštų išsižadėti Kūrėjo. Jogas išsižada visko kas nuveda šalin nuo Dievo. Žinodamas, kad bet kokio įkvėpimo šaltinis yra Dievas, jogas išsižada tokių, kurie yra priešiški Dievo veiklai, tokių, kurie skleidžia demonišką nuovoką ir nuo tokių, kurie kalba apie moralines vertybes, bet jų nesilaiko.
Jogas neišsižada veiksmų. Jis jų vaisius pašvenčia Dievui arba žmonijai, jis nutraukia pančius, kurie bando jį pririšti prie veiksmų. Pareigos vykdymą skaito savo privilegija ir įsitikinęs, kad neturi teisių į savo veiklos vaisius.
Kiti, kai juos kviečia pareiga, miega ir prabunda tik tam, kad reikalauti savo teisių. Jogas visada budrus kai reikia vykdyti pareigą ir miega, kai kalbama apie jo teises. Todėl ir sakoma:
“Kai pasaulis panyra į naktinę miglą, disciplinuotas ir ramus žmogus nubunda tam, kad išvysti šviesą.”
