Pratyahara (pojūčių apribojimas)

Kada sąmonė pasiduoda juslių pagundoms – ji žūna. Ir atvirkščiai: jeigu sąmonė, užuot vaikydamasi išorinių visokiausių norų objektų, kryptingu kvėpavimo reguliavimu kreipiama į vidų, tai žmogus išsivaduoja iš jų tironijos.Tai penktoji Jogos pakopa vadinama – pratyahara, kurioje išmokstama kontroliuoti jusles.

Pasiekęs šią pakopą, mokinys kruopščiai save tikrina. Tam, kad nugalėti mirtinai pavojingų ir kartu įkalinančių juslių objektų kerus reikia apsiginkluoti transcendentine meile Dievui ir pastoviai galvoti apie Kūrėją kuris ir sukūrė visus juslių objektus. Taip pat mokiniui reikalingas Dieviško paveldo žinių fakelas. Iš tikrųjų tiek vergystės, tiek ir išsivadavimo priežastys yra pačio žmogaus prote. Protas prisirišęs prie norų objektų sąlygoja vergystę, atsikratymas jų – išsivadavimą.Kada protas ko nors nori, ilgisi arba sielvartauja, tai žmogus tada būna vergovėje. Kada visos baimės ir norai sunaikinti, tada protas apsivalo. Žmonės susiduria su gėrį ir malonumą skatinančiomis aplinkybėmis. Jogas labiau vertina gėrį negu malonumą. Kiti, norų pavilioti, renkasi malonumus ir išleidžia iš akiračio patį gyvenimo tikslą. Jogas jaučia palaimą savyje. Jis moka sustoti todėl gyvena ramiai. Jis pradeda nuo to, jog pasirenka kartėlį ir atkakliai praktikuoja, būdamas įsitikinęs, kad kartėlis taps saldžiu nektaru. Tie, kas siekia sujungti savo jausmus su malonumų objektais, labiau vertina tai kas iš pradžių atrodo saldu, nežinodami, kad galų gale visa tai pavirs į kartėlį.

Jogas žino, kad juslių tenkinimo kelias yra platus, bet veda į pražūtį ir juo eina daugelis. Jogos keliai siauras, kaip skustuvo ašmenys. Eiti juo yra labai sunku ir tik nedaugelis žengia juo. Jogas žino, kad jame pačiame randasi keliai tiek į pražūtį, tiek ir į išsigelbėjimą.

Pagal induizmo filosofiją, sąmonė pasireiškia trimis savybėmis. Žmogui jo gyvenimas ir sąmonė kartu su visu kosmosu yra vienos ir tos pačios prakriti (kosminės materijos arba esmės) emanacijos (išraiškos), kurios skiriasi savo paskirtimi priklausomai nuo to kuri iš gunų dominuoja. Šios gunos (savybės arba atributai) yra:

Sattva (nušvitimo, švaros, gėrio savybė);

Radžas (judrumo ir veiklos savybė);

Tamas (tamsumo, inertiškumo ir sąstingio savybė) kuri kliudo ir priešinasi Radžas siekimams dirbti ir Sattva siekiui atsiskleisti.

Tamas tai paklydimo, nesupratimo, inertiškumo ir kompetencijos neturėjimo savybė. Žmogus kuriame vyrauja Tamas yra inertiškas ir apatiškas. Sattva traukia į tai kad Dieviška, o Tamas traukia į tai kas demoniška; Radžas randasi tarp jų. Priklausomai nuo to kokia guna žmoguje vyrauja, skiriasi jo tikėjimas, maistas, aukos, kuriais jis aukoja, asketiniai išbandymai, kuriuos jis sau pasirenka ir dovanos, kurias jis dovanoja.

Tas kuris yra gimęs su polinkiu į Dieviškumą yra bebaimis, švarus, didžiadvasisi ir kontroliuojantis save. Jis siekia pažinti save. Jis nesmurtauja, būna teisingas ir nepykstantis. jis atsisako savo darbo vaisių ir dirba tik dėl paties darbo. Jis ramus, niekam nejaučiantis pykčio, visiems jaučia gailestingumą, nes yra laisvas nuo godulio. Jis konkretus, kuklus ir pastovus. Jis protingas, gailestingas ir ryžtingas, nes jame nėra klastos ir pasididžiavimo.

Žmogus kuriame vyrauja Radžas išsiskiria vidiniu nerimu ir prieraišumu. Būdamas aistringas ir šykštus, jis sukelia kitiems kančias. Jo norai nepasotinami, nes jis kupinas gašlumo, neapykantos, pavydo ir apgaulės. Jis nepastovus, ūmus,lengvai atitrūkstantis ir tuo pačiu garbėtroška bei savanaudis.Jis ieško proteguojančių ir globojančių draugų ir saugo giminės garbę. Jis vengia nemalonumų ir linksta prie malonumų. Jo kalbos grubios ir pilvas nepasotinamas.

Gimę su demoniškais polinkiais yra meluojantys, akiplėšiški ir pasipūtę. Jie kupini pykčio, žiaurumo ir neišmanymo. Pas tokius žmones nėra nei švaros, nei padorumo, nei teisingumo. Jie nuolaidžiauja savo aistroms. paklaikę nuo daugelio norų, įsipainioję į paklydimų voratinklį, šie jutiminių malonumų šalininkai pakliūna į pragarą.

Kaip skirtingoms gunoms vyraujant veikia žmogaus protas galima parodyti pavyzdžiu su visuotiniu įstatymu – “Negeisk svetimo!”:

Žmogus kuriame vyrauja Tamas, gali išaiškinti šį įstatymą taip:

” – Nežiūrint į tai kaip aš tai įsigijau, bet niekas negali geisti to kas man priklauso, o jeigu kas nors užsigeis, tai aš tada jį sunaikinsiu.”

Žmogus kuriame vyrauja Radžas yra apskaičiuojantis ir egoistas. Jis šį įstatymą išaiškins taip:

” – Nereikia man norėti svetimo gero tam, kad kiti nenorėtų manojo”

Jis seks įstatymo raide, tačiau tai darys ne pagal tikrąją įstatymo dvasią, kurią reikėtų iškelti į elgsenos principą.

Žmogus, kurio temperamentas įvardinamas kaip Sattva, laikysis įstatymo raidės ir dvasios iš principo, o ne iš politinių sumetimų. Toks žmogus suvokia šio įstatymo vertybę. Jis elgsis teisingai dėl pačio teisingumo, o ne todėl, kad egzistuoja žmogiški įstatymai priverčiantys laikytis sąžiningumo bijant bausmės.

jogas – irgi žmogus ir priklauso nuo visų trijų gunų. Atkaklus ir nuoširdus savęs bei objektų į kurios krypsta jausmai studijavimas (abhyasa), leidžia jam suprasti kurios mintys, kurie žodžiai, kurie veiksmai kyla iš Tamas ir kurie iš Radžas. Nepaliaujamomis pastangomis jis išrauna su šaknimis ir išdegina Tamas padiktuotas mintis bei darbuojasi, kad įgyti sattvišką proto būvį. Kada pas žmogų liko tik Sattva guna, reiškia, kad jo siela toli pasistūmėjo kelyje į galutinį tikslą.

Gunų poveikis panašus į žemės traukos poveikį. Kad patirti nesvarumo būklės stebuklą kosminėje erdvėje, reikalingi intensyvūs užsiėmimai ir griežtas pasiruošimas, taip ir jogos mokiniui (sadhaka)reikalingas labai reiklus savęs patikrinimas ir jogos disciplina, kad išsivadavus iš gunų traukos – patirti vienybę su kosmoso Kūrėju.

Patyręs Kūrinijos arba Kūrėjo pilnatvę, mokinys (sadhaka) praranda geismą (trisna) jutiminiams dalykams ir ateityje juos stebės be jokios aistros (vairagya). jo jau nebejaudins karštis ir šaltis, kančia ir malonumas, garbė ir gėda, narsa ir trūkumai. Jis su vienodu ramumu vertina į abu apgavikus – pralaimėjimą ir pergalę. Jis išsivaduoja nuo visų priešingybių porų. Jis išėjo už gunųt raukos ribų ir tapo gunatyta (įveikęs gunas). Tada jis išsivaduoja nuo mirties bei gimimo, nuo skausmo bei sielvarto ir tampa nemirtingu. Jis praranda savąjį ypatumą, nes gyvena Visatos Dvasios pilnatvėje. Toks žmogus niekada nieko nesmerkia ir visus nukreipia tobulėjimo į kelią.