Lukas Vangelis – 13 17 40 II dalis

Tomis griausmingomis dienomis, Meno mokykloje pasirodė plakatas, kviečiantis į rock-operą TOMMY. Aš laukiau Tommy daugybę metų. Tai buvo mitas, paslapčiomis išugdęs mane patį.

Plakatas atrodė maždaug taip:

PAGALIAU IR MUS PASIEKĖ LEGENDINĖ

THE WHO

ROCK-OPERA

T O M M Y

PARAŠĖ: PETE TOWNSHEND;

PIRMĄ KARTĄ ATLIKTA 1969 M.

1976 M. JI “SUSIVYNIOJO” Į KEN RUSSELL’O FILMĄ,

KURĮ JŪS GALITE IŠVYSTI PARODŲ RŪMUOSE 16.30

ŠIANDIEN, RYTOJ IR PORYT

Tai aš jį nupiešiau.Ir patraukiau į mokyklą.

Viduje pasijutau saugiau.Mokykla buvo pustuštė – penktadienis, – niekas nekreipė dėmesio į svetimą “personą”. Vaikai lakstė kas sau. Radau šaunų vaizdelį: ant grindų tvarkingai išrikiuota koks trisdešimt mažų smuikelių – kaip sapne.

Kur dabar pakabinti tą pamišėlišką plakatą?

Truputį pasivaikščiojau koridoriumi. Aplink – vien paveikslai, stendai su tiklais, nušiurę stendai be stiklų…

Galiausiai aš išvydau, kad didžiulė skelbimų lenta juk yra prie pat durų, ir, žinoma, aš jos buvau nepastebėjęs! Ištraukiau savo “plakatą” ir nutaikiau prismeigti jį prie pilkos drobės, šalia kvietimo į “folk” renginį.

Ir priešais mane, ant laiptų pasirodė Ji.

Mergaitė greičiausiai atpažino mane, jei tik šiuo atveju galima būtų taip pavadinti, bet Jos mėlynos akys buvo tokios nustebusios, lyg aš būčiau ką tik nukritęs iš debesų.

Bet aš pats, apstulbau dar labiau. Tiesiog iškritau iš savęs. Taip ir likau stovėti migloje. Net neatsimenu, kaip pakabinau “Tommy” plakatą.

Kai atsipeikėjau, vos nenučiužiau nuo laiptų ir suvokiau, kad praleidžiu turbūt geriausią progą iš visų, kokios tik bebuvo.

Negalėjau patikėti savo akimis. Puoliau paskui, bet Ji dingo, kaip į vandenį!

Padėtis buvo nepataisoma. Be abejo, aš praradau MOMENTĄ. Tikrą, nelauktą man padovanotą Atsitiktinumą. Tai neatleistina!

Vaikai tingiai sėdėję ant palangės, sumetę instrumentus į krūvą, stebėjosi, ko tas senis čia nerimsta.

Išnykau iš mokyklos.

Šėlau. Bet pirmiausia, žinoma, buvau sukrėstas: tai idealus Angelo siųstas šansas. O ne, galima dar vieną “dublį”?! Deja, nujaučiau, kad tokiais dalykais niekas nesišvaisto. Ir neapsirikau,nes kitą savaitę man nei karto nepavyko Jos pamatyti. Galimybė, į kurią mane atvedė Tommy, matyt, buvo brangiai įvertinta.

Ir aš tiesiog dar kartą nuėjau į filmą.

Svajingoji ryto kelionė tetrukdavo vos dešimt minučių.Ne, aš jau tiesiog nėriausi iš kailio ir nebeišsitekau savo idealistiniame pasaulyje. Dabar, rodos, tikrai turėjo prasidėti žodžiai…

…Bet skleidėsi spalvingi garsai. Aš grojau namuose,įrašinėdamas gitaros pasažus ir montuodamas juos dviem magnetofonais, ”ausdamas” garsų tinklą, ritmo “kilpų” pagalba.

Po vieno tokio muzikavimo aš žvilgtelėjau įdėmiau į savojo, 21-ojo autobuso lentelę: o lia! Atrodo, kad Mieste yra tik du rajonai, kurių pavadinimai prasideda natomis. Manasis vadinosi La…, ir vietovė, kur tikriausiai gyveno Ji – Fa… Pati Aplinka diktavo muziką. Nurodė intervalus, skaičiavo taktą.

Klajonės užburtame troleibusų rate tęsėsi.

Sukosi nesibaigiančio ritmo juostelė.

Žodžiai tirpdavo burnoj dar neįgavę formos.

Visa tai tapo keistu ritualu technologijos amžiuje.

Mandala, kurią kasdieną brėžiau.

Juoda striukė ir baltas šalikas;

visada palaidi plaukai – lietus ar sniegas.

Gyvybės kibirkštis.

Pažinojau Ją, tarytum planetą,

kurios tik Rytinė pusė yra matoma.

Dienos susiliejo į vieną.

Visos mintys buvo viena mintis.

Neliko jokio užribio, ir viskas tapo dar labiau nepasiekiama.

Tai buvo tas rytas. PRIĖJAU, nors ir sunkiai. Sugriebiau save ir tiesiog nusitempiau.

– Labas,- kaip aš ištariau! Tolygu buvo pasisveikinti su Angelu.

– Labas,- atsakė Ji, nustebusi, nors gal ir ne taip labai, kaip galėjau tikėtis.

– Leiskite Jus kiek sutrukdyti…

– Prašom,- tarė Ji, lengvai ir plastiškai, eidama link 17-tojo, kuris tuo tarpu spėjo privažiuoti mūsų stotelę.

Mėginome įsibrauti į “trolį”. Žemė, tiksliau elektrinio laivo pagrindas, slydinėjo man iš po kojų. Pajutau, kad nieko daugiau negaliu pasakyti. Man užkirto kalbą. Pauzė užsitęsė… Laimei, gelbėjo chaotiška jaunimo grūstis prie pat durų.

– Aišku… man nepalanki nei situacija,- žvilgsniu parodžiau į vidų,- nei laikas…- Žodžiai strigo. Galima buvo pridėti: nei be galo dažnai važinėjantis 13-tasis su 17-tuoju.

Ji gan abejingai linktelėjo.

– Aš norėčiau tiesiog papasakoti Jums… keletą įdomių… dalykų. Jie nėra net grynai asmeniški… Žinau, žinau, kaip tai beprotiškai atrodo, visa ši šneka ir elgesys… mh, – nutaisiau gan miglotą veido išraišką.

Visata susiūbavo. Ištirpo žmonės aplink… nors ir neleido užsimiršti, gerai mudu pasistūmdydami.

– Nežinau net kaip visa tai apibūdinti…- prisipažinau. Ir staiga ištariau pačią klaikiausią frazę:

– Tai mistiški dalykai,- kaip kvaila, netikra, lyg per radiją, lyg ne mano ir balsas.

Ilgą kelio dalį mes stovėjome visai šalia vienas kito, kaip tikri pažįstami. Dar niekad nebuvau taip priartėjęs. Deja, tai ne įtin pagelbėjo mano šnekai.

– Stebiuosi… pats stebiuosi, kad negaliu išsakyti to… mh, apie ką galėčiau kalbėti nesustodamas, be galo…

Pastebėjau, kad du maži berniukai, užrietę galvas, sekė mano šneką, jei tik tai buvo įmanoma.

– O iš vis,- tada ramiai pradėjo Ji,- kodėl, kiek, tik aš bevažiuočiau, visada jus matau? – tai skambėjo be galo gražiai.

– Na, nežinau,- šyptelėjau,- Iš pradžių visa tai buvo tikri atsitiktinumai… aš važiuoju tuo pat transportu į Saulės Taką, į Universitetą, garbės žodis.

– O po to?

– Ilgai nepavyko Jūsų užkalbinti… – Bet kaip? Aš juk ištisai keičiu maršrutą.

– Būtent maršruto Jūs ir nekeičiat.

– Laiką, norėjau pasakyt…

Jaučiausi lyg sugautas nusikaltimo vietoje. Šito klausimo, šito griaustinio labiausiai ir bijojau.

– Nesuprantu,- tarė Ji truputį iškilmingai,- kas yra bendro tarp Jūsų, ryšio su kitu pasauliu,- šyptelėjo,- ir manęs.

– Šauniai pasakėte! Iš tikrųjų, kas?…- žiūrėjau į Jos akis, blakstienas ir tylėjau,tarytum kažkas trečias turėtų į tai atsakyti.

– Ne, čia, šitam elektriniam miesto laive, man tikrai nieko nepavyks Jums išsakyti…

Privažiavome stotelę, kur mes turėjome išlipti.

– Jeigu leistumėt…aš visgi norėčiau įteikti Jums… vieną knygelę… gal Ji galėtų nusakyti bent kryptį ar temą, kuria norėjau pasikalbėti…

Ji klausiamai žvilgtelėjo į mane.

– Tai “Siddharta”…

– Krišnaistų?!

– O ne, ką Jūs! Tai Hesse’s knyga…

Durys atsidarė. Mes išriedėjome tiesiai į laukiančiųjų glėbį. Ji ėjo greitai, vinguriuodama tarp žmonių.

– Žinoma, tai buvo visiškai žlugusi kalba…- tariau įkandin. Ji kiek išdidžiai šyptelėjo. Buvome prie posūkio. Rankoje laikiau mažą knygelę.

– Na, iki mokyklos aš kaip nors ir pati nueisiu.

– O taip, žinoma…

Staiga Ji paėmė iš manęs knygą.

– Aš atnešiu Jums pirmadienį,- šūktelėjo nueidama.

– Nesvarbu kada, kaip Jums pavyks…- atsakiau, bet, greičiausiai tik pats ir girdėjau.

Tiesa, o susitikimo vietos mums, žinoma, nereikėjo susitarti.

Ji išnyko tarp einančių.

Aš visas skendau rūke. Palengva tolau nuo mokyklos. Negalėjau patikėti, kad ten tikrai buvau aš, kad aš tai padariau! Aš prabilau; Dar daugiau – aš girdėjau Jos balsą!

Buvo ypatingai šalta Vasario diena Nr.21.

Ji atėjo rytą, pralėkė pro šalį ir net nepažvelgusi į mano pusę, įšoko į 13- tąjį troleibusą.

Nieko linksmo iš to negalima buvo tikėtis.

Aš priėjau.

– Gal galėtume pratęsti pokalbį?

– Ne,- atsakė labai tyliai ir pakėlė į mane įtūžusias akis. Nepaprasto grožio akis. “Taip, va šito aš ir bijojau, visą laiką, dar iki pirmo karto, ne veltui. Bet kodėl tai įvyko dabar?”

– O’kay…- sumurmėjau ir nutilau. Jaučiausi lyg ir kaltas. Nenorėjau vesti Jos iš kantrybės ir atsitraukiau.

“Po velnių, kas tai?” Svarsčiau įvairius variantus ir… man “pastukseno” į nugarą. Atsisukau. Ji. Blyksnis; akys žvilgėjo. Rankoje laikė “Siddharthą”. Įteikė man ją.

– Aš jums noriu pasakyti… aš iškarto sakiau, kad manęs nedomina Rytai, tuo labiau budizmas, man ten viskas svetima…- Ji šnekėjo užkaitusi, gaudydama kvapą; aš nespėjau nė įsiterpti. Ji pajudėjo link durų.

– … Gerai, kad iki galo jos ir neperskaičiau!

– Gaila…

– Aš esu krikščionė ir neprpažįstu jokių transformacijų, jokių tikėjimo žodžiųar ko nors panašaus…

– Aš taip pat krikščionis,- atsakiau,- kalba juk visai ne apie tai.

– Nekalbėsiu su jumis apie tai, viso gero.

Ji išlipo ir greitai išnyko tarp žmonių.

Likau su knygele rankose. Norėjau sviesti ją į laukiančiuosius.

– Hesse, kodėl sudeginai mane, pasiutęs seni?- tariau Jai.

Jaunasis prieštaringasis karalaitis Siddhartha, prie ko visa tai? Kam aš susiejau visą save būtent su juo. Juk pateikiau knygelę lyg ir vietoje savo paties kalbos.

Po velnių, kodėl šitoje mokykloje jiems niekas neišaiškina, kas yra Hesse?

Na, bet tiek to, jeigu jau nepavyko suregzti keleto sakinių pačiam, tai ko ir įmanoma būtų tikėtis… Piemuo. Kosmoso piemenėlis.

Ir visgi aš dar nemaniau pasiduoti. Žinojau tik vieną: subyrėsiu į detales, jei dar kartą nepakalbėsiu su Ja.

Bet kvailiausia buvo tai, kad nesurasdavau ryžto vėl prieiti prie Jos.

Apsireiškiau “Solis” stotelėje visas nuo galvos iki kojų juodas.

Ji pastebėjo mane.

Jaučiau, kad Drąsa mane apleidžia… Po galais, lyg būčiau niekada su Ja nekalbėjęs!

Kartais jaučiausi visiškai sudaužytas. Klaidžiojau gatvėmis. Kiekvienas veidas man bylojo tik vieną.

Aš vėl tiesig sugriebiau rankomis tą skaidrų Pojūtį. Visa kita neteko vertės.

Naujasis vidinis švytėjimas neturėjo aiškių priežaščių. Nesupratau, iš kur jis, tik žinojau: kas yra visiškai neišreiškiama,tas paprastai nebūna laikina. Vien spindinti džiaugsminga kančia, kurios niekada nenurungs žmonių “laimė”.

Nors, miesto rutina dažnai įsiurbdavo ir mane, stengėsi įpūsti užmarštį, veiklą, rūpesčius; bet kiekvienąsyk man pavykdavo išnerti įsikibus į savo amžinybės delfiną.

Aš skridau į garsą FA.

Ji pasirodė visa juodame, dar juodesnė už mane, net jos kaštoniniai plaukai, rodos, buvo dar labiau patamsėję. Net nukaitau. Vos ne žvaigždžių ženklas!

Bet aš neišdrįsau prisiartinti.

Vėl viskas buvo lyg PRADŽIŲ PRADŽIA.

Tik dabar aš vaikščiojau keistam gedule, – senojo manęs jau nebebuvo.

Kartą aš šiurptelėjau pamatęs, kad nebeliko ir žiemos! Ką tik skaičiavau savaites ir apsirikau – reikėjo skaičiuoti mėnesius. Jų buvo penki.

Žiema praskrido kaip trumpos atostogos. Tokio laiko praradimo dar niekada neteko patirti. Diena man baigdavosi 9 valandą ryto.

Kartą aš atsidūriau FA šalyje.

Tikėjau, kad Ji gyvena būtent čia. O koks tai buvo miestelis!

Aplinkui nesimatė nė vieno medelio, vien aukštų, šaltų namų labirintas.

Visi namai nudažyti viena spalva.

Milžiniški skaičiai nupiešti ant sienų. Prisimerkus atrodytų, kad vien tik Skaičiai auga dykynėje ir tik pašėlęs vėjas laksto tarp jų.

Nustebęs, lyg vaikas, žiopsojau į viską aplinkui.

Čia susirinko visi pagrindiniai numeriai: 7, 3, 6, 17,40, 21… Ištisas skaičių laukas, užburta vieta, kokios pavydėtų ir pats Pitagoras. Mano Skaičių miestas!

Įėjau į parduotuvę – kokia maža! Nebuvo kur nei apsisukti. “Ir čia turėtų tilpti visa FA?!”- vos nešūktelėjau garsiai.

________________

Į garsą FA.

Kūnas nutirpęs. Vaikai po vieną prieina prie fortepijono. Negriukas pučia trimitą. Aš praradęs matą, pakliuvęs į sūkurį, įlekiu tiesiai į jo “triūbą”. Smuikas hipnotizuojančiai “velka” vieną natą Fa. Aš kabu Smuikininkei vietoj auskarų.

Skrendu koridoriais iš muzikinių automatų, jie palengva virsta negyvais blokiniais namais, užgesusiais langais, vibracija silpsta… lieka vien FA, nepertraukiamas, įelektrintas FA. Įkaitusi negyva planeta; atšvaitai; viskas skęsta FA.

Stotelėje. Kaip slaptas Pasiuntinys.

Galiausiai, aš priėjau prie Jos. Tą momentą man netgi pasirodė, kad nesu pasimetęs. Deja, aš apsigavau – iš tikrųjų jau buvau praradęs žadą.

Ji kantriai klausėsi mano apokaliptiškos kalbos. Aš “klaidžiojau” ne prasčiau už pirmuosius kartus… Tik vieną dalyką buvau rimtai įsikalęs į galvą, todėl iškart pareiškiau: įteikti Hessės knygelę aną sykį – buvo visiška kvailystė.

Niekaip neprisiminčiau kokiais žodžiais, tačiau šiaip taip įstengiau užsiminti, kad sutikti Ją ne “trolių” draugijoje – štai kur būtų tikra svajonė; juk sunku ”ką nors gyvenime” nuveikti, kai susitinki tik stotelėje.

– Esu jus mačiusi ir mokykloje! – atsakė Ji, suraukusi antakius.

– O, taip…

________________

Ji neatskleidė man savo Vardo, nors aš paklausiau. Man ištarti savąjį (kai niekas to iš viso neprašė) būtų buvę gan kvaila. Tokiu būdu mudu pasilikome “bevardžiai”. Niekas neprasidėjo; bet pirmojo bandymo vis vien negali pakartoti kaip pirmojo. Ir teko pripažinti dar vieną niūrią tiesą – nepažįstamu būni tik vieną kartą…

Jaučiau tai intuityviai, nuo pat pradžių; turbūt dėl to šio balksvo ryto akimirka taip psichodeliškai ištįso.

Kartais pagalvodavau, kad Juodoji Paslaptis man iš tiesų yra nepasiekiama. Gal aš nemoku būti paprastas? Visa laimė, tariau sau, kad esu ateivis,- žmogus iš manęs būtų tragiškas.