Joninių naktį – raganų burtai
Žemaitijoje, Telšių rajone, vos už keleto kilometrų nuo Luokės esantis 227 metrų aukščio Šatrijos kalnas, apipintas įvairiausiomis legendomis apie raganas. Pasakojama, jog kadaise senovėje, esą ant kalno buvęs žemaičių pagonybės centras, sunykęs Jogailos ir Vytauto sprendimu įvedus krikščionybę ir pastačius Luokėje bažnyčią. Kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio „šatrai“. Anot istoriko L.Jucevičiaus, liaudis pasakodavusi, jog nuo Šatrijos kalno matosi 12 bažnyčių bokštai, o kalne esanti palaidota gražiausia Lietuvos ir Žemaitijos mergina Jauterytė, milžino Alcio žmona.
Raganų sostinė
Vėliau imta kalbėti, kad Šv. Jono naktį ant šio kalno sulėkdavusios raganos į puotą. Todėl ir kalno viršūnė įdubusi. Dionizas Poška rašė, jog tikėta, kad Lietuvoje ir Žemaitijoje buvo 5 rūšių burtininkai, o jų vyriausioji vardu — Šatrija, jos vardu vadinama ir burtininkų sostinė, esanti dideliame kalne.
Legendose pasakojama ir apie tai, kad viduramžiais ant šio kalno buvo deginamos raganos. Nežinia ar tai tik legendos ar iš tiesų taip buvo, tačiau istoriniai šaltiniai mini, jog 1696 metais surengtas teismo procesas keletui Kirblių kaimo gyventojų, apkaltinus juos raganavimu. Laurynas Kuzma, Magdalena Šiaulienė ir Liucija Nomšaitė buvo apkaltintos šerkšno pavertimu į krušą ir jos užtraukimu ant kaimiečių javų. Liudininkai neva matę, kaip raganos burtų pagalba išsklaidžiusios debesis, kaip naktį skridusios ant Šatrijos kalno.
Kita legenda pasakoja, jog vienas jaunuolis panoręs pažiūrėti, kaip raganos švenčia. Žmonės kalbėję, jog visos raganos renkasi ant Šatrijos kalno Joninių naktį. Nuostabiausią puotą jaunuolis matė šią naktį, priimtas buvo kaip garbingiausias svečias, pasodintas į aukso sostą, girdomas vynu iš deimanto taurės, nuostabios merginos apdovanotos gausybe aukso. Gaidžiui užgiedojus jaunikaitis pamatė, jog sėdi ant kelmo, rankoje laiko kaukolę, o kišenės pilnos skiedrų… Vėliau siekdami išsklaidyti mitus gaubusius Šatriją, kunigai pašventino kalną, davė jam taip ir neprigijusį Juozapotos vardą. Kiek vėliau pastatytas kryžius išlaikė amžių spaudimą. Ir dabar pasitinka visus atkeliaujančius į šias apylinkes.
Raganų yra ir Europoje
Kas iš tiesų buvo raganos? Tai netekėjusios ar našlaujančios moterys, taip pat tos, kurios nors kiek susigaudė gamtos procesuose, žinojo kai kurių augalų vaistines savybes — joms visoms tiko raganos vardas. Galbūt galima suprasti žmones ieškojusius pateisinimo tuo metu siautusioms ligų epidemijoms, badmečiams. Kalti liko tie, kurie buvo ne tokie kaip visi.
Kad žmonių jausmus ir protą kaitino įvairiausios legendos, o vėliau jau tik tų gražių ir baisių pasakojimų ilgesys, rodė ir vėlesniais laikais ant stogų keliamos metalinės vėtrungės — raganos. Vakarų Europoje, kur vyko inkvizicijos teismai, kur dar ilgai su nepasitikėjimu buvo žiūrima į nesuprantamus veiksmus, taip pat neišnyko šių damų įvaizdis. Tad nenuostabu, kad namuose mėgiamos lėlės — raganos, padarytos įvairiausių dydžių ir viena kitai nenusileidžiančios savo žavesiu.
Luokės raganos
„Ei, tu ragana“ — tokį pasakymą turbūt girdėjo ne viena moteris. Nesiaiškinsime ar teisūs būna vyrai vadindami šitaip moteris, tačiau jos įsidėmėjo šį posakį, galbūt todėl ima kurti įvairiausius raganų klubus, būrelius ar bent jau kolekcionuoti šias „žavingas“ damas ant šluotų. Luokės, nedidelio miestelio prie Šatrijos kalno, merginos nusprendė linksmai leisti laiką … raganaudamos. Jau kurį laiką čia veikia raganų klubas. Kol kas jis vienija tik vidurinės mokyklos mokinukes, kurioms vadovauja Luokės kultūros centro direktorė Lina Kasparavičienė. „Raganiukių“ klubas gyvuoja dar tik pusę metų, tačiau mergaitės labai rimtai žiūri į šią linksmą veiklą. Jos viena kitą vadina raganiškais vardais, pykdo tėvelius dėl suplėšytų maišų ir siuvasi rūbus, tinkančius „skraidančioms damoms“. Suprantama ruošia ir puošia savo technikos priemones — šluotas.
„Raganiukių“ vadovė L.Kasparavičienė neapsiribojo tik mergaičių klubo veikla. Ji pati renka įvairiausias raganas. Dabartinėje jos kolekcijoje medinės drožtos, molinės raganos. Kai kurias L.Kasparavičienei parvežė draugai iš užsienio. Tad dabar Luokėje gyvena ne tik lietuviškos, bet ir vokiškos, ispaniškos raganos. Jau keletą dešimtmečių Luokėje gyvuojančio etnografinio ansamblio „Šatrija“ nariai, taip pat nevengia šių linksmų ir nuotaikingų personažų. Vaidinimai, žaidimai, pajuokavimai, raganiški patiekalai — gali nustebinti ne vieną atklydusį į Luokę. Luokės vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja Daiva Pociutė gamina molines raganas. Tautodailininkė ir skudurinių lėlių kūrėja Ona Valickienė sako, jog prie D.Pociutės padarytų molinių raganų galvų jai buvo visai nesunku parinkti reikiamą apdarą. Tad ir skraido raganos ant šluotų, apsirengusios įvairiausiais rūbais, pasiėmusios didesnes ir mažesnes šluotas.
Kiek toliau nuo Luokės esančios Kaunatavos vidurinės mokyklos Jaunųjų miškininkų būrelio vaikai daugiau nei 9 metus „gąsdina“ raganomis bei kitais šioms apylinkėms būdingais personažais. Į Kaunatavos mokyklą atvykusius svečius šeimininkai visuomet kviečia aplankyti Šatrijos kalną, kur svečių laukia raganos, Tadas Blinda, čigonai. Na, o kasmet per Joninines Luokės kultūros centras ir raganos rengia šventinę naktį. Tad vaidinimų, šokių, Joninių vainikų ir, suprantama, burtų netrūksta iki pirmųjų gaidžių.
