Gyvenimo trikampis. Svami Višnu-devananda kalba, pasakyta Šivananda Jogos centre Miunchene.

Svami Višnu-devananda kalba, pasakyta Šivananda Jogos centre Miunchene, Vokietijoje, 1986, spalio 6 d.

Om Namah Sivaya

Aš labai džiaugiuosi būdamas šį vakarą čia, su jumis. Kiek aš žinau paskelbta tema yra ”Joga Vakarams”. Bet jogos filosofija nėra skirta tik Vakarams, ji taip pat skirta Rytams, Šiaurei, ir Pietums. Iš tikrųjų joga panaikina šį Rytų-Vakarų padalijimą. Šį vakarą mes aptarsime gyvenimą kaip trikampį.

Vakaruose gyvenimas suprantamas tik kaip tiesi linija nuo A iki B, nuo gimimo iki mirties. Bet jogos mokytojai pateikia kitokį gyvenimo aiškinimą. Gyvenimas nėra tiktai linija, jis taip pat turi trečią tašką. Kairysis trikampio taškas yra gimimas, viršun kylanti linija – augimas, aukščiausias taškas simbolizuoja jaunystę; žemyn besileidžianti linija simbolizuoja senėjimą,, o senėjimo linijos ribinis taškas yra mirtis. Žemutinė linija vaizduoja gyvenimą po mirties, po kurio mes vėl sugrįžtame į pirmąjį tašką – gimimą – reinkarnuojamės. Ir vėl viskas iš pradžių – augimas, jaunystė, senėjimas, mirtis, gyvenimas po mirties ir vėl gimimas. Taip gyvenimas vis tęsiasi ir tęsiasi.

Bet Vakaruose paprastai jūs manote, kad gyvenimas turi vieną pradžią, kurią jūs vadinate gimimu, tiesią gyvenimo liniją šiame pasaulyje, ir – mirtį. Jei mirštame tik kartą, tuomet mums nereikia jokios jogos, jokios religijos ir jokių kitų žinių. Jei mes vis tiek mirsime, tuomet koks visų šių dalykų tikslas?

Joga visuomet remiasi dviem principais – karma ir reinkarnacija. Karma yra veiksmas ir atoveiksmis. Niekas neįvyksta be priežasties, o priežastis sąlygoja viską. Sėklą subrandina medis, o medis išauga iš sėklos. Priežastis tampa pasekme, pasekmė tampa priežastimi – priklausomai nuo to kaip mes į tai pažiūrėsime. Priežastis ir pasekmė yra vienas ir tas pats. Gėlės su savo gražiomis spalvomis, formomis ir kvapais kažkada glūdėjo nematomos sėklose. Sėklos nukrenta ir išdygsta naujos gėlės, kurios brandina sėklas ateities gėlėms.

Egzistuoja du gyvenimo aspektai – mirtis ir gimimas, kūryba ir griovimas. Makrokosmose tai vadinama evoliucija ir išnykimu(dissolution). Nėra tokio reiškinio kaip besitęsianti evoliucija arba besitęsiantis kūrimas. Šis pasaulis yra sukurtas sėklos galios, kurios gėlė yra būsimosios gėlės sėkla. Taip pat ir jūsų dabartinis gyvenimas yra ateities gyvenimo prielaida, o jūsų praėjęs gyvenimas sąlygoja jūsų dabartinį gyvenimą. Niekas neįvyksta kitaip, nei pagal šiuos principus.

Karma taip pat reiškia veiksmą ir atoveiksmį. Kai aš geriu vandenį, įvyksta atoveiksmis – patenkinamas mano troškulys. Dabar aš nebesu ištroškęs, bet kitas žmogus yra ištroškęs. Įsivaizduokime, kad mes esame dykumoje ir turime tik vieną stiklinę vandens. Jis ištroškęs ir klausia: “Ar aš galiu gauti vandens?“. Na, aš esu stipresnis už jį, taigi kokia bus mano filosofija? Kuris iš mudviejų turėtų gerti – jis ar aš? Kuris turėti išlikti gyvas – jis ar aš? Mano instinktas reikalauja, kad gyvas likčiau aš. Juk tai gyvulių filosofija, ar ne? ”Tau? Ne, man. Geriau nesiartink. Aš turiu ginklą.“ Aš nuolat stebiu ar jis bandys gerti mano vandenį. Taigi, aš išgeriu visą vandenį. Taip, aš patenkinau savo troškulį, išgelbėjau savo gyvenimą, ir džiaugiuosi išlikęs gyvas. Jis kentėjo. Ar tu supranti tą kančią? Aš nesistengiau sumažinti jo kančios, nes aš pats taip pat kentėjau. Aš taip pat buvau ištroškęs. Bet kadangi aš pasielgiau taip, patenkinau savo troškulį ir priverčiau jį kentėti, todėl nėra jokio kelio išvengti atoveiksmio. Kada nors ateityje atoveiksmis įvyks. Šis antspaudas yra įrašytas į akashic erdvę, tai taip pat kaip jūs įrašote balsus į magnetofoną, ar įvedate duomenis į kompiuterį. Jūs galite atkartoti juos, paspaudę mygtuką. Lygiai taip pat čia, nė viena iš jūsų minčių ir veiksmų nepasimeta; viskas yra įrašoma į akashic erdvę, akashic juostas. Vienŕ dienŕ kančia, kurią suteikiau aš, palies ir mane. Jei aš padariau tokį veiksmą, tai nėra jokio kelio jos išvengti.

Tas pats yra ir su gerais veiksmais (darbais, mintimis). Tarkime, kad aš jam daviau vandens. Jis išgyveno, o aš numiriau iš troškulio. Tuomet atoveiksmis bus priešingas, kažkada vėliau įvyks man palankus atoveiksmis, nes aš išgelbėjau kažką nuo kančios. Mūsų gyvenimas yra niekas kitas, tiktai veiksmai, o veiksmus sąlygoja mintys. Kuomet veiksmas atliekamas apgalvotai, žinant, noriai, jūs būtinai sulauksite atoveiksmio. Vakarai nesupranta šio kūno paskirties. Jūs neateinate į šį pasaulį kaip baltas popieriaus lapas, tuščia drobė. Daugybė potyrių iš jūsų praeitų gyvenimų slypi jumyse. Praeitis, įspaudai, arba samskaros, yra sėklos, kurios išaugino kūną, kad galėtų pasireikšti. Taigi, dabartiniame įsikūnijime kai kurie iš jūsų yra turtingi, kai kurie – vargšai, tai kodėl taip yra? Kaip tai galėtume paaiškinti, jei manytume, kad Dievas mus visus kūrė vienodai ir, kad Dievas visada tiktai myli. Jei taip yra, tai kodėl mes nesame vienodi? Kodėl tuomet vieni žmonės yra turtingi, kiti vargšai, vieni – ministrai pirmininkai, kiti – elgetos, vieni vaikai gimsta viską turėdami, kiti gimsta kur nors Etiopijoje ar Biafroje, kur jie tik kenčia, o po keleto metų miršta. Ar tai Dievas sukuria tokią padėtį? Jei taip, tuomet nėra teisybės.

Kai kurie turtingi žmonės siaubingai kenčia. Galbūt jie suserga vėžiu. Nors jie turi milijonus dolerių, vis tiek kenčia. Laikraštyje aš skaičiau apie žmogų, kuris turi auksinę lėkštę, auksinę šakutę ir auksinį šaukštą, o daugybė daktarų ir slaugių juo rūpinasi. Ir iš savo auksinės lėkštės jis valgo ligoniui skirtą dietišką maistą, nes serga skrandžio vėžiu. Jis negali normaliai valgyti. O mes čia valgome iš popierinės lėkštės su plastmasiniu šaukšteliu, ir mums tai teikia malonumą;. Taigi, kas yra turtingas?

Kai kurie žmonės yra turtingi, bet fiziškai jie yra silpni ir kenčiantys. Kai kurie žmonės turi tris tūkstančius porų batų, kaip Imelda Marcos, bet dabar ji neturi vietos jiems sutalpinti ir kur su jais pasirodyti. Kai kurie žmonės turi dvasinę ramybę, bet jiems trūksta materialių dalykų. Kai kurie turi geras šeimas ir daug gražių vaikų, bet jie yra labai neturtingi. Kiti yra labai turtingi, bet neranda šeimyninės laimės, neturi vaikų.

Taigi, jūs matote skirtumus pasaulyje. Kodėl taip yra? Visa tai priklauso nuo mūsų karmos. Mūsų praeitos karmos ir veiksmai duoda rezultatą. Taip, kaip aš elgiausi aprašytame epizode apie vandenį, šiame gyvenime aš nebesielgiu; taip aš pasielgiau praėjusiame gyvenime. Šiame gyvenime jis turi vandens, o aš esu ištroškęs. Bet jis yra geras žmogus.“Svami, tu atsigerk vandens“. Bet, kai tik aš pradedu gerti – užspringstu, mane ištinka stabas. Aš negaliu gerti todėl, kad blogai pasielgiau praeitame gyvenime. Kad ir ką man duoda aš negaliu tuo pasinaudoti, nes mano dabartinė karma yra bloga.

Pateiksiu mažą pavyzdį iš savo paties gyvenimo. Kai buvau jaunas Svamis, kurį laiką buvau keliaujantis vienuolis. Išvykau į piligriminę kelionę į Badrinatą (Badrinath), apie 15,000 pėdų aukštyje Himalajuose. Daugelis piligrimų keliauja ir nešasi savo daiktus. Jie turi neštis pakankamai maisto, kad užtektų vienam mėnesiui. Kiekvieną dieną mes keliaujame. Mes miegame kalnuose ant takelių. Taip keliauja visi piligrimai. Žinoma aš neturėjau nei maisto, nei pinigų. Vistiek ten nieko nebūtų galima nusipirkti. Po keleto dienų keliavimo ir elgetavimo, vieną dieną aš nieko negalėjau gauti. Aš badavau. Buvo labai karšta. Aš gulėjau po medžiu. Piligrimas pamatė gulintį po medžiu Svamį. Jis pamanė, kad aš tikriausiai esu alkanas, bet pats jis turėjo labai mažai maisto atsargų ateinančioms dvidešimčiai dienų. Viską, ką turėjo nešėsi su savimi. Maisto atsargų ten papildyti neįmanoma. Bet jis negalėjo matyti manęs kenčiančio. Taigi,jis paėmė dalį savo dienos maisto atsargų, tai buvo kepti kviečiai su cukrumi ir sviestu. Jie pasiima tokį maistą, kurio nereikia virti, tai labai paprastas sausas maistas. Jie valgo keptus kviečius, geria vandenį ir eina toliau. Taigi, jis paėmė dalį savo dienos maisto atsargų ir pasiūlė man. Aš jau ketinau valgyti ir nuslopinti savo kančią. Jau dėjausi maistą į burną, bet atitraukiau atgal pamanęs, kad prieš valgymą turiu nusimaudyti Gange. Gange vanduo buvo tikrai šaltas, ledinis. Bet vistiek aš padėjau maistą ant audeklo ir įšokau į Gangą tik vienam panirimui.Vienintelis jausmas buvo šaltis. Bet švietė saulė ir aš sugrįžau valgyti savo puikių pietų. Kai aš tik juos ėmiau, viskas nukrito ant smėlio.Ar jūs suprantate tą skausmą, kurį aš tuomet patyriau? Maistas jau buvo mano rankoje, jis jau beveik pasiekė mano burną. Bet man nebuvo lemta pavalgyti, nes aš buvau padaręs kažką tam žmogui.Galbūt mes kartu buvome piligriminėje kelionėje, aš apsimečiau, kad neturiu maisto , o kai jis užmigo aš pradėjau valgyti. Galbūt tai buvo ne visai taip, bet kažkas labai panašaus. Aš turėjau kentėti tol, kol mano veiksmo pasekmė buvo panaikinta, ta skausminga pasekmė, kurią aš sukūriau. Tai vadinama išsilaisvinimu, apsivalymu.

Tą vakarą aš ėjau vienas, neturėdamas ko valgyti; vienas senas Svamis pamatė mane. Jis paėmė mano ranką, įdėjo į ją mažą paketėlį ir prabangiai mane pamaitino – nes aš irgi kažkada gerai pasielgiau. Tada jis pasakė:“ Tu negali eiti vienas, eime su manimi. Aš tave nuvesiu į Badrinatą“ Jis davė man maisto ir lydėjo mane visą kelią į Himalajus.Tai buvo už kažką gera, ką aš buvau padaręs.

Jūs esate pasielgę ir gerai, ir blogai. Vienas veiksmas nepanaikina kito veiksmo pasekmės. Jūs turite pereiti per tą kančią, kurią jūs suteikėte kitiems savo blogais poelgiais. Jums taip pat atlyginama už gerą poelgį, bet viena negali panaikinti kito. Pavyzdžiui, aš pasiskolinu 1,000 dolerių iš Atmaramo ir po to aš paaukoju 2,000 dolerių labdarai. Po kiek laiko, jis man sako ”Svami, grąžink man pinigus”. O aš sakau jam: ne, aš atidaviau 2,000 dolerių labdarai, taigi tu man esi skolingas kitą 1,000 dolerių. Tai, kad aš daviau 2,000 dolerių labdarai nepanaikina mano skolos Atmaramui.Tas pats yra ir su mūsų gyvenimais – viską valdo priežastis ir pasekmė. Tam mes ir turime kūną, tai vadinama įsikūnijimu (inkarnacija). Mums jis reikalingas pasekmių iš praeitų gyvenimų pašalinimui. Tai – besitęsiantis evoliucijos procesas.

Ateidami į šią žemę, gimimo momentu mes visi darėme tą patį – visi verkėme. Mes verkėme todėl, kad gimimas, o ne mirtis, yra skausmingas. Mirtis yra išsilaisvinimas nuo karmos, bent jau kuriam laikui. Jūs rūpinatės mirusiu žmogumi, bet kas mokės mokesčius – mirusysis ar gyvas likęs žmogus? Miršta vyras, palikdamas žmoną su penkiais vaikais, o dėl ko verkia žmonės? Jie rūpinasi juo, o kaip ji? Ji turės rūpintis penkiais vaikais, juos išmokslinti, mokėti mokesčius ir sunkiai dirbti. Remiantis mūsų filosofija, gimimas yra žymiai skausmingesnis nei mirtis.

Dabar aš esu kūdikis. Mama paguldo mane į lovą. Atbėga skruzdė ir įkanda, vaikas pradeda verkti. Jis nemoka pasakyti “mama, skruzdė kandžiojasi“. Mama galvoja: “Mano vargšas vaikelis tikriausiai alkanas“ ir įkiša vaikui buteliuką į burną, kad vaikas daugiau nebegalėtų verkti. Pienas skrandyje pradeda rūgti, kaupiasi dujos, atsiranda diegliai ir vaikas pradeda verkti. O mama galvoja: “Mano brangusis vaikelis tikriausiai alkanas“ ir paduoda buteliuką. Po to aš einu į mokyklą ir turiu su visais lenktyniauti; turiu tapti futbolo žaidėju ir t.t. Po to aš turiu susirasti merginą ir ją vesti, gyventi su ja visą gyvenimą ir kartoti mantrą “Aš tave myliu, brangioji“, “Aš tave myliu brangioji“. Po metų tokio kartojimo “Aš myliu tave brangioji“ ji pabėga su kitu vyru. Taip pat ji pasiima visus pinigus. Dabar aš turiu vesti kitą merginą? Antrą, trečią – trys ar keturios žmonos; mano vaikai, tavo vaikai ir visi jie kivirčijasi. Galiausiai tu sėdi invalido vežimėlyje su intraveniniais vaistais, intraveniniu maitinimu ir deguonies kauke. Aplink sukiojasi daktarai, o tu net negali su jais kalbėti. Tavo vaikai žiūri į tave “Tėti, kaip tu jautiesi. Ir kenčia nuo AIDS, vėžio, kraujo spaudimo, skausmo – ach, pagaliau – mirtis. Ar ir vėl turėsiu pakartoti tą patį? Dėl to vaikas ir verkia.

Tuomet jį ištinka amnezija. Vos tik vaikas gimsta, gamta visiškai užblokuoja praeities prisiminimus. Tai panašu į futbolo žaidėją, kuris pargriūna ir susitrenkia galvą į kietą žemę.Jį ištinka visiška amnezija. Jis nebeatpažįsta savo žmonos – ji jam atrodo visiškai svetima. Jo atmintis visiškai ištrinta, jis nebežino kas jis toks yra, nebeatsimena nė savo vardo. Kartais tokia būklė gali tęstis valandas, kartais metus. Lygiai taip pat mus ištinka praeities amnezija kiekvieno gimimo metu. Taip kaip amnezijos ištiktam žmogui prisiminus praeitį, jam sugrįžta atmintis, taip ir mes galime atgauti prarastą atmintį medituodami(jei labai stengsimės) ir t.t. Bet gamta yra išmintinga. Jei mes prisimintume praėjusį gyvenimą, žmogaus gyvenimas būtų apgailėtinas, nes dabartinis vyras arba dabartinis mokytojas (guru) gali būti kaip tik tas žmogus, kuris praeitame gyvenime pavogė jūsų pinigus ir pabėgo. Jei jūs stengsitės sužinoti kokie buvo jūsų santykiai praėjusiame gyvenime su jūsų vyru, žmona, vaikais ir t.t. jūsų gyvenimas taps nepakeliamai sunkus.

Jūs manote, kad mylite moterį, ir vedate ją iš meilės. Bet ji jūsų nemyli, ji myli kažką kitą. Bet jūs vistiek jai atiduodate viską, be jos negalite gyventi ir manote, kad jūsų gyvenimas be jos yra niekas. Bet jūs jai nerūpite, ji gyvena su jumis, nes jūs turite pinigų. O kiek gi yra tokių atvejų?

Onasis ir Džekė sudarė ilgalaikį kontraktą, kiek pinigų ji gali išleisti kiekvieną savaitę. O ryte jis negali jos pamatyti, nebent ji apsigalvoja ir jam tai leidžia, kai pasidaro makiažą. Kiekvieną mėnesį jai turi būti leidžiama išvykti atostogų su krūva pinigų. Jie sudarė tokią sutartį. Vėliau lėktuvo katastrofoje žuvo vienintelis Onasio sūnus. Onasis nebematė jokios gyvenimo prasmės, jis netgi negalėjo atmerkti akių, jis turėjo prisiklijuoti akių vokus, kad akys neužsimerktų. Be sūnaus visi pinigai nebeturėjo jokios prasmės, ir nepaisant to, kad jis turėjo gražuolę žmoną. Tai vadinama gyvenimu.Tai vadinama karma.

Mes pastoviai keliaujame gimimo ir mirties ratu. Mums trumpam palengvėja tuo metu, kai esame gimę – praeitos atminties amnezija. Po to mes pradedame augti. Kūnas privalo augti, kad įgyvendintų karmą, ir, kad gerintų karmą. Mes privalome tinkamai auginti savo kūną; tai yra viršutinė trikampio linija. Tai vadinasi jaunystė. Kūnas auga iki aštuoniolikos metų, o po to sustoja. Egzistuoja du procesai-anabolinis ir katabolinis.Tai yra lygiagrečiai einančios atsinaujinimo ir senėjimo jėgos. Augančio vaiko anabolinis procesas, atsistatymo jėga yra stipresnė, o senėjimo jėga yra mažesnė. Kai jums sukanka aštuoniolika metų, atsiranda pusiausvyra tarp šių dviejų jėgų, katabolinės ir anabolinės, kuri tęsiasi iki trisdešimties metų. Po trisdešimties metų prasideda žemėjanti trikampio linija. Mes tai vadiname senu amžiumi. Tai reiškia, kad katabolinis procesas įsivyrauja labiau, senėjimo procesas greitėja, o anabolinis lėtėja. Tai tęsiasi kol senėjimas baigiasi ir ateina mirtis. Ką reiškia mirtis? Mes dabar turime palikti kūną, kurį gavome pagal savo karmą. Tas kūnas atėjo iš maisto, ir dabar vėl sugrįžta į maisto grandinę. Tas kūnas – tai ne jūs. Tai ta klaida, kuri daroma Vakaruose. Jūs manote, kad esate kūnas. Jei taip yra, tai kas tuomet atsitinka po mirties? Jus palaidoja. Aš suvalgau pomidorų. Kas iš jų lieka? Jie įsilieja į mano kūną. Kai aš numirštu, jūs mane palaidojate ir pomidorų daigai išauga iš manęs. Pomidoro daigas sako “o, tai tu kažkada mane suvalgei. Dabar aš ketinu suvalgyti tave“ ir pasidarote gero pomidorų padažo iš Svami Višnu. Kai jūs valgote pomidorus, ką gi jūs valgote? Svami Višnu, bet jūs tai vadinate pomidorais.

Jūs nevalgote kirmėlių, bet jomis jūs šeriate žuvis! Žuvis auga misdama kirmėlėmis, o po to jūs valgote žuvį. Taigi, ką jūs valgote? Sakote – žuvį, bet juk tai kirmėlės.Kai jus palaidos, kas jus suės? Kirmėlės.

Vakaruose jūs darote klaidą, manydami, kad kūnas yra vokiškas, austriškas, rusiškas, amerikietiškas. Nei rusiškas, nei amerikietiškas kūnas negali gyvuoti be maisto. Kūnas yra maistas. Tas kūnas numirs, kai pasibaigs konkrečios karmos įsikūnijimas. Kūną jūs turėsite grąžinti atgal.

Kaip jūs visi žinote, materija negali būti sunaikinta, kaip ir nė sekundei negali išlikti tokia pati. Materija keičiasi. Pažiūrėkite į šią žvakę. Jūs matote, kad ji dega, bet ko jūs nematote, yra tai, kad ji kiekvieną akimirką trumpėja. Iš tyrimų mes žinome, kad ši žvakė trumpėja kiekvieną akimirką, ji keičiasi. Tai pastovus procesas, bet mes negalime matyti šio proceso einamuoju momentu. Po keleto valandų jūs pastebite, kad žvakė pradingo. Ji nepradingo, kadangi materija negali būti sunaikinta. Ji egzistuoja dūmų, šviesos, šilumos, pelenų forma. Jūsų kūnas yra kaip žvakė, kuri kiekvieną akimirką trumpėja, dagtis dega. Žvakė degimui naudoja deguonį. Šis kūnas naudoja cukrų kraujyje, kuris ateina iš maisto, kurį mes valgome; šis kūnas gamina ir naudoja gliukozę arba cukrų. Maistas nesunaikinamas, jis pakeičiamas ir duoda energiją. Dabar mano kūnas naudoja visą šią energiją.

Vieną dieną jūs galite žūti avarijoje, ir visai nesvarbu kokia jūsų sveikata. Galbūt teroristai susprogdins jus į gabalus. Arba didelis automobilis, kurį jūs nusipirkote, gražusis mersedesas, taps jūsų pačių kapu. Arba, jūs tik ką baigėte grąžinti paskolą už savo namą. Suruošėte vakarėlį ir visiems pranešėte:“ Šis namas yra mano, aš jau viską sumokėjau“ ir einate laimingas miegoti. Užmiegate su cigarete burnoje ir taip jūs esate kremuojamas nuosavoje lovoje. Tai vadinama karma.

Kūnas gyvena tik tam tikrą laiką, kol sudegina savo karmą. Kai kurie vaikai miršta vos kelių mėnesių ar metų. Jie miršta nes karma su jų tėvais yra pasibaigusi. Kai kurie vaikai miršta netgi iki gimimo. Antrojo Pasaulinio karo metu jauni žmonės, gal septyniolikos ar aštuoniolikos metų, kovojo vienas prieš kitą. Amerikiečiai, rusai ir vokiečiai visi jie buvo žmonės ir dėl ko jie kovojo? Kur jie yra dabar? Daugelis nesulaukė nė dvidešimties, o kūnas mirė. Kas jiems nutiko? Jie turi sugrįžti atgal, nes jie nebaigė savo darbo.Tai vadinama reinkarnacija. Kai mes sunaudojame vieną kūną, mes būname išsprendę santykius su tam tikrais žmonėmis, skirtus būtent tam kūnui. Tas kūnas baigaisi – tai vadinama mirtimi.

Dabar mes priartėjome prie trikampio apatinės linijos – tai gyvenimas po mirties. Jis priklausys nuo to, kokius veiksmus mes atlikome čia; kaip jūs elgėtės. Jūs negalite veikti astraliniame gyvenime, pomirtiniame gyvenime. Bet gyvenimas nesibaigia dėl to, kad mūsų fizinis kūnas pasibaigė. Jūs turite kitą kūną vadinamą astraliniu kūnu ir jūs vis dar egzistuojate to kūno pavidalu. To nesupratimas yra dar viena klaida, kurią daro Vakarai.

Dauguma žmonių netiki astraliniu kūnu. Kai kurie galvoja, kad astralinis kūnas egzistuoja dėl fizinio kūno, bet iš tikrųjų yra priešingai. Jūsų astralinis kūnas yra energetinis kūnas; jis yra sudarytas daugiau iš energijos nei iš grubios materijos. Reikia suprasti kas yra materija.

Pavyzdžiui, vanduo yra niekas kitas kaip tik vandenilis ir deguonis. Vandenilis ir deguonis yra niekas kitas kaip tik bangos – elektronai, protonai ir neutronai. Bet kai šių dviejų substancijų atomai susimaišo, jos tampa skysčiu. Tai numalšina mano troškulį. Bet jei aš pasiimsiu deguonį arba vandenilį ir pabandysiu jį išgerti, tai nenumalšins mano troškulio. Jei aš prinešiu vandenilio pripildytą indą netoli ugnies, jis susprogs. O jei aš prinešiu deguonį prie laužo, ugnis degs puikiai. Sumaišyti kartu, kad jie sudaro vandens molekulę ir užgesina ugnį. Energija arba bangos ilgis kinta. Vanduo, kuomet užšąla, tampa kietas; kuomet jis yra šildomas – garuoja, tada vanduo yra garas. Taigi, tos pačios molekulės gali būti kietas kūnas, kaip ledas, skystas – kaip vanduo ir duju pavidale – kaip garai. Ką reiškia šios būsenos – skystis, kietasis kūnas ir dujos? Bangų ilgio kitimą.

Astralinis kūnas yra panašus į garą. Jis yra sudarytas iš materijos, bet labai subtilios. Energija yra fizinio kūno priežastis,o ne fizinis kūnas sąlygoja astralinį kūną. Siela yra aukščiau už kūną, siela yra kūno šeimininkas. Siela naudoja tris kūnų rūšis. Pirmąjį kūną mes vadiname priežastiniu, arba sėkla. Sėkla visą medį laiko nematomame pavidale. Jei jūs perpjausite sėklą, jūs nepamatysite medžio. Tai egzistuoja nematomu pavidalu, energijos pavidalu. Teisingai pasėkite sėklą į žemę, palaistykite vandeniu ir nematoma energija taps matoma – išdygs, o po to užaugs dideliu medžiu. Pagaliau jūs išvysite gėles, vaisius ir naujas sėklas, taigi išvysite, kad viena sėkla tampa viskuo ateities medžiui. Taigi, taip pat ir mes turime pirmąjį kūną, vadinamą priežastiniu kūnu, arba sėklos kūnu. Šis kūnas turi astralinį kūną, kuris turi daug didesnį bangų ilgį negu priežastinis kūnas. Astralinis kūnas, savo ruožtu, toliau kondensuojasi ir tampa matomu fiziniu kūnu. Trys kūnai yra lyg garas, vanduo ir kietas ledas, visa egzistuoja kartu. Mes naudojame visus tris šiuos kūnus, visas tris priemones. Gilus miegas naudoja priežastį kūną. Sapnuodami jūs iškeliaujate į astralinę kelionę su astraliniu kūnu. Fizinėje būklėje jūs naudojate visus tris kūnus. Fizinį kūną apšviečia astralinis kūnas. Fizinis kūnas yra pica, bananai, pomidorai. Tai yra niekas kita daugiau, kol nekalba su jumis. Kaip tai daroma? Ar jūs kada nors matėte dvi picas sakančias viena kitai: “Aš tave myliu, brangioji“? Bet kūnas gali rodyti emocijas ir t.t. Tai tarsi astralinė virvė iš fizinio kūno bambos laivo jungianti jį su astraliniu kūnu. Tol kol ši jungtis yra fizinis kūnas galės judėti, kalbėti ir atlikti visus šiuos veiksmus. Kuomet astralinis kūnas iškeliauja, virvė nutrūksta. Tai pat kaip mano balsas dabar yra sustiprintas, bet jeigu aš nupjausiu mikrofono laidą, nebebus jokio sustiprinimo.Tokiu pat būdu jėga palieka kūną; kūnas tampa lyg pasibaigusi baterija. Jis daugiau nebeturi energijos nei juoktis, nei mylėti, nei rodyti emocijas, nei džiaugtis, nei kentėti. Tai vadinama mirtimi. Astralinis ir fizinis kūnai yra susiję. Kuomet astralinė dalis yra atkertama mirties metu, fizinis kūnas, sudarytas iš materijos, skaidosi. Todėl, kad visa materija skaidosi, keičiasi. Bet siela turi dvi kitas priemones, vadinamas priežastiniu ir astraliniu kūnais, ir jos gyvena astraliniame gyvenime. Mūsų astralinis kūnas yra pastovus, kol mes pasiekiame išsilaisvinimą arba realizaciją. Priežastinis ir astralinis kūnai visada yra kartu; jų atskyrimas įvyksta tik išsilaisvinimo arba moksha metu.

Trikampis perneša jus iš fizinio lygio į astralinį. Astralinį gyvenimą jūs tęsiate, nuo to momento, kurį sukūrėte fiziniame gyvenime, bet čia jūs negalite sukurti naujos karmos, nei naujų veiksmų. Tarsi jūs nuvykote atostogų ir apsigyvenote viešbutyje. Kai baigiasi pinigai, turite sugrįžti atgal ir dirbti – daugiau jokių atostogų. Astralinis gyvenimas yra kaip atostogos. Mirtis- tai lyg išėjimas atostogų. Tai ne pabaiga, tai tik gyvenimo tęsinys. Lėtai ši apatinė linija susijungia su gimimo tašku. Ir tuomet atostogos baigiasi; jums reikia sugrįžti atgal ir dirbti. Ir vėl būti verkiančiu vaiku, po to susirasti merginą ir atiduoti jai skolas už tai ką padarėte jai praėjusį gyvenimą, po to pasenti, sėdėti invalido vežimėlyje ir mirti. Gimimas, augimas, jaunystė,senėjimas,mirtis, gyvenimas po mirties ir vėl gimimas.

Tikrasis kūnas yra astralinis kūnas. Astraliniame kūne slypi visi jūsų jutimai. Jūs matote ne todėl, kad turite akis (fizines), bet todėl, kad turite astralinį kūną. Girdite taip pat ne todėl, kad turite fizines ausis. Mąstote ne todėl, kad turite fizines smegenis. Žemė sugrįžta atgal į žemę, pelenai į pelenus. Jūsų smegenis suės kirmėlės ir bakterijos. Kas tuomet atsitks po mirties? Jūs negalėsite matyti, nes jūsų akys bus išėstos. Jūs negalėsite girdėti, nes jūsų ausis nuės kirmėlės. Jūsų smegenys bus sunaikintos, mirusios. Taigi, kas gi jūs esate? Kur jūs esate?

Ar jūs esate šis nuolat besikeičiantis senstantis kūnas? Šiuo metu jūs neįsivaizduojate tų pokyčių. Bet visi daiktai keičiasi kiekvieną akimirką. Jogos filosofijoje reikia suprasti kai kuriuos svarbius dalykus: visi daiktai keičiasi – jūs netgi akimirkai negalite sustabdyti šio proceso, tačiau materija niekda nebus sunaikinta. Šiuos pasikeitimų procesus vadiname gimimu ir mirtimi. Pomidoro mirtis mano burnoje yra mano kūno gimimas. Mano kūno mirtis yra naujų kirmėlių, bakterijų ir augalų gimimas. Materija negali būti sukurta arba sunaikinta, bet materija nelieka toje pačioje būklėje, ji keičiasi.

Kūnas keičiasi, netgi šiuo momentu. Atidžiai pažiūrėkite į mano plaukus. Ar jūs matote kaip mano plaukai žyla? Ar mano plaukai išlieka tokie patys? Ar tam tikrais momentais kitimo procesas gali būti sustabdytas. Jei aš nudažysiu keletą plaukų, ar sustabdysiu šį procesą? Nepriklausomai nuo to jūs tai matote ar ne, procesas tęsiasi. Paduokite man “Išsamią iliustruotą jogos knygą“ (Complete Illustrated Book of Yoga). Šis kūnas, kurį jūs matote , kuomet aš sugrįžau iš Indijos, nebuvo toks kaip dabar. Tai mano nuotraukos, kai aš buvau trisdešimties, dabar man šešiasdešimt. Aš matau skirtumą kūne. Bet šis pasikeitimas neatsiranda per dieną, nei per metus. Ar jūs manote, kad kai ateina jūsų gimtadienis ir jūsų kūnas pasikeičia iš karto, tampa vienais metais senesnis? Kaip įvyksta šis pasikeitimas. Akimirka po akimirkos. Šis procesas nesustoja, jis niekada nebuvo sustojęs. Prieš dešimt ar penkiolika metų, mano kūnas buvo kitoks. Bet pasikeitimas vyksta netgi dabar, šiuo momentu. Bet nepamirškite, jūs taip pat keičiatės. Jūs manote: “Na, Svami Vishnu sensta, o aš liksiu jaunas amžinai. Jūs taip pat keičiatės šiuo momentu. Per ateinančius trisdešimt ar keturiasdešimt metų jūs pamatysite visus šiuos pasikeitimus. Šis pastatas keičiasi, planetos, žemė, saulė, mėnulis ir žvaigdės, galaktikos – niekas nelieka tokioje pat būklėje, netgi sekundei. Tai tokia yra jogos filosofija.

Kitimas yra neišvengiamas. Ar yra kas nors kas ne kinta? Dabar turime klausimą į kurį tik joga gali atsakyti. Visi objektai, visos materijos keičiasi, bet subjektas niekada nepasikeis. Taigi, kas yra subjektas? Subjektas yra “aš esu“, o objektas yra tai kas aš nesu. Visa, kas nesu aš yra objektas, ar jūs suprantate tai?

Ši gėlė – subjektas ar objektas? Objektas. Ačiū. Kokia yra objektų, materijos savybė? Kokia yra visų daiktų savybė? Kiekvieną akimirką visi daiktai keičiasi. Taip pat objektai gali būti perduoti kitiems. Ir pasiimti atgal. Taigi, visi objektai pasikeis ir keičiasi kiekvieną akimirką, ir visi objektai gali būti perduodami bei pasiimami atgal. Tokios yra standartinės pagrindinės taisyklės objektams.

Ar ši knyga yra subjektas ar objektas? Objektas. Dabar aš paiimu šią savo nuotrauką. Ar ši nuotrauka yra subjektas ar objektas? Objektas. Šis rūbas – subjektas ar objektas? Nors aš vilkiu šį rūbą, jis nėra subjektas, o gal yra? Jis keičiasi, ar ne? Aš galiu nusivilkti šį rūbą. Taigi, akivaizdu, kad jis yra objektas. Jis keičiasi ir aš jį galiu perduoti. Dabar problema yra šis pirštas. Tai subjektas ar objektas? Kai kas sako, kad tai subjektas? Tai Vakarų problema. Gerai, taigi tai yra indiškas pirštas, ar ne? Tai taip pat Hindų pirštas; tai taip pat ir Svami pirštas. Taigi šis subjektas yra indiškas, Hindų ir Svamio. Bet rytoj man kas nors sakys :“Svami, aš dirbu Paryžiuje ir turiu labai daug darbo, todėl man reikia dar vieno piršto.“ Taigi mes nueiname pas gydytoją, jis nupjauna man pirštą ir prisiuva prie jo rankos. Taigi, kieno dabar šis pirštas? Ar jis vis dar mano, nors yra ant kitos rankos? Kas juo naudojasi? Jis naudojasi juo tarsi tai būtų jo nuosavas pirštas.

Taigi, tai yra viena objekto kokybė; jūs galite jį perduoti arba pasiimti atgal. Kitas klausimas yra ar šis pirštas keičiasi? Tik pasižiūrėkite į savo pirštą. Kai jūs buvote vaikas, jūs galėjote pilnai atlenkti pirštus. Dabar prašau pabandykite kiekvienas, ar jūs galite taip atlenkti savo pirštus? Ne, jie išlieka tiesūs, kaip plieno vamzdžiai, bet kažkada jūsų pirštai buvo lankstūs. Po to jūs susergate artritu, o jūsų ranka pasidaro nelanksti.Ar jūs kada matėte artritu sergančių žmonių rankas? Tos rankos ne iš karto pasidaro tokios . Jūs pradedate valgyti mėsą ir t.t. ir kalcio nuosėdos nusėda jūsų sąnariuose, sąnariai tampa nelankstūs. Nuosėdos yra lyg cementas; kalcis nusėda taip pat ,kaip kad yra išliejamas cementas, ir jūsų rankose atsiranda dideli mazgai, jie formuojasi kiekvieną akimirką. Jei netikite, pasižiūrėkite į savo ranką po trisdešimties metų. Ji pasikeis. Taigi ji negali būti subjektas. Jei jūs nesutinkate su manimi, pateiksiu jums kitą pavyzdį.

Šeštadienį aš pajutau skausmą krūtinėje ir nubėgau pas gydytoją. “Daktare, mano širdis stoja!“ Daktaras sako: “nesirūpinkit, aš išimsiu jūsų širdį ir įdėsiu jums bezdžionės širdį.“ “Ačiū, daktare, jūs stebukladarys!“ Taigi, mano širdis nukeliavo į šiukšlių dėžę, o dabar aš turiu beždžionės širdį. Dabar, turėdamas bezdžionės širdį, ar esu subjektas? Kas aš esu? Ar jūs klausysitės manes, kuomet aš turėsiu bezdžionės širdį? Ar jūs nemanysite, kad su jumis kalba beždžionė? “Ei, beždžione! Mes nenorime, kad tavo beždžionės širdis šitaip kalbėtų su mumis. “Ar jūs atnešite man gėlių, nors aš turiu beždžionės širdį? Bet subjektas išlieka tas pats, ar ne? “Aš esu“ yra tas pats. Na, jei taip, tai kaip tuomet su kepenimis? “Gydytojau, gydytojau! Mano kepenys kankina mane! Gydytojas apžiūrėjo mane, paėmė kraujo ir pasakė man “Svami Vishnu, jūs turite labai mažai kraujo!“ “Ką gi man daryti, daktare?“ “Aš įdėsiu Jums kiaulės kepenis.“ O kitą dieną man prireikia inkstų, nes manieji susirgo ir aš gaunu ožio inkstus.

Mano visas kraujas yra užnuodytas. Kokių rūšių būna kraujas? Vokiškas, angliškas, rusiškas, amerikietiškas, hindu, afrikietiškas, protestantiškas, Rytų Berlyno, Vakarų Berlyno kraujas. Kokių rūšių būna kraujas?

Keturių: A,B, AB ir O. Šių grupių kraują jūs rasite bet kur pasaulyje. Mano indo A grupės kraujas nėra geras. Gydytojas sako, kad jis gali perpilti naują kraują, bet yra tik indo B grupės kraujas. “O, Svami, aš esu indas. Duosiu tau savo B grupės kraujo.“ Tada kitas sako:“Ne, Svamiji, aš turiu A grupės kraujo, vokiško A grupės kraujo.“ “O, ne aš nenoriu vokiško kraujo savo kūne. Aš esu indas ir aš priimsiu tik indo kraują“. Bet jei tai bus indo B grupės kraujas, aš mirsiu. Kūnui nerūpi ar tai bus indo ar amerikietiškas kraujas, svarbu, kad būtų A grupės kraujas, nesvarbu iš kur. Taigi, gydytojas vietoj mano indo A grupės kraujo perpylė man vokišką A grupės kraują.

Dabar aš turiu beždžionės širdį, kiaulės kepenis, ožio inkstus ir vokišką kraują. “Kokią religiją tu išpažįsti, Svamiji, ir kokios esi tautybės?“ Na, prieš tai aš buvau indas, bet trisdešimt metų gyvenau Kanadoje, gavau Kanados pasą. Jei šis kūnas turėtų indišką pasą aš negalėčiau kirsti Vokietijos sienos, netgi jei kūnas būtų ir tas pats. Pats faktas, kad jie pamato Indijos pasą, tiktai indišką vardą, užrašytą ant popieriaus lapo, iškart sako: “O, ne! Jums reikia vizos. Su kanadietišku pasu aš galiu keliauti. Taigi, aš esu kanadietis. “O, kaip dėl religijos, Svamiji?“ Na, aš tapau Svami, indu vienuoliu.

O kaip dėl lyties? Maža operacija su hormonais ir aš tampu ponia. Daug vyrų tampa poniomis, žmona tampa vyru, vyras tampa žmona. Tai atsitinka dažnai. Taigi, dabar aš turiu beždžionės širdį, kiaulės kepenis, ožio inkstus, vokišką kraują, plastikinę nosį ir plastikines akis – ponia Svami Vishnu. Kas gi aš esu? Aš susidedu iš visų šių skirtingų dalių; dabar visos jos sudaro mano kūną, taip kaip aš jums pasakojau, ir aš dabar kalbuosi su jumis. Kas gi aš esu? Ar aš pasikeičiau?Aš esu tas, kas esu. Aš nesu Višnu; aš nesu kanadietis, aš nesu vokietis, aš nesu šis kūnas, aš nesu ši ranka, nei širdis, kepenys, kojos, inkstai; aš nesu protas, intelektas; aš nesu astralinis kūnas; aš nesu priežastinis kūnas. “Aš esu“-tai yra atsakymas į klausimą “Kas aš esu“. Tai pagrindinis jogos filosofijos klausimas, o šio gyvenimo pagrindinis tikslas yra surasti tą “aš“.

Kiekvieno įsikūnijimo metu jūs sužinote vis daugiau apie tąjį “Aš“. Jūs gerinate savo karmą ir palengva nežinojimo šydas tampa vis plonesnis ir plonesnis. Kuomet tik vienintelis plonas šydas dengia “Aš“, jūs galite lengviau matyti. Kuo tankesnis šydas, tuo didesnis nežinojimas. Taigi, kiekvieno įsikūnijimo metu nežinojimo šydas plonėja. Toks yra reinkarnacijos tikslas. Kuomet mes vėl ir vėl atgimstame, šydas plonėja ir plonėja, mumyse vyksta prabudimas. Mes tai vadiname“Kundalini prabudimu“. Pavadinimas nėra svarbu. Šį prabudimą jūs galite pajusti tuštumos forma. Jūs turite pinigų, gražius namus, žmoną, vaikus, šeimą, darbą, bet kartais jaučiate tuštumą. Jūs negalite pasakyti kas tai yra. Tai yra nepasitenkinimas ir nėra ramybės. Jūs pagalvojate, “Galbūt jei aš nuvyksiu į Las Vegą, mane aplankys ramybė.“ Taigi, jūs nuvykstate į Las Vegą, išleidžiate visus pinigus, surūkote dešimtis pakelių cigarečių ir sugrįžtate atgal. Po to, nutariate, kad galbūt jūs sergate ir nutariate kreiptis į psichiatrą. O gydytojas sako: “ Taip, jūs turite problemų. Kai jūs buvote mažas nevalgėte špinatų, o jūsų motina jus lupo už tai ir dėl to jums išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas. Jūsų vyresnysis brolis visada valgė špinatus. Jis buvo labai geras berniukas, o jūs toks nebuvote. Taigi jūsų motina lupo jus ir jūsų tėvas lupo jus; taip jums išsivystė nepilnavertiškumo kompleksas. Tokia tad šio skausmo priežastis. Na, paprastai problemos prasideda nuo tėvo ir motinos. Visos problemos prasideda nuo tėvo ir motinos, ar ne? Jei nebūtų jų, nebūtų ir jūsų čia.

Jūs manote, kad skausmas ir kančia atsiranda dėl išorinių priežasčių. Visa tai kyla iš vidaus. Kažkas yra prarasta, o jūs nežinote kas. Tai tuštuma nuolatos kankina jus; ir nėra jokio būdo tai tuštumai užpildyti, ji tampa labai intensyvi. Žmogų, jaučiantį tai, vadiname ieškotoju. Ieškančiu ko? Tai, ką praradote. Bet jūs nieko nepraradote, jūs tik pamiršote kas esate. Jūs esate tas “aš“, tas nemirtingasis “aš“; ne šis kūnas, ne objektas.

Jūs pradedate šiuo kūnu identifikuoti savybę, pvz. vokiškas, vyras, moteris, amerikietiškas, ir t.t., milijonierius, ministras pirmininkas, ir t.t. Bet tai netruks ilgai. Šis kūnas mirs. Visas savybes jūs rasite tik istorinėse knygose. Taigi jūs pamiršote, kas jūs esate, tikrąjį “aš“. Dėl to atsiranda tuštuma. Kuomet šydas plonėja ir plonėja, prabudimas intensyvėja. Jogos terminologijoje mes tai vadiname Kundalini Sakthi prabudimu. Šios galios arba energijos prabudimas yra skausminga sąlyga, tai tam tikras neramumas jūsų širdyje. Šis neramumas vis labiau ir labiau priartins jus prie “Savęs“ (Self) arba Atman. Self šviesa tampa šviesesnė ir šviesesnė. Tai kaip lempa su gaubtu, kuris yra labai tamsus, juodas kaip smala; šviesa jūsų visai nepasiekia. Lėtai sklinda spalvota šviesa; lempų gaubtai yra raudoni, žali, geltoni ir t.t. Galiausiai, nors lempa yra pilnai užtamsinta ji yra su baltu gaubtu. Kai lempos gaubtas yra visiškai nuimtas jūs matote vien tik šviečiančią lemputę. Savaiminė Atman šviesa vis labiau ir labiau šviečia, kuomet šydas plonėja. Šis plonėjimas yra vis greičiau ir greičiau pasiekiamas meditacijos pagalba.“ Kas aš esu?“ – tai yra meditacija. Aš nesu šis kūnas, aš nesu šis rūbas ir šis rūbas nėra mano; aš nesu šie marškiniai ir šie marškiniai nėra mano; aš nesu ši ranka, ši ranka nėra mano – aš galėčiau turėti ir medinę ranką.

Ir vėl – aš nesu šis kūnas. Šis kūnas yra tik įrankis. Aš skiriuosi nuo kūno. Keliaujame toliau. Aš nesu kūnas, aš nesu smegenys, aš nesu protas; aš nesu intelektas ir kas gi lieka po visų šių objektų išskirstymo? “Aš esu“. Jūs negalite pasakyti kokia tai patirtis. Tai amžina ir beribė patirtis. Čia baigiasi skausmas ir malonumai; čia nėra laiko, erdvės ar priežastingumo; nei gimimo, nei mirties; nebėra karmos nei atoveiksmio. Sėkla dabar sudega žinių ugnyje. Jeigu jūs pasėsite pakepintą sėklą į žemę, ji nesudygs. Tai vadinama išsivadavimu, nemirtingumu, arba aukščiausio sąmoningumo būkle (superconscious state), sąmoningumu, savirealizacija arba dieviškąja realizacija (God realization) – vadinkite tai kaip norite.

Daugeliu vardu galima pavadinti “aš esu“. Bet, taip kaip vanduo turi daug skirtingų pavadinimų, būdamas visada vanduo, taip pat yra ir su subjekto patirtimi – “aš esu“ vadinama ypatingo sąmoningumo būkle arba savirealizacija, dieviškąja realizacija, sąmoningumu ir t.t. Visi jie sako “aš esu“ ir tai viskas. Tokia yra ir Jėzaus filosofija. Jėzus sakė: “Aš ir mano tėvas esame viena“, “Aš esu jumyse, jūs esate manyje“,“Aš esu jis“. Taip pat ir Mozė, kuomet jis pamatė degantį krūmą, paklausė tokį klausimą: “Kas tu esi?“ “Aš esu tas, kas esu.“

Kokia yra žmonijos problema? Tai yra tai, kad mes nesuprantame to “aš“. Tas “aš” nėra nei vokiškas, nei angliškas, nei rusiškas, nei amerikietiškas, nei vyriškas , nei moteriškas. Tai vadinama Sat Chit Ananda – absoliuti būtis, absoliuti savimonė bei žinojimas, absoliuti palaima – tokia yra “aš“ prigimtis. “Aš“ reiškia Palaima (Bliss) – Ananda; aš reiškia žinojimą, nes tas subjektas yra pačios žinios. Jei dega laužas, vadinasi, karšta. Jei jūs iš laužo atimsite karštį, jis nebebus laužas. Karštis ir ugnis yra vienas ir tas pats. Taip pat yra ir su šviesa bei ugnimi. Jei iš ugnies atimsite šviesą ir karštį ji nebebus ugnis. Subjekto prigimtis yra palaima – Ananda. Taip atsiranda tuštuma. Šis neribotas žinojimas yra viduje , ne išorėje. Neribota laimė taip yra viduje, tame “aš“. Bet mes to dar nematome. Mes nematome šios amžinybės kuomet nėra pasikeitimų, tik “aš “-vienintelis išlieka tos pačios būklės, visi objektai keičiasi , bet “aš“ nesikeičia niekada. Šis “aš“ yra amžinas, nemirtingas, taigi “aš” nei miršta, nei gimsta. Mes kenčiame todėl, kad to nematome. Mes manome, kad kūnas yra “aš”; mes bijome mirties. Kadangi jūs negalite matyti to “aš”, jūsų netenkina jūsų žinios. Bet žinios yra viduje, ne išorėje. Nėra nė vieno, kuris įgytų žinių iš išorės. Pavyzdžiui Einšteinas, vienas didžiausių pasaulio mokslininkų, kuris sukūrė formulę E=MC2. Tai reiškia, kad energija yra lygi masei padaugintai iš šviesos greičio kvadrato. Jei jūs panaudosite šią formulę ir paversite masę į energiją, toji masė turės tiek energijos, kad galės sugriauti visą Miuncheną – taip atsirado atominė bomba, vandenilio bomba ir t.t. Bet iš kur gi Einšteinas gavo šią formulę. Nebuvo jokios bibliotekos, kur ši formulė būtų buvusi užrašyta; taip pat jis netgi nedarė jokio eksperimento. Taigi, iš kur gi jis gavo šią formulę? Ji atėjo iš vidinio žinojimo. Žinojimas nebūna išorinis.

Ar Šekspyras parašė visas savo knygas todėl, kad ėjo į koledžą? Ar genijaus talentą jis įgijo universitete? O visi didieji kompozitoriai, ar jie kūrė žiūrėdami į knygas? Kas yra žymiausias Vokietijos kompozitorius? Bachas.Ar jis kūrė žiūrėdamas į knygą? Ne. Tai esti viduje, nėra jokio išorinio žinojimo. Pats “Aš”, kuomet šviečia , tampa žinojimu.

O laimė? Laimė – Ananda – Palaima; ji neegzistuoja išorėje, ji glūdi viduje. Tuštuma susidaro, kai laimės ieškome išorėje. Tai panašu į moterį, kuri atsitiktinai pametė adatą. Ji eina į lauką ir pradeda ieškoti pamestos adatos. Pro šalį eina jos draugė ir klausia “Ką tu čia darai?“ “Na, aš pamečiau adatą ir ieškau jos.“ “Ir kurgi tu ją pametei?“ “Aš ją pamečiau savo trobelėje.“ “Tai kodėl tuomet tu jos ieškai lauke?“ “Mano trobelėje nėra šviesos, todėl ir ieškau lauke, nes čia daugiau šviesos.“ Būtent taip elgiamės ir mes. Dangaus karalystė yra mumyse, bet mes galvojame, kad ji yra kažkur Las Vege, Niujorke ar Londone.

Jūs manote, kad laimė yra kažkur išorėje. Jūs esate panašūs į žmogų, sėdintį dykumoje po medžiu, po labai gražiu dideliu medžiu, bet jis yra vienintelis pavėsis dykumoje. Visur kitur – dykuma, didžiulė smėlio dykuma. Kai danguje pakyla saulė darosi vis karščiau ir karščiau. Jis vis labiau ir labiau ištroškęs; vandens butelis tuščias – nebėra nė lašelio. Jo troškulys – didžiulis. Staiga prieš akis, maždaug penkiolikos minučių atstumu, jis pamato vandenį. Jis tai mato savo akimis – gražų raibuliuojantį vandenį. Ir čia prasideda kova tarp argumentų, intelekto ir suvokimo, akių. Jausmai mato vandenį. Savo akimis jis mato, bet argumentai sako:“Ne tai tik iliuzija, miražas. Čia tik smėlis.“ Kai troškulys taps nebepakeliamas, ką jūs tada darysite? Sėdėsite pavėsyje po medžiu ar eisite link miražo ieškoti vandens? Ką jūs paprastai darote? Sėdite po medžiu? Ne. Todėl, kad visada pasikliaujate savo jausmais. Jūsų jausmai sako jums: “O, iki vandens tik penkiolika minučių kelio. Jei aš eisiu ir nerasiu vandens, tai visuomet galėsiu sugrįžti atgal. Taigi, jūs pasiimate rūbus, apsirišate galvą, kad nors kiek apsisaugotumėte nuo karščio, ir penkiolika minučių einate. Po penkiolikos minučių jūs neprieinate vandens. Ėjote tik penkiolika minučių. Pasižiūrite atgal į medį, kiek toli jis pasiliko? Penkiolika minučių kelio. Kokį kelią jūs rinksitės dabar? Atgal į pavėsį ar toliau ieškoti vandens? Jūs pradedate bėgti link vandens, ir vėl po penkiolikos minučių bėgimo, iki vandens lieka dar penkiolika minučių kelio. O iki medžio? Trisdešimt minučių. Ir vėl jūs bėgate bėgate ir bėgate – vis tolyn ir tolyn nuo šešėlio. Ir galiausiai? Jus ištinka dehidracija ir jūs mirštate.

Tai iliustruoja šį pasaulį, pagal jausmus. Mes matome šią gražią odą, padengtą gražiu kremu (kaip jūs tai vadinate – Chanel 5?, Chanel 6?) ir pudra, gražios formos antakiai, ilgos blakstienos ir nudažytos lūpos. Bet už to gražaus lūpdažio ir gražių lūpų slypi AIDS. Taigi, dabar jūs nebenorite liesti to asmens. Visokie vėžiai, AIDS ir t.t. slypi po rožine oda. O kas yra po bet kuria oda.? Tiktai gryna mėsa. Jei aš nusilupsiu odą ir toliau, jau be odos, skaitysiu paskaitą, ar jūs girdėsite mane? Dezodorantas panaikina mano kvapą, o visus savo trūkumus aš paslėpsiu po plastikiniais dažais. Užsivilksiu audinės kailinius, kaklaraištį, batus, savo žilus plaukus nusidažysiu juodai, užsidėsiu akinius, pasiimsiu lazdą ir manysiu, kad gyvensiu amžinai. Valgymas ir gėrimas taip pat suteiks man laimės – klubai, diskotekos, šokiai. Visa tai tik miražas. Netgi valdžios postai yra tik miražas. Vien todėl, kad jūs esate prezidentas tai dar nereiškia, kad nesusirgsite vėžiu. Net ir patys gydytojai serga vėžiu, ir t.t. Ir vis tik mes bėgame link miražo manydami, kad laimė yra išorėje. Bet yra pasakyta “Dievo karalystė yra mumyse“. Tai Pats, Atman – aš esu, kas esu. Nebėkite į miražą. Eikite prie subjekto; išsiaiškinkite kas jūs esate. Tai yra kaip tik tai, ko mokė Jėzus. Jis nesakė: “Aš ir šis kūnas esame viena“. Jis nesakė: “Šis aš esate jūs“. Jis nesakė: “Aš esu žydas“. Jis nesakė “Aš esu Marijos ir Juozapo sūnus“. Jis sakė: “Aš esu tas Brahman“ – mes tai vadiname Brahman, o jis vadino Tėvu. “Aš ir mano Tėvas esame viena.“ Mes sakome Aham vietoje “aš”. Tėvas yra Brahman, “Aham Brahmasmi“ – “Aš esu Brahman.“ Dėl to Jėzus buvo nukryžiuotas. Jie negalėjo suprasti, ką reiškia “aš” .Tai nėra kūnas. Jie manė, kad “aš” buvo jo kūnas.

Bet Jėzus kalbėjo apie subjektą “aš”, o ne apie objektą, kūną. Ar Jėzaus kūnas skyrėsi nuo jūsų arba mano kūno? Ar jis nepasikeitė kaip visi objektai? Ar jis gimė jau suaugęs, ar mažas kūdikis? Jis buvo kaip bet kuris kitas mažas vaikas, išskyrus tai, kad buvo nekaltai pradėtas, bet tai nėra labai svarbu, nes šiais laikais kiekvienas gali taip gimti. Dabar yra surogatinės motinos ir spermos implantai. Taigi, tai nėra labai svarbu. Jėzaus kūnas augo jam valgant maistą, lygiai taip pat kaip jūsų ir mano. Jei Jėzus nebūtų valgęs, kas tuomet būtų atsitikę jo kūnui? Jis nebūtų augęs, jis būtų numiręs. Ar Jėzus nevalgė kaip mes? Jis turėjo širdį, kaip ir mes su jumis; jis gėrė vandenį, maudėsi, jo kūnui irgi reikėjo miego. Taigi koks tuomet skirtumas tarp Jėzaus kūno ir mūsų kūnų? Ar išvis yra koks nors skirtumas? Jėzaus kūnas buvo lygiai toks pat kaip mano ir jūsų kūnai, o tas “aš” apie kurį jis kalbėjo nebuvo kūnas. Jei būtų buvęs, kaip tada “aš galėtų būti jumyse“? Kaipgi aš galiu būti jumyse? Subjektas ir objektas negali būti viena. Jis sakė:“jūs esate manyje.“ Šioje stiklinėje yra erdvė. Erdvė yra ir kitoje stiklinėje, erdvė šiame kambaryje, erdvė lauke. Taigi kiek gi yra erdvių? Viena? Dvi? Trys? Tai viena ir ta pati erdvė. Aš negaliu paimti ervės iš ten į čia. Kai stiklinė sudūžta, erdvė išlieka. Egzistuoja tiktai vienintelė erdvė, tai yra dieviškasis Aš. Tas Aš , kaip ir erdvė, visuose mumyse egzistuoja vienodai. Tai vadinama universalia sąmone. Kuomet jūs paliekate universalią sąmonę, tuomet ateina tuštuma.Jūs jaučiate, kad “aš” kažkur egzistuoja. Dabar jūs žinote. Tai yra ne išorėje, tai yra jumyse.

Neįmanoma pasiekti universalios sąmonės būklės vieno gyvenimo metu. Tam reikia atgimti daug kartų, kad būtų pašalintos visos uždangos ir nežinojimas. Jūs turite praeiti per tūkstančius įsčių, kol pateksite į žmogiškasias įsčias. Dabar jūs įgijote žmogiškąjį kūną. Bet keliaudamas per visas skirtingas įsčias, tas pats “aš” vienodai šviečia visą laiką. Sulig kiekvienu atgimimu, netgi gyvulių karalystėje, augalų ir daržovių karalystėje šydas, skiriantis nuo tiesos, vis plonėja ir plonėja. Ir dabar, kai jūs jau pasiekėte žmogiškąjį lygmenį, belieka nedaug. Bet vis tiek jūs turite stengtis ir toliau; jūs nesate tobulas. Jums vis dar reikia nueiti ilgą kelią, ir pagaliau jūs jį nueisite. Ir tuomet jūs sužinosite “Aš esu“. Iki to momento jūs vis atgimsite iš naujo.

Astraliniame lygmenyje, po mirties mes visi ne visada esame tame pačiame matavime. Po mirties yra septyni matavimai. Jūs jas vadinate dangumis. Priklausomai nuo jūsų evoliucijos arba šydo plonumo, jūs keliaujate į aukštesnę arba žemesnę dimensiją. Jūs sakote “septintasis dangus“. Ką jūs turite galvoje sakydami “septintasis“? Kuomet jūs sakote šią puikią frazę? Tuomet, kai esate labai laimingi. Bet kodėl septintasis, o ne šeštasis dangus? Kodėl ne dešimtasis dangus? Kodėl sustojame prie septintojo? Todėl, kad energija baigiasi ties septyniais. Egzistuoja septynios matomos spalvos: violetinė, tamsiai mėlyna (indigo), žalia, mėlyna, geltona, oranžinė, raudona ir visos yra bangos. Taip pat septynios savaitės dienos – kodėl negalėtų būti dešimt savaitės dienų? Septyni pasaulio stebuklai, kas dar septyni? Pateikite dar pavyzdžių. Septynios nuodėmės. Kas dar? Septynios natos muzikoje, aukštėjančios ir žemėjančios. Septynios čiakros; kiekviena čiakra atstovauja bangos ilgį. Taigi, kaip ten bebūtų, septyni yra paskutinis energijos lygis,o astralinis dangus taip pat yra sudarytas iš energijos, įvairaus ilgio bangų. Kaip kad violetinė yra žemiausio ilgio banga, o raudona aukščiausio ilgumo banga matomame spektre, taip pat yra ir su dangumi su labai žema vibracija, po to bangos ilgis išauga jums keliaujant aukštyn kol jūs pasiekiate paskutinį, septintąjį. Jūs negalite nukeliauti į septintąjį lygį, kol šydas netampa labai plonu, o jūsų vibracijos labai aukštos.

Priklausomai nuo jūsų vibracijų prigimties, mirties metu jūs galite nukeliauti į pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį dangų. Kur jūs nukeliausite priklauso nuo jūsų minčių vibracijų. Egzistuoja septynios čakros. Jei trečioji čiakra yra atvira ir vibruojanti, jūsų bangos ilgis yra labai aukštas, palyginus su antru ir pirmu. Taigi, jūs pateksite į trečią dangų. Kai kurie kiti žmonės eis tik į pirmąjį arba antrą dangų, nes jų vibracijos labai žemos. Nebūtinai, mes visi keliaujame į tą patį dangų po mirties. Jūs galite tūkstančių tūkstančius metų gyventi aukščiausiame danguje; vibracijos labai greitos ir aukštos, bet jūs ir vėl privalote sugrįžti į fizinį lygį. Žmonės, kurie nukeliauja į pirmąjį ir antrąjį dangų paprastai sugrįžta labai greitai, po vieno ar dviejų šimtų metų. Paprastai jūs progresuojate per čakrų vibracinius lygius. Vishuddha čakroje jūs pasiekiate penktąjį dangų, iš ten jūs atgimstate į Ajna čakros lygį, po to keliaujate į Sahasrara, aukščiausią čakrą, kur susijungiate su Aukščiausiuoju. Kiekvieno įsikūnijimo metu jūs sukeliate Sakthi energijos vibracią.

Pabaigai – subjektas ir objektas. “Aš esu“ yra subjektas, jis niekada nepasikeis. Aš. Jis yra nemirtingas; tai absoliutus žinojimas, absoliuti palaima. Kūnas yra tik priemonė, kurią jūs naudojate dabar savo karmai atidirbti ir sukurti naujas karmas. Su šio kūno mirtimi jūsų patirtis nesibaigs. Priklausomai nuo savo evoliucijos jūs nukeliausite į vieną iš dieviškųjų lygių. Po to jūs vėl atgimsite, ir lipsite aukštyn evoliucijos laiptais kol pasieksite nemirtingumą.

Šį pasisakymą aš užbaigsiu tokia istorija. Istorija yra apie piemenį ir jo avis, gyvenančias pievoje. Vieną naktį nėščia kalnų liūtė atėjo medžioti avių. Kuomet piemuo pamatė liūtę, jis pradėjo šaudyti į ją. Šūviai išgąsdino ją. Ji greitai pagimdė ir nubėgo į mišką, palikusi savo jauniklį tarp avių. Laimei buvo maitinanti avis. Ji pradėjo maitinti naujagimį liūtės jauniklį. Taigi, liūtės jauniklis pradėjo galvoti, kad avis yra jo motina, jis ir bliauti pradėjo kaip aviukas – be-be-be. Jis gėrė pieną ir ėdė žolę, taigi tapo vegetaru. Liūtukas augo tarp avių manydamas, kad jis yra lygiai tokia pati avis kaip ir visos kitos. Po keleto metų, miškų karalius, didžiulis kalnų liūtas atėjo medžioti į slėnį kur ganėsi avys. Ir čia jis tarp avių pamatė vieną iš savo karališkosios šeimos narių, bliaunantį kaip avis, ėdantį žolę. Kokia gėda! Tai būtų tas pats kaip, kad princas Čarlzas gyventų su hipiais. Ką pagalvotų karalienė Elžbieta? Taip mąstė liūtas karalius. “Kokia gėda karališkajai šeimai!“ Taigi jis šaukdamas nubėgo prie avies-liūto “Ką tu veiki su avimis? Kodėl tu bliauni kaip avis. Avis-liūtas išsigando. Pamatęs, kad kalnų liūtas jį vejasi, jis šaukė“Mamyte, mamyte padėk man! Šis vaikinas ruošiasi mane užmušti. Bet motina avis pabėgo, o kalnų liūtas pagavo avį-liūtą. “Nebijok manęs. Tu esi liūtas kaip ir aš.“ “O, ne, aš nesu liūtas, aš esu avis. Čia yra mano mama. Leisk man eiti pas savo mamą!“

“Ne, tu nesi avis. Tu esi liūtas kaip ir aš.“ “Prašau palik mane. Maldauju tavęs, liūte, leisk man eiti.“ “Ne, aš pasiimsiu tave ir parodysiu tau, kas tu iš tikrųjų esi.“ Taigi, jis nutempė jį prieš jo valią prie ežero. “Pažiūrėk į vandenį, ką ten matai?“ Jis stipriai užsimerkė.“Ne, aš nenoriu atsimerkti, aš bijau.“Nebijok. Tik pasižiūrėk. Pamatysi, kas tu esi.“ Aš žinau kas aš esu. Aš esu avis. Aš turiu savo mamą ; aš turiu tris brolius ir dvi seseris, gyvenu slėnyje.“ “O, ne visa tai yra netiesa. Pažiūrėk! Tu pamiršai kas esi.“ Po kiek laiko jis atsimerkė. “Ir, ką gi tu matai?“ “Aš matau bangas.“ “Palauk kol bangos nurims.“ Po kurio laiko bangų nebebuvo, nebebuvo jokio raibuliavimo; ežeras buvo kaip lygus stiklas. Staiga jis išvydo savo veidą. Jis neatrodė kaip avis. Ir jis pamatė kito liūto veidą šalia savojo. “Labas, aš esu toks pat kaip ir tu. Tu esi kaip aš. Tu esi aš. Mes abu esame karaliai!“ Ir kalnų liūtas pasakė: “Nebliauk kaip avis. Riaumok kaip liūtas! Eik į savo karalystę miške ir džiaukis gyvenimu. Pirmą kartą savo gyvenime jis užriaumojo. Daugiau jokio avies bliovimo! Jis suprato kas jis toks ir po to laimingai gyveno miške, savo karalystėje.

Kas šioje istorijoje yra avis-liūtas? Mes visi. Mes bliauname nuo ryto ligi vakaro: bee-bee-bee aš esu vokietis, bee-bee-bee rytų vokietis, bee-bee-bee vakarų vokietis, bee-bee-bee aš esu rusas, bee-bee-bee amerikietis, bee-bee-bee protestantas, bee bee katalikas, aš esu žydas bee bee bee, aš esu arabas bee bee bee, aš esu kancleris bee bee bee, ministras pirmininkas bee bee bee, aš esu moteris bee bee bee, aš esu Svami bee bee bee – tai yra tai ką mes darome ištisą dieną.

Kalnų liūtai, didieji mokytojai, tokie kaip Jėzus ir Svami Šivananda, ateina ir sako “Jūs bliaunate kaip avys. Jūs nesate vokietis, austras, rusas ar amerikietis. Jūs esate nemirtingasis Aš (Self). Aš esu jumyse. Jūs esate manyje. Aš esu Jis. Aš esu Brahman. Jūs irgi esate Brahman. Jūs irgi esate Dievas. Bet šis kūnas nėra Dievas. Pasižiūrėkite giliau. Ir jūs sužinosite kas jūs esate.“ “O, ne! Aš nenoriu žinoti kas aš esu. Aš žinau kas aš esu. Aš turiu tris namus. Aš turiu du šimtus dvidešimt kambarių ir trisdešimt vonių. Banke aš turiu du milijonus dolerių. Mokytojas sako: “Na, bet tai nesate jūs. Šie daiktai tik priklauso jums.“ “Na ne! Aš turiu žmoną ir vaikus.“ Jie neis su tavimi. Visi jie yra objektai.“ “O, ne, ne! Aš labai myliu savo žmoną ir vaikus; aš turiu gražius namus ir mielą šeimą.“ Ir mokytojas sako, “Nebliauk kaip avis. Kai tu mirsi ar tavo žmona eis su tavimi? Ar tavo vaikai eis su tavimi? Ar tu galėsi pasiimti savo pinigus su savimi?“ Jis pradeda galvoti,“Na, čia kažkas ne taip.“

Jūs taip pat mirsite. Jūs negalite pasiimti savo kreditinės kortelės kartu su savimi. Netgi šio kūno jūs negalite pasiimti su savimi. Kirmėlės jo laukia. Mirtis laukia jūsų, nes mirtį jūs tapatinate su šiuo kūnu.Jūs esate nemirtingas.“ O, mokytojau, pasakykite man kaip tai pasiekti, kaip išvengti mirties.“ “Aš parodysiu jums. Eime su manimi.“

Užmerkite akis. Pažvelkite vidun, į minčių ežerą (mind-lake).Ką jūs matote? Pica, ledai, bananai; širdies plakimas, plaučių kvėpavimas. Visi jie yra objektai. Tai nesate jūs. Jūs nesate širdis ar plaučiai, ir t.t. Tik užsimerkite ir labai lengvai kvėpuokite. Treniruokitės, treniruokitės. Kvėpuoti lengvai jūs turite kiekvieną dieną. Kuomet nebelieka minčių bangų, ką jūs matote? Dabar Mokytojau, aš esu jūs. Jūs esate aš. Čia nėra nei mokinio nei mokytojo; nei aš , nei Dievo-mes esame vienas. Aš esu visur; viskas yra manyje. Aš esu kas esu. Aham Brahmasmi. Aš esu Jis. So ham.

Praleiskite keletą minučių tyloje ir žinokite “Aš esu ta tyla. Kvėpuokite labai lėtai. Įkvėpkite – Om. Iškvėpkite – Om. Atskirkite kūną nuo objekto. Yra tik subjektas – Aš Esu. Dabar ramiai sėdėkite ir medituokite tyloje.

Paruošė Sivanandos jogos studija